Koncertas, kuriame sutelpa visas gyvenimas, visa širdis ir įgytos patirtys

Koncertas, kuriame sutelpa visas gyvenimas, visa širdis ir įgytos patirtys, – premjerą pasitinkant pokalbis su kompozitore Rūta Vitkauskaite ir smuikininke Dalia Kuznecovaite
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje spalio 29 d. 19 val. įvyko Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir dviejų muzikų: smuikininkės Dalios Kuznecovaitės ir violončelininko Nicolo Altstaedtʼo koncertas, kuriame – net trys premjeros. Akivaizdoje muzikos meno išsipildymo kalbamės su maestra Dalia Kuznecovaite ir kompozitore Rūta Vitkauskaite, kurios Koncerto smuikui ir orkestrui pasaulinė premjera įvyko tą vakarą.
Gerbiama Dalia, kaip nurodoma koncerto pavadinime, spalio 29-ąją scenoje pasirodys dvi pasaulinės muzikos žvaigždės – Jūs ir violončelininkas Nicolas Altstaedtʼas. Pasidalinkite, ar esate su Nicolu susitikusi scenoje, koncertų užkulisiuose, garsų meno platybėse? Jeigu taip, koks Jūsų ryšys, santykis, kiek jame muzikinės bendrystės?
Koncerte mes grosime atskirai skirtingus kūrinius, bet labai džiaugiuosi galimybe viename koncerte pasirodyti su pasauline žvaigžde – vienu geriausių, žymiausių šių dienų violončelininkų Nicolu Altstaedtʼu, kurio įrašais gėriuosi jau labai seniai; mane žavi jo muzikavimo betarpiškumas, išskirtinis garso šiltumas, atrodo, kad, jam grojant, violončelė kalba. Altstaedtʼas griežia taip išraiškingai, jog susidaro įspūdis tarytum klausytumeisi violončele pasakojamos istorijos. Man šis muzikas tikrai labai imponuoja jau labai ilgą laiką. Nors ir nesusitiksime scenoje drauge groti, bet, tikiu, kad turėsime galimybę bent užkulisiuose pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais apie atliekamus koncerto vakarą kūrinius ar pagvildenti kitas muzikines temas.
Gerbiama Rūta, praskleiskite Koncerto smuikui ir orkestrui idėjos gimimą, radimosi procesą.
Rūta Vitkauskaitė: Šį Koncertą parašyti – viso mano gyvenimo svajonė... Pati nuo vaikystės groju smuiku, kuriuo kažkada griežė mano tėvas. Tėvui dabar jau 87-eri, jis smuikavo jaunystėje, o jam smuiką padovanojo jo mokytojas, tuo metu jau senyvas žmogus, neturėjęs palikuonių. Taigi, smuikas į mano rankas per dvi kartas atkeliavo iš XIX amžiaus, o aš su juo iškeliavau į XX-ąjį.
Pati griežti pradėjau būdama aštuonerių ir niekuomet smuiko neapleidau. Griežimas smuiku bei mokykliniai koncertai mane lydėjo visą vaikystę, paauglystę. Vėliau, įstojus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoti kompoziciją, pradėjau vis labiau domėtis šiuolaikinėmis technikomis, eksperimentiniais garsais, kartu su kolegomis kompozitoriais atlikome vieni kitų kūrinius, tad smuiku išradinėjau nemažai savo garsų bei stengiausi atlikti kolegų paprašytus. Tai mane pastūmėjo visiškai kitokio smuiko skambesio link – avangardinio, tekstūrinio garso ieškojimo, imituojant aplinką ir gamtą, labiau nutolusio nuo klasikinių gamų ir trigarsių.
Išvykus į Jungtinę Karalystę studijuoti doktorantūroje, smuikas tebebuvo kartu. Vienu metu net dirbau styginių instrumentų muziejuje – saugojau garsiuosius Stradivarijaus bei Gvarnerio smuikus. Valandų valandas sėdėdavau prie instrumentų, kuriais grojo pats garsusis Paganini ar žymusis Viotti. Labai daug išmokau apie klasikinio garso skirtumus, stryko ypatybes, susipažinau su tuo, kaip buvo kuriami tie didieji klasikinės muzikos smuiko šedevrai. Labai daug sužinojau apie smuiką, jo gamybą, o svarbiausia – priartėjau prie tos metafizinės smuiko dvasios, kurią apčiuopti ir įvardinti labai sudėtinga, tačiau ji tikrai yra.
Pati ėmiau mokyti griežti smuiku vaikus, per beveik septynerius metus užauginau kelis mokinius iki gana aukšto prieškonservatorinio lygio. Taip vėl grįžau prie gamų, trigarsių ir klasikinių koncertų. Tad gyvenimas vėl prisipildė klasikinės muzikos garsų, jų keliamų asociacijų. Be to, aš itin domiuosi liaudies muzika, ypač senuoju folkloru. Nors daugiausia jis yra atliekamas dainuojant, smuikas integruotas vėliau, ir griežimas smuiku yra visai kitoks.
Visų šių įtakų veikiama vis daugiau ir daugiau improvizuodavau smuiku. Atvykusi į Škotiją įkūriau neprofesionalų orkestrą „CoMA Glazgow“, su kuriuo daugelis mūsų pasirenkamų partitūrų buvo būtent grafinės. Nemažai improvizuoju su „Spatial Opera Company“ (kartu su sopranu Asa Nordgren) – iš improvizacijos gimsta visos mūsų operos.
Parašyti Koncertą smuikui tikrai delsiau – atrodė, kad į jį turėtų sutilpti visas mano gyvenimas, visos mano muzikinės ir asmeninės patirtys. Smuikas – instrumentas, kuris laikomas prie galvos ir širdies – juo griežiant susilieja mintys ir jausmai – visas kūnas dalyvauja, viskas, kas yra tavyje, kalba stryku ir styga. Tad, griežiant smuiku, man atrodo, išsilieja viskas: ką žinojau kadaise, ką žinau ir žinosiu – ką noriu pasakyti, – bet kam žodžių per maža. Laukiau meto, kol susiformuosiu kaip kompozitorė, kada mano kūrybinės mintys pasieks brandą, kad galėčiau perteikti gilesnę prasmę muzika, ir, žinoma, kada sutvirtės mano kompozicinė technika, kad Koncertas būtų pats geriausias iš visų mano kūrinių. Rašant jį sudėjau visą savo širdį ir techniką, o dabar jau tai palieku klausytojų teismui.
Gerbiama Dalia, Jūsų vidine klausa, apie ką ir kaip Koncertu smuikui ir orkestrui kalba kompozitorė Rūta Vitkauskaitė?
Dalia Kuznecovaitė: Labai simboliška, kad pati kompozitorė yra ir smuikininkė, ji mokėsi smuiko specialybės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pas mano mamą Gintvilę Vitėnaitę, tad Rūtą pažįstu nuo mažumės, ji mokėsi keleriais metais vyresnėje klasėje, matydavau, kaip ji eina pas mano mamą į pamokas... Atrodo, tam tikra prasme mes kartu užaugome.
Taigi, kai gerbiamas VŠĮ „Vilniaus festivaliai“ generalinis direktorius Remigijus Merkelys man pranešė, kad Rūta kuria šį Koncertą, ir kad aš būsiu pirmoji jo atlikėja, ir kad kompozitorė netgi natose užrašo, kad Koncertas yra dedikuojamas man ir visiems pasaulio smuikininkams, – apėmė didžiulis džiaugsmas ir pasididžiavimo, garbės jausmai, kad mano pavardė netgi yra įrašyta partitūroje.
Be galo gera, kad mūsų patirtis prasitęsia ir išauga į muzikinę bendrystę kūrybiniame procese. Vis dėlto yra skirtumas, kada atlieki kūrinį, kuris jau yra interpretuojamas galbūt jau kelis šimtus metų; jeigu tai yra net šiuolaikinio kompozitoriaus, kaip Pēterio Vaskso, – kurio Koncertą aš be galo mėgstu, – kūrinys, bet tu gali pasiklausyti ne vienos interpretacijos atlikimo; ir yra visiškai kita patirtis, kai esi pirmasis kūrinio atlikėjas. Tam tikra prasme tu dalyvauji jo sukūrime, kaip tai įvyko Rūtos Vitkauskaitės Koncerto smuikui ir orkestrui atveju. Mes su kompozitore buvome ne kartą susitikusios, jai dar berašant Koncertą, jai atlikau taip, ką ji jau buvo užrašiusi natose. Rūta tarėsi su manimi dėl tam tikrų techninių atlikimo niuansų. Labai džiaugiuosi, kad ji atsižvelgė į mano pastebėjimus dėl muzikinių išraiškos priemonių.
Man šis kūrinys yra kaip tik ką gimęs kūdikis, kurį jau visai greitai su kompozitore pristatysime plačiajai publikai. Koncerto premjeros itin laukiu. Šio kūrinio pajauta yra labai asmeniška, kadangi, kaip minėjau, kompozitorė pati yra smuikininkė, tad ji labai puikiai žino visas smuiko galimybes – tiek garsines, tiek technines; ji yra puikiai įvaldžiusi smuiko atlikimo meną, todėl jos parašytame Koncerte visos smuiko išraiškos subtilybės itin išradingai ir paveikiai įprasmintos natose, atskleidžia visą instrumento skambesio paletę.
Trijų dalių Koncertas yra šiek tiek ilgesnės trukmės nei 40 minučių. Tarp dalių kaip kadencijos skamba du intermezzo, kurie it pereinantys motyvai nuo vienos dalies iki kitos. Esu atlikusi visus didžiausius koncertus smuikui, tad, remdamasi patirtimi, drąsiai teigiu, jog Rūtos Vitkauskaitės Koncertas tikrai nenusileidžia žymiesiems smuiko repertuaro opusams.
Visos trys kūrinio dalys yra labai kontrastingos, kas man yra labai žavu. Pirma dalis prasideda ugninga kadencija, kuri turi indiškų, galbūt net romų kultūros atspalvių. Ji tokia iškalbinga, kad, atrodo, tarytum smuikas tikrąja prasme iškeliamas ant pjedestalo ir turi galimybę išsakyti tam tikrą pareiškimą, prieš įstojant orkestrui.
Antra dalis yra meditatyvi. Pamenu, kada Rūta man atsiuntė sukurtą eskizą ar kitą atskirą pjesę, kurią ji pati yra atlikusi, ir aš, ankstyvą rytą oro uoste laukdama lėktuvo pirmą kartą išgirdau šios dalies tam tikrą muzikinę viziją. Buvo tamsu, užsimerkusi klausiausi įrašo, atrodė, tarytum persikėliau į paralelę galaktiką – išskridau iš vienos planetos į kitą... Toks buvo pirmasis susitikimas su Koncerto antra dalimi. Galutiniame variante ji yra kiek kitokia, kompozitorė ją perkūrė, įtalpindama į bendrą kūrinio vienį. Man asmeniškai tai yra gili muzikinė meditacija, panardinanti į mistišką atmosferą.
Trečia dalis būgno ritmais man asocijuojasi su tam tikrais maršo ar net kariniais elementais, ji pasižymi dideliu griežtumu. Nežinau, kokia buvo kompozitorės vizija, tačiau man asmeniškai ji atliepia netgi šių dienų realijas, karinių konfliktų jausenas. Trečia dalis labai kontrastuoja su antra dalimi, po muzikinės meditacijos, mistinės ramybės pajautų esi perkeliamas į nerimastingą garsinę realybę.
Jums, muzikos autorei, ką reiškia ir kaip kalbėti įgalina orkestras? Premjerą pasitinkant, prašyčiau apibūdinti būtent LNSO, jo skambesį, jo autentišką muzikos meno raišką.
Rūta Vitkauskaitė: Rašyti orkestrui yra nuostabu: tai – garsų jūra, vandenynas, garso ir skambesio galimybės neribotos – nuo aukščiausio iki žemiausio, nuo garsiausio iki tyliausio. Instrumentų tembrais galima sukurti tiek daug įvairiausių pasaulių, tai yra tikrai neįkainojamas muzikinis darinys. Be to, žinoma, kiekvienas orkestras turi savo skambesį.
LNSO turi savo skambesį, daug orkestrantų pažįstu asmeniškai, esu dirbus su mažesniais projektais, tad žinau jų skambesį tiek individualiai, tiek orkestro plotmėje. Pati LNSO klausiausi nuo mokyklos laikų, ir nors orkestrantai keičiasi, visgi šio orkestro atpažįstama autentika išlieka. Todėl kurdama šį Koncertą tikrai galvojau apie LNSO garsą, o rašydama solinius epizodus, savo mintyse tiesiog matydavau pažįstamus muzikantus juos atliekant ir girdėjau būtent jų autentišką skambėjimą.
Žinoma, koncertas smuikui yra žanras, kuriame smuikas atlieka pagrindinį vaidmenį, o orkestras paprastai akompanuoja. Vis dėlto šiuo atveju labai norėjau pilno orkestro skambesio, tad nemažinau instrumentų, turiu net tris perkusininkus ir visą varinių pučiamųjų sudėtį. Negalėjau susilaikyti, tad vietomis soluojantis smuikas ima vadovauti ir tiesiog veda pagrindines melodijas kartu su orkestru kaip vedlys, kartais dalinai paskęsdamas simfoniniame skambesyje.
Nuostabus jausmas, kaip orkestras supranta muziką ir perima ją iš tavęs. Tikrai neįtikėtina, kad toks kiekis žmonių, sėdinčių scenoje, gali kartu kvėpuoti ir išreikšti emociją, prasmę. Esu turėjusi daugybę tokių patirčių, kaip klausytoja, kai atrodo, jog orkestrantai sukūrė kažkokią nematomą euforijos bangą, norisi tiesiog šokti iš savo vietos ir skristi, tiek daug energijos atsiranda ore. Ne visada taip nutinka klausantis šiuolaikinės muzikos, klausantis romantinės – labai dažnai; tad savo kūriniu labai stengiausi būtent pagauti tą išraiškos būdą, kad perėjimai, tam tikros harmonijos ir apskritai formos ir vystymosi logika kuo labiau atlieptų romantinį stilių. Vis dėlto muzikiniai gestai, pasažai, pati kalba yra moderni, atliepianti mano stilių.
Gerbiama Dalia, žinia, esate ne kartą grojusi solinius koncertus, akompanuojant LNSO, tad pasidalinkite šio orkestro, bendradarbiavimo su juo patirčių pajautomis.
Dalia Kuznecovaitė: Kaip žinia, šis orkestras priklauso filharmonijai, o žodis „filharmonija“ sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių: „phileō“ – mėgti, „harmonia“ – darna. Taigi šis orkestras man būtent ir asocijuojasi su garsine skambesio darna, su muzikinės minties darna. Drauge su LNSO esu grojusi daugybę kartų ir, kiek teko bendradarbiauti, visą laiką jutau šio orkestro muzikinį lankstumą, gebėjimą įsiklausyti į solistą ir labai žmogišką bendrystę repeticijų metu, kai jautiesi priimamas, girdimas ir suprantamas. Didis džiaugsmas kas kartą susitikti su šiuo orkestru.
Gerbiamosios, Jums, kiekvienai iš savosios pozicijos ir perspektyvos, kas yra dirigentas? Pasidalinkite savomis patirtimis ir įsivaizduojamu idealiuoju ryšiu – kiek esama partnerystės, kaip siekiama ir išsipildo muzikinė bendrystė? Taip pat koncerto akivaizdoje prašyčiau kalbėti apie maestro Modestą Pitrėną, Jūsų muzikinius susitikimus.
Rūta Vitkauskaitė: Esu parašiusi kelis simfoninius bei kūrinius mažesnei sudėčiai, kuriuose dalyvauja dirigentas. Dirigento vaidmuo labai priklauso nuo kolektyvo ir muzikos stiliaus. Kai kuriuose savo kūriniuose mažesniems ansambliams esu net sukūrusi partiją dirigentui, tad jo funkcija ne tik interpretuoti muziką, bet galbūt ir prisidėti prie muzikos formavimo esamuoju laiku.
Visgi, kalbant apie simfoninius kūrinius, tokių eksperimentų esu gal parengusi tik kelis. Labiau linkstu prie klasikinio dirigento vaidmens – skaityti partitūrą ir be papildomų techninių užduočių, pagavus kūrinio emociją, vyksmą, virsmą, visa tai interpretuojant iškelti iš partitūros muzikos skambesiu į salę klausytojams. Ryšys su kūrinio atlikėjais yra labai įdomus ir įvairialypis. Dirigentas, gavęs partitūrą, dirba labai individualiai, kartais sulaukiu klausimų, prašant patikslinti tam tikrus niuansus, bet iš esmės viskas jau išrašyta partitūroje. Paprastai pirmosiose repeticijose nedalyvauju, dažnai tai lemia ir logistika – atvykimo galimybės, bet apskritai manau, jog orkestrantams ir dirigentui galbūt yra naudinga pajusti partitūrą patiems, be mano komentarų.
Su solistu (šiuo atveju soliste Dalia Kuznecovaite), priešingai, visada dirbu nuo pat pirmų dienų, jie dažnai įsitraukia į kūrybinį procesą ir žino kūrinį labai gerai dar iki man jį pabaigiant. Šią bendradarbiavimo specifiką, manau, lemia tai, jog orkestras ar kitas didesnis ansamblis yra kolektyvas, bendruomenė, o dirigentas – tos bendruomenės vadovas ir narys, tad jie turi savo repetavimo ir kūrinio interpretavimo būdą bei stilistiką; todėl aš, kompozitorė, galbūt nebūtinai turiu dalyvauti tame procese.
Kūriniui jau šiek tiek susigulėjus, prisijungiu ir aš, tuomet vyksta labai įdomus interpretacinis darbas. Neįtikėtinas jausmas, kai suprantu, kad dirigentas visiškai perprato mano kūrinio formą ir mintį ir veda jį būtent ta linkme, kaip man ir norėjosi, kaip ir vaizdavausi kurdama. Muzika, atrodo, išsiskleidžia kaip gėlė, ir man visai nedaug ką tereikia daryti repeticijos metu. Pakoreguoju tam tikras detales, bet visuma jau yra virtusi vieniu. Žinoma, yra nutikę ir taip, kuomet dirigentas visai ne taip suprato mano mintį – pavyzdžiui, vietoje dramos atsiranda ramybė, vietoje ėjimo į priekį – statika. Tai tokie subtilūs dalykai, kurie gali pakeisti visą kūrinio esmę. Tuomet, žinoma, prasideda derybos – ne visuomet dirigentas sutinka su kompozitoriumi, kartais pavyksta rasti bendrą sutarimą, kartais ne. Visgi, manau, pabaigus kūrinį ir perdavus jį į solisto, dirigento ir orkestro rankas, turiu tiesiog tikėti ir pasitikėti, kad muzika bus svarbiausia ir atkeliaus iki klausytojo savo pačia geriausia išraiška.
Kartu su maestro Modestu Pitrėnu praeityje teko dirbti vos vienoje repeticijoje. Esu tikrai labai pagerbta, kad būtent jis diriguos mano kūrinį. Prie maestro Modesto Pitrėno orkestras tiesiog atgyja, tampa skaidrus, aiškus, permatomas, tikslus, jo spektras išaiškėja, išsigrynina – juk niekas geriau LNSO nepažįsta. Taigi, artėjant repeticijoms, labai laukiu mūsų bendradarbiavimo, bet tuo pačiu esu visiškai rami – Pitrėnas žino mano muziką, ją tikrai labai gerai supranta, be to, jo dirigavimo precizika kartu su stipria emocine interpretacija yra būtent tai, ko reikia mano kūriniui suspindėti savo gražiausiomis spalvomis.
Dalia Kuznecovaitė: Dirigento vaidmuo solistui yra be galo svarbus, kadangi siekiame sukurti bendrą muzikinio kūrinio paveikslą. Pasitaiko atvejų, kad solistas ateina su savu įsivaizdavimu, dirigentas turi kitą, o orkestras pateikia dar trečią – visiškai kitokį skambesį. Taigi dirigentas yra atsakingas, kad kūrinys galiausiai nuskambėtų darniai, būtų perteikta nuosekliai tolydi bendroji interpretacija. Man, kaip solistei, labai gera, kai dirigentas geba įsiklausyti ir į mano pageidavimus, jam svarbus ir manasis įsivaizdavimas; savo ruožtu esu visada pasiruošusi priimti jo viziją, mūsų mintis sujungti į vienį.
Yra tekę susitikti su dirigentais, kurie turi savo interpretaciją ir nelabai palankiai žvelgia į solisto pateikiamą versiją. Kartais tenka ir pakovoti už savąjį įsivaizdavimą... (Šypsosi.) Vis dėlto daugeliu atvejų, dėkoju Dievui, bendradarbiavimas buvo sklandus. Svarbu yra ir žmogiškas ryšys, nes dažnai susitinkame ir pradedame bendrauti dar iki repeticijos su orkestru, aptariame bendrą muzikinę viziją, kad kūrinio paveikslas, atėjus repetuoti su orkestru, jau būtų suvienodintas ir išgrynintas. Tikrai manau, kad bendražmogiškumo veiksnys, žmogiškoji chemija atlieka svarbų vaidmenį.
Minėjau simboliką griežti daugelį metų pažįstamos kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės Koncerto premjerą, taip noriu pastebėti ir sutapimą: 2015-ųjų rudenį aš įsiliejau į Lietuvos nacionalinę filharmoniją – tapau Valstybinio Vilniaus kvarteto primarija, o maestro Modestas Pitrėnas tais pačiais metais tapo vyriausiuoju LNSO dirigentu. Tų metų rugsėjį mes drauge atidarėme filharmonijos sezoną Felixo Mendelssohno Koncertu smuikui ir orkestrui. Tai buvo mūsų abiejų naujos pradžios koncertas ir oficialaus darbo filharmonijoje startas. Spalio 29-osios koncertas, tikriausiai nesuklysiu sakydama, bus mūsų pirmasis susitikimas praėjus devyneriems metams po inauguracinio pasirodymo.
2020-aisiais su maestro ruošėme Johanneso Brahmso Koncertą smuikui ir orkestrui, tačiau, likus vienai dienai iki koncerto, Lietuvoje buvo įvestas karantinas dėl Covid-19 viruso pandemijos, todėl scenoje išpildyti kūrinio, kurį jau buvome surepetavę, deja, neturėjome progos. Kiek pamenu, tąkart repeticijos vyko be galo sklandžiai, mane sužavėjo ypatingas Modesto profesionalumas.
Nedrįsčiau vertinti maestro kaip muzikanto, tačiau neabejotina – jis yra vienas geriausių šių dienų Lietuvos ir Europos dirigentų. Kas mane itin žavi, kad jau repeticijose su maestro, atrodo, net nereikalingi žodžiai pasakyti, jog šią vietą norėtum interpretuoti vienaip ar kitaip, – Modestas muzikoje tave unikaliai jaučia, jis pagauna tavo mintį ir subtiliai leidžia gimti muzikai čia ir dabar. Scenoje aš mėgstu improvizuoti, ne viską atlikti taip, kaip užfiksuota repeticijose – juk muzika, kaip ir žmogus, yra gyvas reiškinys, todėl labai gera susitikti su pagaviu dirigentu, kuris čia pat reaguoja ir orkestrą veda dabarties skambesio linkme. Tikrai ne visiems dirigentams tai būdinga, nes muzikos gyvasties pajauta reikalauja išskirtinės meistrystės ir profesionalumo. Išeidama į sceną su maestro Modestu, jaučiuosi visiškai saugi, nes žinau, kad ir kaip galbūt kitaip norėsiu pakreipti frazę, jis tai pajaus ir orkestrą suvaldys. Dirigentas, girdintis solistą esamuoju momentu – jaučia jį ir geba prisitaikyti, – yra nuostabus.
Premjerą pasitinkant, ką Jums, kiekvienai subjektyvia prasme, įprasmina kiekviena premjera? Kuo išskirtinai savita būtent spalio 29-osios?
Dalia Kuznecovaitė: Premjera man visų pirma asocijuojasi su didele atsakomybe: tinkamai perteikti kompozitoriaus muzikines mintis, įsivaizdavimą, unikalią muzikinę kalbą; premjera man taip pat yra ieškojimas ir tam tikra laisvė, kurią teikia pirmasis kūrinio atlikimo kartas: nesi įpareigotas buvusių, ankstesnių atlikimo versijų, tam tikra prasme tu – interpretatorius, perteikiantis savąjį įsivaizdavimą, žinoma, sutelkęs dėmesį į kompozitoriaus idėjinę kūrinio viziją.
Man yra tekę būti estų kompozitoriaus Ilo Krigulo koncerto „Debesų kūryba“ pirmąja atlikėja. Šis kūrinys buvo parašytas prieš kelerius metus, tai man buvo itin įspūdingas bendradarbiavimo su kompozitoriumi procesas, kadangi tuo metu išgyvenome Covid-19 viruso sukeltą pasaulinę pandemiją, bendravome „Zoom“ platforma, nuosekliai keitėmės muzikinėmis mintimis ir įsivaizdavimais. „Debesų kūryba“ pirmą kartą suskambėjo Prancūzijoje, kurios ir buvo užsakytas, vėliau skambėjo Kauno filharmonijoje bei Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Taigi Rūtos Vitkauskaitės Koncerto smuikui ir orkestrui premjera man nėra pirmoji, bet ji ypatinga būtent asmeniškumo, muzikinės bendrystės su autore prasme. Man atrodo, mūsų muzikinės mintys yra labai artimos, jos susieina ir tampa viena bendra garsų kalba, perteikiančia mūsų muzikinius pasaulius. Einame tuo pačiu keliu Koncerto vizijos išpildymo link. Tai labai džiugina ir sustiprina koncerto laukimą.
Rūta Vitkauskaitė: Kiekviena premjera yra ypatinga šventė, ar tai būtų mažytis kūrinėlis, ar didžiulis, ar pilna salė, ar vos keli klausytojai – visuomet jaučiu tam tikrą nerimą ir džiaugsmą. Iki šiol, jau du dešimtmečius rašydama muziką, turėdama po kelias premjeras per metus, tebejaučiu džiugesį ir nerimą, tai niekur nedingsta. Kiekvienas naujas kūrinys – tai iš naujo atrasta muzikinė prasmė, kuria noriu dalintis, ir be galo svarbu, kad ji būtų suprasta, priimta. Juk rašau muziką ne (tik) sau, bet ypač – klausytojams, kad perteikčiau tuos kitus pasaulius, kuriuose keliavau, papasakočiau, ką mačiau ir ką girdėjau, perduočiau kokią naują žinią, kuri galbūt taps inspiracija atverti akis naujai pažvelgti į jau pažįstamus dalykus, nuramins, pakylės, paskatins leistis prasminių klodų gelmėn…
Šio Koncerto smuikui premjera – tai tikrai ypatingas įvykis, kadangi kūrinys be galo svarbus man pačiai, tai lyg taškas kūrybiniame kelyje, kurio link ėjau. Sudėjau labai labai daug į šį kūrinį. Atrodo, lyg kūrybinė pusiaukelė; atrodo, kad po premjeros jau viskas bus kitaip, keliausiu kažkur kitur.
Labai džiaugiuosi, kad Koncertas pristatomas šiuolaikinės muzikos festivalyje „GAIDA“, tai man turi itin didelę asmeninę svarbą. Įstabu, jog kūrinį atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojant maestro Modestui Pitrėnui, dar ir dėl to, kad orkestrinė Koncerto partija rašyta būtent jam.
Be galo džiaugiuosi, kad koncerto premjerą atliks nuostabiai talentinga solistė Dalia Kuznecovaitė, kuri įsiliejo į koncerto kūrybinį procesą jau nuo pirmųjų jo dalių. Šios atlikėjos garsas bei technika ir asmeninė interpretacija yra būtent tai, ko reikia mano kūriniui. Be to, man atrodo, kad ji dar artimiau supranta mano muziką, nes ji yra mano smuiko mokytojos Gintvilės Vitėnaitės dukra, ir per smuiką esame pažįstamos nuo pat ankstyviausios vaikystės.
Esu labai dėkinga Lietuvos kultūros tarybai, kuri rėmė Koncerto sukūrimą, bei Lietuvos kompozitorių sąjungai, tarpininkavusiai prodiusuojant kūrinį; taip pat rezidencijai „AIR“ Kremse (Austrija), Arvo Pärto centrui Laulasmaa (Estija), „DAR“ Druskininkuose. Taip pat dėkoju „LATGA“ Muzikos autorių fondui, parėmusiam koncertinį kūrinio įrašą, kuriuo meistriškai užsiims nuostabieji „Baltic Mobile Studio“ specialistai Aleksandra ir Vilius Kerai.
Baigiame 2024-ųjų trečiąjį ketvirtį, tad kokie tie ketvirčiai buvo Jums, ką ir kaip žada, kur ir ko link veda numatomas ketvirtojo veiklų horizontas?
Dalia Kuznecovaitė: Būtų sudėtinga išvardinti visus koncertus, tad pabandysiu įvardinti esminius kiekvieno ketvirčio akcentus. 2024-aisiais kovo mėnesį kartu su man labai brangiu Valstybiniu Vilniaus kvartetu koncertavome Romos Panteone Lozoraičių šeimos minėjime. Tai buvo išties labai įspūdingas ir įsimintinas koncertas, jau vien dėl to, kad Panteone koncertai apskritai vyksta itin retai. Šioje unikalioje vietoje atlikome sakralios muzikos programą – skambėjo Josepho Haydno, Antonio Caldaros, Juozo Naujalio kūriniai. Šis koncertas mums tikrai ilgam išliks atmintyje. Antrąjį pusmetį svarbus akcentas – Anatolijaus Šenderovo visų fortepijoninių trio kompaktinės plokštelės įrašai su „Grand Trio“ Paliesiaus dvare kartu su nuostabiaisiais Aleksandra ir Viliumi Kerais. Labai laukiame, kada įrašai išvys dienos šviesą.
Šios vasaros pabaiga–rudens pradžia buvo labai intensyvus laikas Valstybiniam Vilniaus kvartetui: koncertavome skirtinguose Lietuvos regionuose, dalyvavome įvairiuose vasaros festivaliuose. Per rugpjūčio–rugsėjo mėnesius pagrojome, berods, dešimt plačios paletės repertuaro koncertus. Taip pat pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos gynybos ir kultūros asociacija, dalyvavome Lietuvos šaulių sąskrydyje. Taigi Valstybiniam Vilniaus kvartetui atsivėrė nauji ir netikėti horizontai. Gruodžio 11-ąją kvarteto laukia koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame skambės Lietuvoje itin retai atliekamas Leošo Janáčeko Antrasis koncertas, o su jaunosios kartos lietuvių pianistu Simonu Poška atliksime Antonino Dvořáko kvintetą. Truputėlį užbėgdama įvykiams už akių, noriu pasidalinti, jog 2025-aisiais Vasario 16-ąją pasitiksime Kanadoje, Toronte, koncertuodami Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvių namuose.
Kaip solistės manęs šiais metais lapkričio mėnesį laukia didelės gastrolės Prancūzijoje, kur, tęsdama ilgametę draugystę su Bretanės simfoniniu orkestru, atliksiu tris koncertus, grieždama Ludwigo van Beethoveno trigubą koncertą smuikui, violončelei ir fortepijonui. Taip pat dar vienas man asmeniškai labai svarbus koncertas vyks karo Ukrainoje konferencijos rėmuose – kartu su kompozitore ir pianiste Bohdana Frolyak atliksime lietuvių ir ukrainiečių kompozitorių muziką: skambės Fausto Latėno, Balio Dvariono, Eduardo Balsio, pačios Bohdanos Frolyak, Valentyno Silvestrovo ir Myroslavo Skoryko kūriniai.
Rūta Vitkauskaitė: Šie metai buvo išties ypatingi, itin kūrybingi. Vis dar rašydama Koncertą smuikui, tuo pačiu parašiau ne vieną mažesnį kūrinį, turėjau labai daug premjerų bei koncertų tiek Lietuvoje, tiek ir Jungtinėje Karalystė, Škotijoje, kur šiuo metu gyvenu. Neseniai paskaičiavau, kad vienas iš mano kūrinių „Oracle of Many Winds“ įvairiais pavidalais nuskambėjo net penkis kartus, penkiose skirtingose šalyse, įskaitant tolimąją saulėtąją Australiją. Vienas iš įsimintiniausių įvykių buvo kelionė į Farerų salas, kur Pasaulio naujosios muzikos dienose skambėjo mano kūrinio premjera. Tai yra neįtikėtino grožio pasaulis, alsuojantis autentika ir archaika, ir tuo pačiu neįtikėtinai muzikalus – nuo seniausių ir gražiausių liaudies dainų iki aukščiausio lygio šiuolaikinės muzikos. Labai domiuosi senąja archajine muzika, tad šiais metais, ieškodama senųjų akmens amžiaus statinių, nuvykau į Airiją, kur būtent jiems kūriau muziką. Visi šie prisiminimai iki šiol labai gyvi manyje, ir, manau, atsilieps mano kūryboje ateinančiais metais.
Pabaigus Koncertą smuikui, gyvenimas nesustoja – šių metų pabaigoje prasidės koncertų turas Škotijoje, besitęsiantis ir ateinančiais metais, kuriame skambės mano naujausiais kūrinys Škotijoje reziduojančiai vokalo virtuozei Stephanie Lamprea. Lapkričio mėnesį viena po kitos skambės vietinės premjeros: „The Music Shell“ („Muzikinė Geldutė“) – valandos trukmės projektas Londone, kurio metu pristatysime ir Muzikos informacijos centro prodiusuojamą leidinį tuo pačiu pavadinimu; tuomet keliausiu į Švediją atlikti mūsų „Meditacijos operą“ (kartu su sopranu Asa Nordgren), o grįžus į Škotiją lauksiu atvykstant nuostabiųjų „Twenty Fingers Duo“ mano pačios kuruojamame koncerte, kur skambės mano Arnui Kmieliauskui šiais metais sukurtas solo kūrinys su loop pedalu, „Cracks“ („Trakšt“).
Žinoma, reikia nepamiršti ir baliaus – esu be galo pagerbta nominacijos vienam iš prestižiškiausių Jungtinės Karalystės naujosios muzikos apdovanojimų „Ivors Awards“. Iki pat paskutinės akimirkos nežinosiu, ar laimėjau, bet tikrai labai džiugu būti tarp vos kelių nominantų ir šimtų kūrinių ir kompozitorių, susitikti su visais aktyviausias Jungtinės Karalystės kompozitoriais ir prodiuseriais renginyje, kuris yra tikrų tikriausia šventė.