KLAIPĖDOS FESTIVALIS: SUBTILIAI IR UŽTIKRINTAI
Beveik nuo nulio 2018 metais kryptingai pradėta formuoti baleto trupė šioje premjeroje pademonstravo jauną jėgą ir kartu – meninė brandą, leidusią naujajam trupės meno vadovui slovėnui Gajui Žmavcui ir jo bičiuliui britų choreografui Douglas Lee sukurti įspūdingą premjerą, nepataikaujančią vasarojančio žiūrovo skoniui, o ugdančią jį, sakyčiau netgi demonstruojančią vakarietišką šių dienų modernaus baleto sampratą, labai aiškiai parodančią, kad baletas yra gyvas ir gyvybingas be rusiškojo šokio tradicijų ar/ir muzikos. Juo labiau, kad baleto trupės pagrindą sudaro šokėjai iš Ukrainos. Trupė tarptautinė – joje ir lietuviai, ir japonai, ir italai.
Klaipėdos festivalis šiemet startavo subtiliai ir užtikrintai. Reikliai publikai, jau išlepintai teatro tuo, kad ypatingoje vietoje – jūrinio paveldo objekte – elinge – pristatomi išskirtiniai scenos pastatymai, atidarymui parengtas šiuolaikinio šokio spektaklis ,,Reverbas", kuriame – du labai skirtingi spektakliai.
Gajaus Žmavco „Garso elipsė“ kuria it nedidelį totalitarinės visuomenės portretą, kuris vizualiai scenoje formuoja gyvūno – ir išsigandusio, ir pasiruošusio šuoliai – veidą ir kūną. Uniforma, mechaniškai judesiai, pulsuojantis muzikinio takelio ritmas (jos autorius – Gajus Žmavcas), šokio trupė judanti it kolektyvinis gyvūnas, esantis įtampoje, pasirengęs šuoliui, bauginantis savo suspausta energija, nužmogintas, smalsaujantis, negelbėjantis, tik stebintis. Abstraktus šokis tik pasiūlo žiūrovui temą. Visa kitą kuria žiūrovo patirtis. Tačiau tą kūrybinę inspiraciją įžiebia šokio galia – absoliutus sinchronas hipnotizuoja ir kiek svaigina, taip pakviesdamas į kelionę, kurią parengė choreografas su trupe. Mažiausiame trupės judesyje tokia energija, kuri it elektros srovė pasiekia tave ir įtraukia būti vienam, atrodo, kvėpavimo takte. Meistrystė. Trupės ir spektaklio kūrėjų.
Toks pat stiprus jausmas lydi ir antrąją dalį - Douglaso Lee „Kalista“ (elektroninės muzikos autorius – Nicolas Savva). Jeigu ,,Garso elipsė" traukė savo bauginančia energija, tai „Kalista“ tiesiog užburia, kurdama jau visai kitokią atmosferą – fantastinės vandens gelmės ir jos gyvenimo kažkur, po tolimo kosminio kūno ledo sluoksniu, esančiame vandenyne. Jeigu „Garso elipsė“ įtampos suteikia ir raudonos šviesos kontrastingas apšvietimas, tai „Kalista“ pulsuoja raminanti žalia, šviesos pagalba modeliuojami skirtingi scenos vaizdai (meistriškas šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbas). Ji gali būti mechaniška, kaip kažkokios, mums nepažįstamos žalios kosminės širdies pulsavimas, gali būti krentanti, kaip paslaptingos saulės spindulių kolonos ar raibuliuojanti sidabro ledo paviršiumi. Mechanišką „Garso elipsėje“ šokį keičia jau labiau romantizuota vandens gyvybių plastika. Atrodo, jauti pačią vandenyno širdį.
„Kalistą“ perskaičiau, kaip dedikaciją Klaipėdai - vandens miestui. Juolab, kad Klaipėdos festivalio scena ant marių kranto ir sujungia savy du pasaulius: žemės ir vandens. Tokio lygio šiuolaikinio šokio trupės, kaip Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, Lietuvoje kitos nėra. O teatro gebėjimas pakviesti dirbti į Klaipėdą tokius choreografus, kaip Gajus Žmavcas ir Douglasas Lee - rodo paties teatro brandą ir kūrybinį potencialą. Dabar svarbiausia, kad žiūrovai tai pamatytų ir įvertintų.
Martyno Aleksos nuotr.