Kompozitorius Mikalojus Novikas: Kūryba kompiuterių plytelėmis nesuvokiama

Publikuota: 2014-05-27 Autorius: Eglė Juozėnaitė, Respublika.lt
Kompozitorius Mikalojus Novikas: Kūryba kompiuterių plytelėmis nesuvokiama

Kiek šiandien svarbi muzikos kokybė, o kiek lemia atlikėjų išvaizda, skandalai ir šou efektai, kokia lengvoji muzika buvo ir kaip ji pasikeitė iki šių dienų, „TV publika“ klausė kompozitoriaus, parašiusio apie 500 įvairių žanrų, daugiausia estradinės muzikos kūrinių, tokių kaip Mikalojaus Noviko „Žalioj stotelėje“, „Gera“ ar „Putinai“.

- Ką manote apie muziką, kuri skamba per televiziją ir per radiją? Ar ji mus moko supratimo, kas yra kokybiška ir profesionali muzika?

- Turiu pasakyti, kad aš nelabai klausau radijo. O televizijos programos ne visuomet būna įdomios. Man nepatinka tie muzikiniai projektai. Nepatinka balsavimo sistema. Sako, kad vox populi, vox Dei - liaudies balsas - yra Dievo balsas, bet kai pradeda komentuoti iš publikos išrinkti klausytojai, ten tokių nesąmonių pilna, kad tiesiog negaliu komentuoti. Dar viena problema, kad televizijoje pasirodo mažas būrys atlikėjų. Iš vienos televizijos į kitą eina tie patys veidai, tie patys balsai ir visur skamba maždaug ta pati muzika. O muzika, turiu pasakyti, būna labai nekokybiška. Nei įrašai, nei dainavimas, nei pritarimas nebūna aukšto lygio...

- Ar kompozitoriai profesionalai kuria dainininkams, ar dainininkai pasirenka, ką nori dainuoti, patys?

- Dabar kompozitoriai profesionalai tuo neužsiima. Čia yra aktualūs finansiniai klausimai. Atvirai pasakysiu, kad honorarų niekas nenori mokėti. Anksčiau, kai dar buvo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, mes nunešdavome ten savo kūrinius, mus sutikdavo, padėkodavo, padarydavo įrašą ir paleisdavo į eterį. Visi būdavo patenkinti. O dabar to orkestro nėra. Dabar reikia viską pačiam organizuoti. Sunku patekti į eterį su savo kūryba, ir aš neįsivaizduoju, kaip tie jaunikliai, kurie patys rašo ne natom, ne melodijom, o kompiuterių plytelėm, patenka į eterį.

- Kas dainai yra svarbu, kad pasiektų klausytojus, taptų populiari? Melodija, žodžiai, atlikimas ar vaizdas?

- Mano supratimu, svarbiausia dainoje yra melodija. Juk pažiūrėkite, kitą kartą teksto visiškai neprisimeni, o niūniuoji melodiją. Žinoma, ir tekstas yra svarbu. Iš kitos pusės žiūrint, daugelis dainų, ypač angliškų, galima sakyti, apskritai neturi. Jeigu paanalizuoji tą tekstą, tai pamatai, kad ten grynos nesąmonės. Kartais net nerimuojamos. O juk svarbu, kad tekstas būtų su prasme. Geriausia, kai tekstas turi kažkokį siužetą. Nors dažnai būna, kad pasakyti, apie ką ta daina, negali. Visko ten yra: yra pavasaris, yra saulė, meilė, o iš esmės nieko nėra. Jeigu pažiūrėsite populiariausias dainas, tai vis dėlto jose yra kažkoks turinys, aiški idėja. O kalbant apie atlikimą, tai savaime aišku, gerą dainą galima sugadinti blogai atliekant ir priešingai - jeigu yra silpnesnis kūrinys, bet geram atlikėjui duotas, jis meistriškai viską padarys, atvaidins ir daina gali pasidaryti populiari.

- Kaip apibūdintumėte lengvąją muziką. Kokia ji buvo ir kokia yra šiandien?

- Dabar yra tiek daug lengvosios muzikos tėkmių ir nuomonių, kad visose sunku susigaudyti. Vis dėlto aš esu tos klasikinės lengvosios muzikos šalininkas. Man kūrinyje turi būti aiški melodija, daina turi būti jausminga, su išraiška. O dabar visur tiktai bumčikai eina. Užtai dainos yra vienadienės. Nors ir prieš keturiasdešimt penkiasdešimt metų parašytos, jos vis dar skamba. Visiems jų melodijos atpažįstamos ir koncertuose jas galima išgirsti.

- Muzika atspindi laiką. Galbūt šiandieniniame pasaulyje yra daug chaoso, todėl ir muzika yra chaotiška, padrika, vienadienė?

- Galbūt ir šitaip yra. Galbūt... Čia reikia įsigilinti, bet turbūt, kad turite racijos. Matyt, be vienadienės muzikos neapsieisi, ir tie konkursai reikalingi, bet norėtųsi geresnės kokybės ir kūrybos, ir atlikimo prasme...

- Ką manote apie chorų konkursus?

- Ten ir mano sūnus dalyvavo, todėl aš labai palankiai žiūriu į chorinius konkursus. Aš džiaugiuosi, kad chorų mene atsirado didelis lūžis. Kaip tik „Chorų karai“ yra prielaida kitokiam požiūriui į chorą scenoje. Anksčiau chorai stovėdavo kaip stuobriai, o dabar jūs pastebėjote, kiek yra judėjimo scenoje, atsirado kita muzika, kitas požiūris į dainavimą. Man atrodo, dabar patys dainininkai kitaip jaučiasi negu mano jaunystės laikais, ir tai yra svarbus dalykas.

- Ar turime kuo didžiuotis Lietuvoje, ar lietuviška muzika verta tik didelės kritikos?

- Turime puikių pasiekimų, ir susijusių su chorais, chorine muzika, choriniu atlikimu, vokalistais. Turime puikių dainininkų, ir moterų, ir vyrų, ir iš vyresnės kartos, ir iš jaunimo. Negalima sakyti, kad pas mus nieko nėra. Aš čia nesutikčiau. Mažai jų matome per televiziją. Čia faktas. Daugelis jau užsienyje ir jie pas mus nesirodo taip, kaip reikėtų.

- Galbūt reikėtų laidos, kurioje būtų plačiau apie muziką kalbama, aiškinama, ką ji reiškia, kuo yra svarbi?

- Kadaise buvo tokia laida, kurią vedė Neringa Svetikaitė. Va šitokios laidos reikėtų, reikėtų daugiau Viktoro Gerulaičio laidų. Ne tik per LRT antrąją programą, bet ir per pirmą, kuri vis dėlto yra daugiau žiūrima. Reikėtų tokios švietėjiškos laidos, kuri papasakotų apie kūrinius apskritai. Pasakytų, koks tai kūrinys, kuo jis yra geras ir kuo blogas. O pas mus, deja, viskas eina per vieną šabloną.

© Irmanto SIDAREVIČIAUS nuotr.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“

Komentarai