Klaipėdos muzikinio teatro kelias 1820–1939 m.

Klaipėdos miesto muzikinis teatras per daugiau kaip du šimtus gyvavimo metų nuėjo sudėtingą, vingiuotą, nepaprastai įdomų kelią. Klaipėdos opera, tiek vokiškoji (1820–1944), tiek lietuviškoji (1922–2023), ne kartą keitusi pavadinimus, repertuarines nuostatas, patyrusi ir didelių sėkmių, ir nuosmukių, nuolat jausdama finansinių nepriteklių, vis dėlto išliko iki šių dienų ir dabar gyvena klestėjimo laikotarpį. Klaipėdos operai teko skaudžiai pajusti ir krašto istorinius, politinius virsmus, drastišką santvarkų, ideologijų kaitą, išgyventi sociokultūrines traumas, miesto bei jo gyventojų tapatybės kitimo lakotarpius ir pan.

Klaipėdos kraštas, ilgus šimtmečius priklausęs Prūsijos hercogystei (1525–1701), Prūsijos karalystei (1701–1871), vėliau Vokietijos imperijai (1871–1918), gyvavo vokiškosios kultūros terpėje. Klaipėdos miesto, kaip ir visos Rytų Prūsijos muzikinis gyvenimas, dėl įsigalinčio protestantizmo idėjų poveikio stiprėjant tautinių kultūrų (kalbų) sklaidai, nuo XVI a. iki pat XX a. I pusės klostėsi palankiai, jis daugeliu aspektų buvo kitoks nei Didžiojoje Lietuvoje, buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Klaipėdiečių muzikos meno (ypač operos) pomėgis buvo išskirtinis, išugdytas valstybės puoselėjamų senų ir stiprių muzikinės kultūros tradicijų.

Šimtmečiais valstybėje nuosekliai formuotas įvairialypis muzikinės kultūros fonas (liaudies dainos, giedojimai, chorai, muzikos mokymas mokyklose, namų muzikavimo tradicija, miesto muzikantų kapelos, keliaujančios artistų trupės ir pan.) XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje suponavo prielaidas steigti viešuosius profesionalius muzikinius teatrus didžiuosiuose Mažosios Lietuvos miestuose. Vienas po kito kūrėsi teatrai Tilžėje (Tilsit), Gumbinėje (Gumbinnen), Įsrutyje (Insterburg), Klaipėdoje (Memel), impulsų semdamiesi iš aukštos kultūros universitetinio miesto, visuomeninio bei politinio Prūsijos centro Karaliaučiaus (Königsberg), kuriame teatras buvo įsteigtas dar 1741 m.

Klaipėdai, atokiam Rytų Prūsijos provincijos miestui, dėl didelių atstumų gerokai izoliuotam nuo Vokietijos kultūros centrų, iki pat XVIII a. pabaigos teko tenkintis gastroliuojančių artistų, teatrinių trupių, atvykstančių iš Karaliaučiaus, Berlyno ir kitur, pasirodymais. Tik XVIII a., per Klaipėdą nutiesus pašto kelią iš Berlyno į Peterburgą (per Rygą, Narvą), o vėliau net į Maskvą, miesto muzikinis gyvenimas šiek tiek pagyvėjo, daug garsių Europos atlikėjų, vykdami į Rygą ar Peterburgą, sustodavo Klaipėdoje ir čia koncertuodavo.

Vis dėlto Klaipėdos profesionalios muzikinės bei teatrinės kultūros lygis buvo gan menkas. XVIII–XIX a. pradžioje mieste, turinčiame labai negausų inteligentijos sluoksnį, muzikinės kultūros sklaida rūpinosi prasilavinę, pasaulio matę pavieniai asmenys, pirmiausia turtingi pirkliai, šalia kultūrinių tikslų turėję ir komercinių interesų.

Pirmasis stacionarus teatras meninių intencijų turinčių pirklių pastangomis Klaipėdoje įsteigtas 1785 m. Beveik 25 metus teatro trupė, dažnai keičiantis savininkams bei teatro pavadinimams – „Komedijų namas“ („Komödienhaus“), Vokiečių operos ir dramos artistų draugija (Deutsche Opern- und Schauspieler Gesellschaft), „Vaidinimų namas“ („Schauspielhaus“) ir kt. – keliavo iš vieno pastato į kitą, nors nė vienas nebuvo pritaikytas teatro reikmėms. Tačiau miestiečiai su malonumu lankydavo tuo metu rodomus dramos vaidinimus, dažnai su muzikiniais intarpais. Aktyviau teatras pradėjo veikti nuo 1803 m., savininku tapus pirkliui Ch. W. Wachsenui, o direktoriumi – Koppei, kurie teatro pastatą įrengė sename sandėlyje prie Danės upės. Jų iniciatyva trupė parodė žinomo dramaturgo A. von Kotzebue draminę pjesę „Kryžiuotis“ („Kreuzfahrer“), kurioje sužibėjo aktorius K. A. Lebrunas. Po Wachseno mirties 1814 m. pastatas buvo parduotas ir kelerius metus Klaipėda liko be teatro. 1818 m. pirklys Ulbrichas taip pat šalia upės pastatė nedidelį medinį 200 vietų teatrą ir vėl ėmė rodyti dramos spektaklius, daugiausia A. von Kotzebue dramas. Vis gausėjant teatro rėmėjų, pirkliai Ruppelis ir Woitkowitzius 1819 m. įsteigė akcinę teatro statybos bendrovę ir dabartinio Klaipėdos dramos teatro vietoje pastatė naują mūrinį klasicizmo stiliaus pastatą. Naujojo teatro atidarymas įvyko 1820 m. sausio 1 d., buvo parodyta L. F. von Bilderbecko drama „Tėvo širdis“ („Das Vaterherz“). Nuo tada prasidėjo Klaipėdos teatro augimas, jis ypač suklestėjo trupės direktoriumi tapus dainininkui J. G. Heckertui.

J. G. Heckerto iniciatyva tais pačiais 1820 m. prasidėjo ir Klaipėdos profesionalaus vokiečių muzikinio teatro (Operos) era. Direktorius su talentingu dirigentu K. Eisrichu greitai suformavo pajėgią operos trupę (solistai, choras, orkestras) ir netrukus klaipėdiečiai jau galėjo gėrėtis pačiomis žymiausiomis to meto operomis: W. A. Mozarto „Tito gailestingumas“, „Pagrobimas iš seralio“, D. F. E. Aubero „Fra Diavolo“, G. Rossini „Tankredas“, G. Paisiello „Puikioji malūnininkė“, C. M. von Weberio „Laisvasis šaulys“ ir kt. Be abejo, buvo statomi ir lengvesio pobūdžio muzikiniai spektakliai – vodeviliai, operetės. Solo partijas dažnai atlikdavo pats Heckertas ir jo žmona. Klaipėdos Opera aplankydavo ir kitus pamario miestus, o tris kartus (1820, 1832, 1824) surengė ilgalaikes gastroles Vilniuje. Stiprios net 40 aktorių turinčios trupės spektakliai labai sudomino vilniečius, džiugino juos puikiais operų pastatymais (Jurkštas 1992: 14).

Dar labiau teatras suklestėjo ėmus jį globoti ilgus dešimtmečius gyvavusiai vokiečių kultūrinei organizacijai „Concordia“ (įkurta 1826 m.). Ji teatrą rėmė lėšomis, organizuodavo gastroles, orkestro koncertus, kviesdavosi kitų teatrų trupes. „Concordios“ bei teatro direktorių H. Josto ir A. Krügerio pakviesti 1836 m. rugpjūtį ir rugsėjį Klaipėdoje gastroliavo labai pajėgi Karaliaučiaus opera. Gastrolėms vadovavo antrasis šio teatro kapelmeisteris, būsimas garsus kompozitorius, tuomet 23 m. jaunuolis Richardas Wagneris, savo dirigavimu sužavėjęs Klaipėdos publiką. Į pasirodymus Klaipėdos teatre jaunasis kapelmeisteris dėjo dideles viltis, troško išgarsėti, nes, niekieno nekontroliuojamas (ypač pavydžiojo Karaliaučiaus operos teatro pagrindinio dirigento L. Schuberto), tikėjosi parodyti savo neeilinius dirigento sugebėjimus. R. Wagneris miesto teatro bei viešbučio „Viktorija“ salėse dirigavo keletą operų, tarp jų C. M. von Weberio „Euriantę“, vieną kitą simfoninį koncertą. Ryškiausias Wagnerio kaip dirigento pasirodymas Klaipėdoje – D. F. E. Aubero opera „Nebylė iš Portičio“, kurią jis parengė savo žmonos, aktorės ir dainininkės Wilhelminos Planer benefisui. Publika žavėjosi jo temperamentingu dirigavimu: „Dirigento lazdelė energingai švytravo jo rankose, apmautose baltos odos pirštinaitėmis“ (Sembritzki 1902: 157).

1841 m., direktoriumi tapus kapelmeisteriui, režisieriui bei aktoriui F. E. Morohnui, teatras ryžtingai pasuko grynojo operos žanro link. Pradėtos statyti vis sudėtingesnės operos: W. A. Mozarto „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, G. Rossini „Vilius Telis“, F. von Flotowo „Marta“, G. Donizetti „Pulko duktė“ ir kt. Sėkmingą, veržlų teatro darbą nutraukė nelaimė – 1854 m. kilęs didysis Klaipėdos gaisras pražudė daugybę miesto pastatų, gyvenamųjų namų, sandėlių, uoste stovėjusių laivų, sunaikino ir teatrą. Nors energingojo Morohno rūpesčiu teatras palyginti greitai buvo atstatytas, tačiau, sumažėjus trupei, veikė vangiai, su pertrūkiais. Nauji teatro rūmai galutinai baigti statyti 1860 m., tačiau kurį laiką daugiausia buvo rodomi tik dramos spektakliai. Operos poreikį tuo metu tenkino kitų miestų trupių gastroliniai pasirodymai. Nepaprastas įvykis Klaipėdoje buvo Karaliaučiaus operos teatro gastrolės 1862 m. birželį: parodyta keliasdešimt operų, operečių, vodevilių. Pasirodymai vyko visą mėnesį penkias dienas per savaitę. Klaipėdiečiai pirmą kartą išgirdo R. Wagnerio „Tanhoizerį“, G. Meyerbeerio „Robertą velnią“, Ch. Gounod „Faustą“, C. M. von Weberio „Oberoną“ ir kt.

Prie teatro statybos, jo išlaikymo, trupės stiprinimo visokiais būdais stengėsi prisidėti muzikos menu žavėjęsi turtingesni miesto gyventojai: už bilietus mokėdavo nemažus pinigus, dosniai mecenuodavo spektaklius, artistams rengdavo priėmimus, dovanodavo nemenkas dovanas ir pan. Nemažai eilinių miestiečių taip pat mėgo savo teatrą, juo džiaugėsi, vertino gerus, pavykusius dramos ir operos spektaklius bei protestuodavo prieš menkaverčius, lėkšto turinio pastatymus, savo nuomonę išreikšdami spaudoje (daugiausia laikraštyje „Memeler Dampfboot“). Iš Vokietijos atvykstant naujų talentingų artistų, dirigentų (A. Hirte, Roedelis, Ladesas ir kt.) teatro trupė ir vėl pamažu ėmė stiprėti. Dainininkė ir teatro direktorė J. Morohn, direktoriaus poste pakeitusi savo tėvą, ne tik sumaniai vadovavo repertuaro formavimui, dainavo spektakliuose, bet ir prie teatro įsteigė dažnai koncertavusį dešimties vyrų ir aštuonių moterų ansamblį ir pati jam vadovavo. Šalia spektaklių teatro artistai, vadovaujami J. Morohn, koncertuodavo įvairiose Klaipėdos salėse: teatro, Šaulių namų, „Viktorijos“ viešbučio, Tauralaukio ir kt.

Nepaisant aktorių, dirigentų, direktorių, mecenatų pastangų, teatro pelnas būdavo gana menkas. Vis dar nedideliame, lėtokai augančiame mieste teatrui buvo sunku išsilaikyti, todėl jis ėjo iš rankų į rankas: 1882 m. teatrą įsigijo Godbergas, 1884–1885 m. jam vadovavo Eschenbachas ir kt. Tam tikra visuomenės dalis teatrui taip pat nerodė didelės pagarbos. Aikštėje, tiesiai prieš teatro rūmus (dabar – Teatro aikštė), įsikūrė turgus, kur iš kaimų su vežimais atvykę ūkininkai prekiaudavo maisto produktais, gyvuliais, paukščiais, paskandindami rūmus dulkių ir triukšmo jūroje.

1886 m. teatro pastatą iš varžytinių nupirko tuometis jo direktorius ir režisierius Lincke, o 1893 m. iš Linckeˊs įpėdinių jį vėl įsigijo miestas ir rekonstravo neoklasicistiniu stiliumi (tokie teatro rūmai išliko iki 1989 m. restauracijos). Teatras tapo puošnesnis, didingesnis, jame tilpo apie 800 žiūrovų Kūrybinę teatro dvasią palaikė jo direktoriai Hanemannas (1889–1891 ir 1893–1904), Werneris (1904–1907), dirigentai W. Ludewigsas, R. C. Friessas, A. Johow ir kt. Dar iškilmingiau teatras ėmė atrodyti nuo 1912 m., priešais jį įrengus fontaną (autorius – Berlyno skulptorius Arthuras Kühnas), įamžinusį Klaipėdoje gimusio poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Simono Dacho (1905–1659) atminimą. Pabrėžtina, kad tai buvo pirmas humanitarinio pobūdžio meninis statinys šiame krašte. (Paminklą klaipėdiečiai pastatė minėdami populiarios S. Dacho dainos „Anikė iš Taravos“ 275-ąsias metines).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teatras trumpam buvo uždarytas, tačiau 1915 m. spalį vėl atvėrė duris. Ypač reikšmingi ir produktyvūs vokiečių teatrui buvo 1919–1923 metai (vadinamasis prancūzmetis), kai politinis Klaipėdos krašto likimas dar nebuvo aiškus. Vokietija, tikėdamasi jį susigražinti, daug jėgų skyrė savosios kultūros stiprinimui (teatro vadovai – aktoriai F. Bartschas ir H. Albertsas). Įdomu, kad tuomet Klaipėdos teatras finansinių rūpesčių neturėjo. Turtinga 1919 m. įkurta Vokietijos organizacija Liaudies švietimo draugija (Volksbildungsverein) ir jos padalinys Teatro draugija, siekdami krašte stiprinti vokišką dvasią, pradėjo svariai remti Klaipėdos teatrą, skatindama kuo daugiau statyti spektaklių ir rengti simfoninių bei kamerinių koncertų. 1921 m. vokiečiai prie Klaipėdos teatro įsteigė dar vieną simfoninį orkestrą, 25 muzikantai jau tais pačiais metais ėmė ruošti koncertus. Liaudies švietimo draugija kiek galėdama stiprino ir Klaipėdos vokiečių operą, 1922 m. trupę papildė nemaža iš Vokietijos atvykusių dainininkų, artistų grupė (Stikliorius: 13).

1923 m. Klaipėdos kraštui tapus autonomine Lietuvos valstybės dalimi, prasidėjus jo lietuvinimo procesui, vokiečių muzikinė kultūra mieste ne tik nesumenko, bet dar labiau suaktyvėjo. Tais pačiais 1923 metais buvo įkurta visas krašto vokiečių draugijas jungianti organizacija – Kultūros sąjunga (Kulturbund) su centru Vokietijoje. Būdama turtinga ir įtakinga, ji reguliavo, materialiai rėmė įvairiapusę vokiečių kultūrinių draugijų, muzikos institucijų bei teatro veiklą Klaipėdos krašte. Sustiprėjusi Klaipėdos vokiečių opera dabar buvo pajėgi statyti pačius sudėtingiausius kūrinius. Publika išvydo A. Ch. Adamo „Lonžiumo paštininką“, J. Offenbacho „Hofmano pasakas“, R. Wagnerio „Skrajojantį olandą“, P. Mascagni „Kaimo garbę“, R. Leoncavallo „Pajacus“ ir kt. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje – ketvirtojo pradžioje vokiečiai, pajutę augančias lietuvių muzikines pajėgas, padažnino Klaipėdoje Vokietijos teatrų (Karaliaučiaus, Berlyno ir kt.) gastroles. Dažniausiai atvykdavo Tilžės teatras, o 1937 m. jis Klaipėdoje dirbo ištisą sezoną.

Klaipėdos vokiečių teatru rūpinosi ir įvairios kitos vokiečių organizacijos. Didelėmis sumomis teatrą rėmė 1927 m. Miunchene įsikūrusi Klaipėdos teatro bičiulių draugija (Gesellschaft der Freunde der Memeler Schauschpielhauses). Jai priklausė žinomi Vokietijos politikai, vyriausybės atstovai, meno žmonės. Miuncheno draugijos atsišaukime, išspausdintame beveik visuose Vokietijos laikraščiuose, buvo kviečiama piniginėmis aukomis šelpti Klaipėdos teatrą kaip svarbų kultūros židinį tolimoje Šiaurėje (ŽL 1928: 260). Šiai akcijai buvo skiriamas ypatingas dėmesys: draugijos narių ir kitų aukojusiųjų pavardės būdavo įrašomos į „Klaipėdos miesto aukso knygą“ („Goldenes Buch der Stadt Memel“). 1932 m. Vokietijos vyriausybė Klaipėdos teatrui skyrė 5000 reichsmarkių už jo nuopelnus palaikant krašte vokiškumą. Klaipėdos lietuviškosios valdžios institucijos protestavo dėl tokios didelės vokiečių kultūrines pozicijas stiprinančios paramos, informavo Lietuvos vyriausybę, tačiau nei vokiečių teatras (direktoriai F. Nadolle (nuo 1933 m.), O. Liebscheris (nuo 1937 m.), nei vokiečių valdžios institucijos į jokius skundus ir protestus nereagavo. Vokiečių teatras veikė ir Antrojo pasaulinio karo metais – iki 1944 m. vidurio.

Nepaisant gaisrų, krizių ir kitų nesėkmių, Klaipėdos vokiečių teatras, nors ir veikęs su pertrūkiais, nuo XIX a. pradžios iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo svarbus miesto muzikinio gyvenimo židinys.

***

Prie Lietuvos 1923 m. prijungtame Klaipėdos krašte, kuriame daugeliu aspektų tebedominavo vokiškasis mentalitetas, profesionaliai lietuviškajai kultūrai (taip pat ir lietuviškam operos teatrui) bei apskritai tautinio tapatumo raiškai formuotis ilgaamžės, turtingos vokiečių muzikinės kultūros fone nebuvo lengva. Padėtį sunkino ir gana sudėtingi autochtonų lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių lietuvių bei vokiečių santykiai.

Istorikas V. Vareikis taikliai apibūdino, sakydamas, kad „Klaipėda buvo vokiečių sala, apsupta lietuviško etnoso. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybė gerokai skyrėsi“ (Vareikis 2022: 22). Muzikos meno srityje toji kokybė taip pat buvo labai skirtinga. J. Strolia yra pastebėjęs, kad klaipėdiečiai nuo kitų Lietuvos gyventojų skyrėsi „geresniu meno supratimu“. Iš Didžiosios Lietuvos į kraštą atvykusiems darbuotis lietuvių muzikams sunku buvo konkuruoti su aukšto lygio vokiečių muzikinės kultūros apraiškomis (operos teatras, simfoniniai orkestrai, kameriniai ansambliai, chorai ir kt.). Siekiant Klaipėdoje sukurti ir įtvirtinti lietuviškąją kultūrą, juolab įsteigti savo operą, reikėjo įdėti daug darbo bei milžiniškų pastangų.

Pirmieji būsimo lietuviško operos teatro daigai mieste pasirodė iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Dirvą tam jau buvo paruošusios nuo XIX a. pabaigos Mažojoje Lietuvoje veikusios lietuviškos giedotojų draugijos: „Birutė“ ir Vydūno vadovaujama lietuvių giedotojų draugija Tilžėje, Klaipėdos „Aida“, „Vaidilutė“, „Santara“, „Vienybė“, Šilutės „Daina“, Rusnės „Tiltas“, Pagėgių „Rūta“, Vanagų „Eglė“, Plikių „Liepa“, Dovilų „Žiedas“, Katyčių „Vainikas“ ir daugelis kitų. Draugijos turėjo chorus, vaidintojų grupeles, šokių ratelius, instrumentinius ansamblius.

Pajėgūs kai kurių draugijų chorai savo ambicijas siejo su operos žanru, stengėsi patenkinti didžiausią Klaipėdos lietuvių troškimą – turėti savo lietuvišką operos teatrą (šalia nuolat čia veikiančio vokiečių teatro). Siekti užsibrėžto tikslo buvo sunku; krašte nedaug lietuvių turėjo profesionalų muzikinį išsilavinimą, nebuvo ir tinkamų patalpų – Klaipėdos teatre šeimininkavo vokiečiai. Pirmieji muzikiniai spektakliai Klaipėdoje pastatyti mėgėjų jėgomis. 1922 m. sausio 14 d. Klaipėdos choras „Aida“, tarp savo dalyvių turėjęs gerų solistų, Šaulių namuose (dabar – Klaipėdos koncertų salė) parodė pirmąjį krašte lietuvių pastatytą muzikinį spektaklį – kompozitoriaus Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, dirigavo choro vadovas V. Bajoras. Operetės premjeroje apsilankęs žymusis lietuvių dainininkas Kipras Petrauskas buvo sužavėtas, įvykį laikė ypač svarbiu, sakė, kad ši operetė pradėjo visos Lietuvos operos teatro kelią. 1927 m. tą pačią M. Petrausko operetę pastatė Klaipėdos giedotojų draugija kartu su 1923 m. įsteigtos Klaipėdos konservatorijos mokiniais bei pedagogais. Premjera įvyko lapkričio 27 d. taip pat Šaulių namuose. Abi muzikinės institucijos bendravo ir toliau, statydamos M. Petrausko operetes „Kuprotas oželis“, „Adomas ir Ieva“.

Siekis įkurti tikrą operos teatrą nuolat stiprėjo. Klaipėdos konservatorijos steigėjas, dirigentas, kompozitorius Stasys Šimkus suvokė, kad Operos įkūrimas, kaip ir kiti lietuviškojo meno reiškiniai, yra labai svarbus Klaipėdos krašto atlietuvinimo bei lietuviškosios kultūros stiprinimo veiksnys. Jis valdžios pareigūnams aiškino, kad Opera užpildytų didelę Klaipėdos lietuviškosios kultūros spragą, nuolat primindamas, jog „šiame krašte, kur tiek daug įdėta vokiečių kultūros, lietuviško meno ir bendrai lietuviškos dvasinės kultūros trūksta“ (Šimkus 1924: 3).

1925 m. rudenį S. Šimkus į Klaipėdos konservatorijos dainavimo klasę priėmė net 39 mokinius. Tuo metu konservatorija jau turėjo du gerus chorus, simfoninį orkestrą (pirmasis jo koncertas įvyko 1925 m. gegužės 25 d.), tad imtasi statyti pirmąjį operos spektaklį. 1928 m. pradžioje mokinių ir pedagogų pastangomis, vadovaujant muzikui J. Žilevičiui bei dainininkui, choro vadovui, pedagogui A. Vaičiūnui, buvo pastatyta (nors ir nelabai sėkmingai, nes atlikta su fortepijonu) M. Petrausko opera „Birutė“. Klaipėdos dramos teatro salė lūžo nuo publikos gausos.

Po šio nelabai pavykusio darbo Klaipėdos konservatorijos mokytojai ir mokiniai, kiti operos entuziastai nenuleido rankų. Iš Lietuvos vyriausybės gavus specialią vienkartinę finansinę paramą naujai operai statyti, konservatorijos kolektyvas nedelsė: 1928 m. birželio 22 d. Šaulių namuose įvyko Ch. Gounod operos „Faustas“ premjera, dirigavo J. Gaubas. Salėje vos tilpo norintieji pamatyti spektaklį, susirinko visa miesto lietuvių šviesuomenė bei nemažai vokiečių. Džiugesio būta daug: „mes, lietuviai, žingsnis po žingsnio vejamės savo kultūringuosius vakarų kaimynus“ (L. K. 1928).

Deja, Lietuvos centrinės valdžios institucijos nesugebėjo deramai įvertinti Klaipėdos krašto lietuviškumą ir kultūrą puoselėjusios konservatorijos bei besikuriančios Operos reikšmės integruojant kraštą į Lietuvos valstybę ir 1930 m. konservatoriją uždarė. Išsvajotos lietuviškos Operos, kartu ir S. Šimkaus sukurto simfoninio orkestro gyvavimas kuriam laikui buvo nutrauktas. O vokiečių kultūrinis muzikinis gyvenimas visomis prasmėmis tik sustiprėjo.

Po kelerių metų, deja, gerokai pavėluotai, Lietuvos vadovybė bandė gelbėti lietuviškos kultūros padėtį Klaipėdos krašte: 1934 m. įsteigiamas Prekybos institutas, 1935 m. – Pedagoginis institutas, tais pačiais metais iš Šiaulių atkeliama lietuviška dramos teatro trupė, 1936 m. pradeda veikti lietuviška radijo stotis (radiofonas). Vėl ima rusenti lietuviškos Operos idėja, tam šiokios tokios vilties teikė įtakingos ir įvairiašakės Klaipėdos lietuvių kultūrinės „Aukuro“ draugijos tautos kultūrai kelti veikla. „Aukuro“ draugija, 1930 m. uždarius konservatoriją, sugebėjo išsaugoti nedidelę privačią muzikos mokyklą (direktorius I. Prielgauskas) su fortepijono, smuiko, dainavimo ir muzikos teorijos skyriais. Orkestro skyriaus, taigi ir simfoninio orkestro, mokykla neturėjo. Vis dėlto draugija ėmėsi Operos gaivinimo iniciatyvos. 1933 m. pradžioje įvykusiame miesto muzikų pasitarime nutarta prie „Aukuro“ draugijos steigti operos teatrą. Tais pačiais metais į mokyklą pakviestas dėstyti kompozitorius, dirigentas Jeronimas Kačinskas pasiryžo sunkiai ir sudėtingai misijai – atkurti lietuvišką simfoninį orkestrą ir Operą.

J. Kačinskas pirmiausia ėmė burti simfoninį orkestrą, kviesdamas į jį labai margą kontingentą –muzikos mokyklos mokytojus, styginių instrumentų klasių mokinius, geresnius miesto karinio orkestro instrumentininkus, net kavinių, restoranų muzikantus. Dauguma orkestrantų buvo mėgėjai, muzikos mokslų nebaigę atlikėjai, iš 45 muzikantų orkestre buvo tik 10 muzikos mokyklos mokytojų bei mokinių. Didelėmis pastangomis pirmasis naujojo simfoninio orkestro koncertas, diriguojant J. Kačinskui, įvyko 1933 m. birželio 22 d. Klaipėdos Šaulių namų salėje, programoje buvo L. van Beethoveno, F. Chopino, F. Liszto, F. Paolo, M. Rečkunovo kūriniai. 1933–1934 m. sezone jaunasis simfoninis orkestras surengė šešis koncertus. Orkestro atgimimas sudarė prielaidas kurtis ir Klaipėdos lietuviškam operos teatrui.

Išsisprendė ir patalpų Operai klausimas. 1934 m., po ilgų diskusijų su vokiečių draugijomis, miesto valdžia leido „Aukuro“ draugijai 10 dienų per mėnesį naudotis miesto teatro patalpomis. Dirigentas J. Kačinskas pirmajam pastatymui pasirinko G. Verdi „Traviatą“. Muzikos mokykla tuo metu neturėjo pajėgaus choro, tad dirigentas pakvietė S. Sodeikos vadovaujamą stiprų Klaipėdos mėgėjų chorą „Vaidilutė“ (52 dainininkai). Operą režisavo S. Dautartas, chormeisteris buvo S. Sodeika, baletmeisterė – B. Juškevičiūtė. Atlikti pagrindines partijas, šalia klaipėdiškių solistų, J. Kačinskas kvietė dainininkus iš kitų Lietuvos miestų. Visi operos dalyviai, tiek profesionalai, tiek mėgėjai, dirbo su didžiausiu entuziazmu, repetavo be poilsio, neretai iki vidurnakčio (Karpis 1934: 4).

Operos statytojų ir atlikėjų nuotaiką labai pakėlė garsiojo boso Fiodoro Šaliapino apsilankymas Klaipėdoje 1934 m. lapkričio pabaigoje. Artistas karštai pritarė besikuriančiai Klaipėdos operai, drąsino jos dalyvius, linkėjo užsidegimo ir sėkmės. Spaudos atstovams F. Šaliapinas sakė: „Ten ir mažomis priemonėmis kuriami dideli dalykai. Tikri teatrai gimsta vargingoje padėtyje, kur žmonės dirba iš pasišventimo ir sąžinės“ (Figaro 1935: 667).

Visuomenės susidomėjimas lietuviška Opera nuolat augo, vos paskelbus apie premjerą bilietai per kelias valandas buvo išpirkti, o dar daugybė norinčiųjų jų nebegavo. Pirmasis jaunos Klaipėdos operos spektaklis – G. Verdi „Traviata“ – parodytas 1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre. Spektaklis vyko sklandžiai ir pakiliai, visi pagrindinių partijų atlikėjai gerai atliko savo vaidmenis. Violetos partiją dainavo M. Dambravičiūtė-Bručkienė, Alfredo – J. Babravičius, Žermono – V. Bručkus, Floros – L. Kaškelytė, Aninos – E. Kraušaitė, Daktaro – S. Laukinaitis, Gastono – E. Rimša. Per du mėnesius su pasisekimu buvo parodyti šeši, tolydžio vis geresni, „Traviatos“ spektakliai.

Pasisekimo paskatinti Klaipėdos operos kūrėjai pakiliai ėmėsi naujo pastatymo – Ch. Gounod „Fausto“. Tačiau vos po mėnesio nuo repeticijų pradžios, negavus finansavimo, darbas sustojo. Opera atsidūrė prie uždarymo slenksčio. 1935 m. sausio 15 d., vykstant paskutiniam „Traviatos“ spektakliui, kuriame Alfredą dainavo Lietuvių operos grandas K. Petrauskas, žiūrovams buvo pranešta apie Klaipėdos operos uždarymą. Pasibaigus įspūdingam spektakliui, K. Petrauskas sveikino ir drąsino artistus, ragino žūtbūt gelbėti savąją Operą.

1935 m. vasario 20 d. susirinkusi „Aukuro“ draugijos Teatro taryba (J. Stikliorius, M. Anysas, V. Didžys ir kt.) nutarė įsteigti Draugiją Klaipėdos operai remti. Jos pirmininku išrinktas Klaipėdos ūkio banko direktorius P. Končius ėmėsi spręsti pačius sunkiausius organizacinius ir finansinius klausimus. Klaipėdos krašto gubernatorius V. Kurkauskas centrinei Lietuvos valdžiai įteikė memorandumą dėl pagalbos Operai. Gavus 250 000 litų paramą, Klaipėdos opera kurį laiką galėjo gyvuoti.

1935 m. gegužės 24 d. Klaipėdos teatre rampos šviesą išvydo Ch. Gounod opera „Faustas“. Premjera pranoko drąsiausias viltis, gausiai publikos lankomi per dvi savaites buvo parodyti keturi spektakliai. Dauguma Klaipėdos krašto ir centrinių Lietuvos dienraščių akcentavo operos statytojų ir atlikėjų meistriškumą, profesionalumą, ypač išskirdami imponuojantį J. Kačinsko dirigavimą. Per sezoną „Traviata“ buvo parodyta aštuonis kartus, „Faustas“ – septynis. Deja, tai buvo paskutiniai Klaipėdos operos pasirodymai, nors vadovai jau planavo ateitį. Naujasis 1935–1936 m. sezonas, skelbtas rugsėjo 15 d., neprasidėjo. Nepaisant krašto lietuvių visuomenės pastangų, miesto ir Lietuvos centrinė valdžia nutarė neberemti Klaipėdos operos, siūlydama tenkintis Kauno Valstybės operos gastrolėmis.

Klaipėdos lietuviai negalėjo ir nenorėjo susitaikyti su tokia padėtimi. Spaudoje vėl pasipylė straipsniai, įrodinėjantys Operos būtinumą, aiškinantys, kad Klaipėda, antrasis Lietuvos centras, vienintelis uostas, neturi likti nebylus, be operų, simfoninių koncertų. Įvairios organizacijos, visuomenės grupės, Vakarų Lietuvos miestelių kultūrinės draugijos, šaulių, darbininkų susivienijimai, giedotojų sąjungos, pavieniai žmonės, susirūpinę Klaipėdos operos likimu, siuntė vyriausybei prašymus, memorandumus ir prašė remti šį kultūros židinį. Tačiau pastangos buvo bevaisės, svajonės neišsipildė. 1935 m., netekusi finansavimo, lietuviškoji Klaipėdos opera, taip pat ir simfoninis orkestras žlugo, nors pradžia buvo sėkminga ir daug žadanti. Lietuvių muzikinis gyvenimas Klaipėdoje apmirė, kartu stiprėjant vokiečių kultūrinei ir politinei įtakai. Vis dažniau Klaipėdoje ėmė lankytis įvairių Vokietijos miestų operų trupės, vienos jų surengdavo trumpalaikes gastroles, kitos pasilikdavo ilgiau.

Akivaizdu, kad nei Klaipėdos krašto lietuviškoji valdžia, nei Lietuvos vyriausybė nebuvo parengę ilgalaikio visos šalies kultūros raidos projekto. Visas muzikines pajėgas telkiant laikinojoje sostinėje Kaune, kitam svarbiam Lietuvos valstybės regionui – Klaipėdos kraštui – bendrame šalies muzikinio gyvenimo kontekste vietos neatsirado.

1939 m. kovo 22 d. hitlerinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, lietuviška kultūrinė veikla mieste nutrūko; neliko nei draugijų, nei chorų, nei mokyklų, nei laikraščių nei, žinoma, teatro.

LITERATŪRA

Jurkštas Vytautas Povilas 1992: Klaipėdos opera Vilniuje. – Muzikos barai 14.

Sembritzki Johann 1902: Memel im nenunzehnten Jahrhundert, Memel: Verlag Friedrich Wilhelm Siebert.

Stikliorius Jokūbas: Muzika ir teatras Klaipėdos krašte, Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 12, ap. 478, b. 4.

ŽL – Žinios iš Lietuvos, 1928 m. sausio 27 d., Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. 391, ap. 4, b. 1066.

Vareikis Vygantas 2002: Nuo romantinės praeities į modernią ateitį. – Istorija populiariai, Klaipėda.

Šimkus Stasys: Muzika Klaipėdoje ir Kaune. – Lietuva, Kaunas, 1924 m. gegužės 5 d. 101.

L. K.: Opera „Faustas” Klaipėdoje. – Lietuvos keleivis, Klaipėda, 1928 m. birželio 26 d.

Karpis Ig.: La Traviata Klaipėdoje. – Literatūros naujienos, Kaunas, 1934 m. gruodžio 21 d.

Figaro K.: Klaipėdos kraštas už Klaipėdos operą. – Naujoji Romuva, Kaunas, 1935, 37–38 (245 – 246).