Kodėl Zalcburgo festivalis „Karmen“ vadina pavojingiausia ateinančios vasaros opera?

Kas šiandien yra Karmen?

Fatališka moteris? Laisvės simbolis? O gal žmogus, kurio neįmanoma sutalpinti į nusistovėjusias visuomenės normas?

Rengdamasis naujam Georges'o Bizet operos „Karmen“ pastatymui, Zalcburgo festivalis į šiuos klausimus atsako trimis skirtingais balsais. Festivalio programos autorius Christianas Arsenas Karmen aiškina kaip laisvės fenomeną, ilgametis festivalio meno vadovas Markusas Hinterhäuseris ją vadina ne personažu, o principu, o spektaklio režisierė Gabriela Carrizo teigia, kad svarbiausias jos kūrybos klausimas – ne meilė, o smurto kilmė.

Pateikiame šių trijų autorių mintis.

Christianas Arsenas: Karmen – laisvės fenomenas

„Kas žino, kokiam demonui vos netapau auka!“ Motinos bučinys, perduotas jaunosios Mikaelos, ir prisiminimai apie gimtąjį kaimą dar spėjo išgelbėti Don Chosė. „Demonas“, apie kurį jis kalba, yra moteris, prieš kelias akimirkas jam iššaukiančiai sviedusi gėlę. Ne vienam iš daugybės jos geidusių vyrų, o būtent jam – nepažįstamam karininkui, vieninteliam į ją nekreipusiam dėmesio. Don Chosė iš karto pajunta Karmen traukos galią. Ji užvaldo jį be išlygų. Dėl jos jis taps dezertyru ir nusikaltėliu, kad tik galėtų būti šalia. O kai Karmen nuo jo nusigręš ir pasirinks romaną su toreadoru Eskamilju, jis ją nužudys.

Karmen žavesys neatsiejamas nuo jos nepaklusnumo ir nevaldomumo. Ryškiausiai tai atsiskleidžia jos įsitikinime, kad ji pati turi teisę laisvai pasirinkti mylimąjį ir lygiai taip pat laisvai jį palikti. Meilė gali būti patiriama, tačiau jos neįmanoma nei primesti, nei išlaikyti jėga. Don Chosė meilę supranta visiškai kitaip – jam ji reiškia pastovumą, nuosavybę ir pavydą. Tas, kuris iš jo meilę atima arba į ją kėsinasi, pažemina jo savimeilę ir išprovokuoja smurtą.

XIX amžiaus buržuazinei moralei – ir dar ilgai po to – demonstratyviai reiškiama Karmen seksualinė nepriklausomybė atrodė nepadori, net skandalinga. 1875 m. Paryžiaus „Opéra-Comique“, kur Karmen pirmą kartą pasirodė scenoje, publika šią heroję galėjo priimti tik todėl, kad ji buvo vaizduojama kaip „čigonė“, socialinė atstumtoji, tarsi priklausanti kitam pasauliui. Tačiau būtent tai darė ją dar pavojingesnę. Ji tapo alternatyva nusistovėjusiems gyvenimo modeliams, visuomenės normoms ir prievartiniams suvaržymams.

Antrajame operos veiksme Karmen Don Chosė pasiūlo ne meilę, o laisvę. Ji kviečia jį atsisakyti kareivio gyvenimo ir sekti paskui ją į kalnus. Taip Karmen sugriauna visus įprastus žmogaus gyvenimo orientyrus – saugumo siekį, socialinę padėtį, tikėjimą tvarka ir aiškiomis ribomis.

Prospero Mérimée novelėje savo istoriją pasakoja pats Don Chosė, tačiau operoje Karmen gauna savąjį balsą. Vis dėlto jos vidinis pasaulis ir toliau lieka paslaptis. Bizet Don Chosė muziką pripildo aistringų ir vis agresyvesnių emocijų, o Karmen muzikoje susilieja ispaniškos, romų ir populiariosios muzikos intonacijos. Tačiau lieka pagrindinis klausimas – kada Karmen vaidina, o kada ji yra tikroji savimi?

Gabriela Carrizo savo spektaklyje mėgina įminti šios legendinės moters tapatybę. Tačiau ją domina ne vien dviejų žmonių meilės istorija. Ji siekia parodyti, kokią įtaką tragedijai daro aplinka – šeima, visuomenė, stereotipai ir skirtingos socialinės grupės.

Todėl Bizet opera pasakoja ne tik apie lemtingą meilę. Tai ir istorija apie susitikimą su kitoniškumu – kitu žmogumi ir savimi pačiu.

Markusas Hinterhäuseris: „Ji yra principas“

Pristatydamas 2026 metų Zalcburgo festivalio operos programą, ilgametis festivalio meno vadovas Markusas Hinterhäuseris „Karmen“ pavadino tamsiausia ir pavojingiausia viso festivalio opera.

„Tai opera, pasižyminti nepaprastai aukšta vidine energija. Jau uvertiūra atrodo tiesiog sprogstanti energija. Tačiau ši energija apgaulinga. Ji griaunanti. Ji mirtina.

„Karmen“ yra tamsiausia, pavojingiausia ir žiauriausia ateinančio festivalio opera. Savo gyvenimo samprata, nesuvaldomu laisvės troškimu Karmen nuolat kelia grėsmę buržuazinei visuomenei. Ji į sceną įžengia tarsi gamtos reiškinys.

Karmen yra fenomenas.

Net daugiau negu fenomenas. Ji yra principas. Kaip Don Žuanas. Kaip Lulu.

Atrodo, tarsi ji ateitų iš daug gilesnio pasaulio sluoksnio – tokio, kurį galėtume sieti su mitologija ir antikine tragedija.

Jos beribis juslingumas, nepalaužiama valia gyventi, mylėti ir būti laisvai – štai kas ją paverčia pavojinga buržuaziniam pasauliui.

Ir tai negali likti be pasekmių.

Jos laisvės kaina – mirtis.

Tačiau paradoksalu, kad būtent mirtis tampa jos laisve.

Ji žino savo likimą. Kortos jai seniai išpranašavo, kuo viskas baigsis. Vis dėlto ji jį priima ir eina jo pasitikti tarsi auka iš archajiško antikos pasaulio.

Šiame pastatyme mūsų laukia ir labai svarbus debiutas. Asmik Grigorian pirmą kartą gyvenime atliks Karmen vaidmenį. Esu įsitikinęs, kad tai bus didelis meninis įvykis.“

Gabriela Carrizo: mane domina ne meilė, o smurto kilmė

Naujojo pastatymo režisierė Gabriela Carrizo pabrėžia, kad jos spektaklis nėra vien pasakojimas apie tragišką meilės istoriją.

„Mane labiausiai domina klausimas, kaip žmogus iki to prieina. Kokios jėgos mus prie to atveda? Kodėl, nesugebėdami kito žmogaus nei suprasti, nei priimti, nei atrasti kitokių būdų mylėti ar tiesiog suprasti vienas kitą, galiausiai griebiamės smurto, net nužudome?

Būtent šios jėgos, veikiančios žmonių tarpusavio santykius, mane labiausiai domina.

Žinoma, ši opera pirmiausia pasakoja apie meilę ir jos prieštaravimus, tačiau jos tema yra gerokai platesnė. Ji kalba apie mus visus ir apie pasaulį, kuriame gyvename.“

Trys požiūriai – viena opera

Muzikologas, festivalio kuratorius ir režisierė apie tą pačią operą kalba skirtingomis kalbomis, tačiau jų mintys susitinka viename taške. Zalcburge gimsta ne tradicinė Bizet „Karmen“, o šiuolaikinis pasakojimas apie laisvę, kitoniškumą ir smurto prigimtį.