KLAIPĖDOS FESTIVALIS: PADEDANT ATRASTI PAMIRŠTĄ MIESTĄ
,,SKRAJOJANTIS OLANDAS“ ELINGE – JAU LEGENDA!
Startavęs prieš ketverius metus drąsiai ir ambicingai – jau į legendos statusą pereinančiu Richardo Wagnerio operos ,,Skrajojantis olandas“ pastatymu istorinėje, tačiau dėmesio stokojančioje Klaipėdos vietoje ant marių kranto, – senajame Paulio Lindenau laivų statyklos elinge, pernai įsukęs galingą Carlo Orffo kantatos ,,Carmina Burana“ likimo ratą, šiemet nusprendė nesiorientuoti vien į šiuolaikinio baleto ir muzikinių subtilybių mėgėjus, o pasitelkęs ir pilnatį, ir populiariąją klasiką, ir ugnį, pritraukti platesnę auditoriją. Į koncertus/spektaklius ,,A la luna“ ir fejeriją „Ugnies ir vandens muzika“ buvo parduota keletą kartų daugiau bilietų, nei į festivalio premjerą – šokio spektaklį ,,Reverbas“ (700, ,,A la launa“ – 1100, fejerija – 2000). Menine ir muzikinio atlikimo prasme ,,A la luna“ ir ,,Ugnies ir vandens muzika“ nė iš tolo neprilygo nei ,,Carminai Buranai“, nei ,,Reverbui“.
Bet čia yra du ,,bet“: pirmas – publikos, kuri geba įvertinti tokius spektaklius, kaip ,,Reverbas“, stoka. Akivaizdu, kad publika tiesiog nespėja augti kartu su šio teatro ambicijomis, kurias sėkmingai pavyksta paversti scenos kūriniais.
Antras ,,bet“ – ,,A la luna“ ir fejerija iš esmės pastatyti teatre dirbančių kūrėjų, neskaitant kviestinio solisto Merūno Vitulskio, ,,A la lunoje“ atlikusio tris kūrinius. Festivalio rengėjų pozicija – įveiklinti šiame festivalyje ir turimą potencialą, tokį, koks jis yra.
Tik man labai gaila, kad tokių masyvių festivalinių spektaklių, kaip ,,Carmina Burana“, gyvenimas toks trumpas – tik trys parodymai dviejuose festivaliuose. Bet kūrinys ir jo perteikiamas toks galingas, kad jis galėtų kartotis, ir kartotis ateityje, tapdamas ,,privalu išgirsti ir pamatyti“ – tam tikra festivalio vizitine kortele. Nes ,,Skrajojantis olandas“, tobulai tinkantis ir vietai, ir R. Wagnerio klaipėdietiškai istorijai, yra vis dėl to labai sudėtingas įgyvendinimo prasme.
MUZIKA – IT DISONANSAS DEHUMANIZUOTAI UOSTO ERDVEI
Iš esmės festivalis kiekvienais metais siekia pademonstruoti tai, ko dar nėra buvę po Klaipėdos dangumi. Tikrai drąsu rūmams ir didikų vakarams skirtą baroko muziką perkelti į laivų statyklos aplinką. Greta esanti jachtų prieplauka nuteikia jūrinei romantikai, tačiau krantas – tiek senosios Pauliaus Lindenau laivų statyklos cecho pastato vaizdas, tarnaujantis fonu, tiek virš scenos kabanti sovietinio krano kabina – kuria atšiauroką, ganėtinai dehumanizuotą industrinį peizažą. Kai baroko muzika skamba Versalio rūmuose, ją atkartoja architektūros, parko želdinių, fontanų ritmika, taip kuriant tobulą, tortiškai nuglaistytą pasaulio vaizdą. Čia, senojoje laivų statykloje, ir kakofoniškoje kruizinių laivų terminalo aplinkoje, baroko muzika skambėjo disonansu, lyg primindama savo idilišką prigimtį, bet kartu demonstruodama ir gyvybingumą. Gyvybę kiek scholastiškai ir suvaržytai grojamiems kūriniams neabejotinai įpūtė fakyrų iš grupės ,,Viduramžiai LT“ pasirodymas. Ugnies šokiai, choreografinės figūros ant metalinių konstrukcijų atrodė išties efektingai. Ir kėlė ilgesio jausmą, susijusį, matyt, su nevertinamais ir prarandamais Klaipėdos istorijos reliktais. Juk kam reikalingas elingas? Kas jį žino? Jį antram gyvenimui išdrįso pažadinti būtent Klaipėdos festivalis. Bet festivalio timpanai nutyla, ugnys ir fejerverkai išblėsta ir elingas lieka vėl vien mažai kam suprantama metalo konstrukcija, o ne vieta, kurioje gimsta laivai ir ... muzika.
LAIMOS VILIMIENĖS EPOCHĄ VAINIKAVO UGNIS IR FEJERVERKAI
Rugpjūčio 14-oji buvo paskutinė ne tik festivalio diena. Tai – ir paskutinė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktorės Laimos Vilimienės darbo diena. Akivaizdus faktas – Laima Vilimienė savo epochą Klaipėdoje baigė ugnimi ir fejerverkais.
Ir ji to tikrai nusipelnė. Teatrui išgyvenant sunkiausią laiką – benamystę, kai užsidarius rekonstrukcijai, glaustis teko Žvejų kultūros rūmuose, – ši vadovė užsibrėžė ir pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Beveik nuo nulio (atėjusi dirbti rado 6 šokėjus) sukūrė dabar jau geriausią Lietuvoje šiuolaikinio šokio trupę, pakvietusi ukrainiečius – visą studijas Kijive baigusio klasikinio baleto kursą, ją pildo šokėjai iš viso pasaulio – Japonijos, Italijos, Ispanijos ir, be abejo, Lietuvos. Teatras skelbia konkursus į trupę, nes kiekvieno šokėjas norėtų biografiją papuošti pvz. darbu su Alexanderiu Ekmanu. Subūrus jauną, stiprią, norinčią dirbti ir kurti šokio trupę, buvo einama toliau – kviečiami žinomi choreografai, šiemet trupei vadovauja Gajus Žmavcas, o šokio spektaklį ,,Kalista“ sukūrė Douglas Lee.
KAI 6 METAI PRILYGSTA 60
Kurdama teatro biografiją, Laima Vilimienė, akivaizdu strategavo ir savo gyvenimo bei kūrybos kelią, kiekvienu spektakliu ar įvykiu įrodydama, kad ji gali būti verta ir pagrindinės Lietuvos scenos – Nacionalinio operos ir baleto teatro – vadovės posto. Pirmiausia tai pademonstravo ir Klaipėdos festivalio pranašas – galingas ir ambicingas ,,Skrajojančio olando“ įsiveržimas į apsnūdusią ir aprūdijusią Klaipėdos miesto uosto erdvę. Čia itin ryškiai buvo parodyta teatro vadovės drąsa ir jėga – suvaldyti tokią erdvę, sukuriant joje operą, garsas apie kurią nuvilnijo per Europą.
Kartu tai buvo ir garsus sprigtas miesto savivaldai, kuri it šuo ant šieno, taip ir nesugebėjo panaudoti Laimos Vilimienės įdirbiu išryškinant, aktualizuojant elingą, kaip vieną svarbiausių miesto dominančių. Juk Klaipėdos festivalis prasideda rugpjūčio pradžioje, per miesto gimtadienį, miestas, jei suvoktų festivalio potencialą, turėtų jį ne tik šiek tiek finansuoti, bet ir atverti plačiausiam miestiečių ratui. Gal muzikos grožis padėtų suvokti ir istorines vertybes, kurias lengvai įžiūrėjo skvarbi teatro vadovės akis.
Laimos Vilimienės darbą karūnavo naujojo Klaipėdos muzikinio teatro pastato atvėrimas. Naujasis teatras – neįkainojama dovana, kurią miestui palieka išvykdama iš jo teatro vadovė. Per trumpą laikotarpį – šešerius metus – padaryta tiek, kiek užtektų, atrodo ir šešiasdešimčiai.
Todėl Laima Vilimienė yra verta visų fejerverkų ir ugnių, kurios liepsnojo ir žaižaravo uždarant Klaipėdos festivalį. Kas nori kritikuoti – dabar atvira erdvė padaryti geriau, jei tik įmanoma.
Martyno Aleksos nuotr.