Ksenija Sidorova: „Noriu atverti akordeonui naujas galimybes“

Lapkričio 6 dieną Vilniuje koncertuos latvių akordeonininkė Ksenija Sidorova. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ji atliks Fazılo Say Koncertą akordeonui ir orkestrui – specialiai jai sukurtą kūrinį, kurio pasaulinė premjera šią vasarą įvyko Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje.

Rygoje gimusi ir savo močiutės įkvėpta groti akordeonu, šiandien Ksenija Sidorova koncertuoja su žymiais pasaulio orkestrais ir svarbiausiose koncertų salėse. Praėjusį sezoną ji grojo su Toronto ir Čikagos simfoniniais bei Ciuricho „Tonhalle“ orkestrais, koncertavo Amsterdamo „Concertgebouw“, Vienos „Konzerthaus“, Bonos Beethoveno namuose, Niujorko „Carnegie Hall“.

Ne mažiau svarbi Sidorovos veiklos kryptis – naujo akordeono repertuaro kūrimas. Atlikėja inicijuoja naujus kūrinius ir bendradarbiauja su kompozitoriais, siekdama plėsti instrumento galimybes klasikinės muzikos scenoje. Naujausias tokio bendradarbiavimo rezultatas – Fazılo Say Koncertas akordeonui ir orkestrui. Būtent šį kūrinį lapkričio 6 dieną ji atliks Vilniuje. Artėjant koncertui su Ksenija Sidorova kalbamės apie naująjį koncertą, akordeono vietą šiandienos klasikinės muzikos scenoje ir jos pačios siekį šiam instrumentui atverti naujas galimybes.

Pastarieji keli sezonai Jums buvo itin turtingi – koncertavote su Toronto ir Čikagos simfoniniais, Ciuricho „Tonhalle“ orkestrais, grįžote į „Carnegie Hall“. Kurie pastarojo meto pasirodymai Jums pačiai buvo įsimintiniausi?

Išties pastaruoju metu buvo daug įsimintinų akimirkų, tačiau man jos retai susijusios su salės dydžiu ar orkestro vardu. Ypatingi buvo pasirodymai su Čikagos simfoniniu orkestru, sugrįžimas į sceną su Ciuricho „Tonhalle“ orkestru ir į „Carnegie Hall“. Vis dėlto labiausiai įsimena akimirkos, kai tarp muzikantų ir publikos užsimezga tikras ryšys ir muzika visiškai atgyja. Būtent tokias akimirkas branginu labiausiai.

Šiemet buvote Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio reziduojanti menininkė, o liepą čia atlikote Fazılo Say Koncerto akordeonui ir orkestrui pasaulinę premjerą. Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas ir ką pajutote pirmą kartą susipažinusi su specialiai Jums sukurtu kūriniu?

Man visada labai patiko Fazılo Say muzika – jis turi savitą, lengvai atpažįstamą muzikinę kalbą. Buvau įsitikinusi, kad jis sukurs kažką įspūdingo akordeonui. Nors mūsų keliai buvo susikirtę prieš daugelį metų, kūrybinė partnerystė gimė kiek vėliau. Fazılas Say mane labai paskatino tyrinėti naujas instrumento spalvas ir ieškoti naujų grojimo būdų. Pirmą kartą atlikti šį kūrinį Šlėzvigo-Holšteino festivalyje buvo išties ypatinga patirtis. Esu įsitikinusi, kad šio Koncerto laukia ilgas gyvenimas.

Kas Jums svarbiausia renkantis naują kūrinį ar inicijuojant jo sukūrimą – instrumento galimybių plėtimas, naujo skambesio paieškos, asmeninis ryšys su kompozitoriumi?

Man viskas prasideda nuo žmogaus ir muzikos. Patinka dirbti su kompozitoriais, kurių muzika man iš tiesų artima ir su kuriais galime keistis idėjomis. Žinoma, noriu atrasti naujų skambesių ir atverti akordeonui naujas galimybes, tačiau kartu man svarbu, kad kūrinys turėtų ką pasakyti ir būtų asmeniškas. Manau, geriausios partnerystės gimsta tada, kai abu jaučiamės kartu atrandantys muziką.

Akordeonas ilgą laiką buvo laikomas kiek periferiniu instrumentu klasikinės muzikos pasaulyje. Ar jaučiate, kad publikos ir muzikos institucijų požiūris į jį pasikeitė?

Visada tikėjau, kad akordeonas yra kur kas daugiau nei su vienu muzikos žanru siejamas instrumentas. Jis nepaprastai universalus ir gali tikti daugybei skirtingų muzikos pasaulių. Didelį darbą įtvirtinant jį kaip rimtą koncertinį instrumentą jau atliko mano mokytojų karta, o dabar jaučiu, kad mano karta šią poziciją ir toliau stiprina.

Tiesą sakant, manau, kad šiandien akordeonas jau yra visiškai įsitvirtinęs kaip koncertinis instrumentas. Ypatinga tai, kad jis tikriausiai yra vienas atpažįstamiausių instrumentų pasaulyje. Išgirdę jo skambesį žmonės iškart jį su kažkuo susieja – ar tai būtų liaudies muzika, tango, prancūziška muzika ar dar kitoks skambesys. Dėl to ryšys su klausytojais užsimezga labai lengvai. O dabar galime tiesiog parodyti, kiek daug šis instrumentas gali.

Esate sakiusi, kad pradėjote groti akordeonu būdama šešerių, įkvėpta savo močiutės. Koks Jūsų santykis su instrumentu šiandien?

Vis dar prisimenu, kaip būdama šešerių savo močiutės dėka atradau akordeoną. Tuomet nė nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, kad šis instrumentas taps tokia didele mano gyvenimo dalimi. Šiandien mūsų santykis vis dar keičiasi. Visada yra ką nors naujo atrasti, ir net po tiek metų akordeonas vis dar mane stebina. Tikiuosi, kad taip bus visada.

Jei galėtumėte užsakyti naują kūrinį iš bet kurio pasaulio kompozitoriaus, koks jis turėtų būti?

Norėčiau, kad tai būtų kūrinys, kuris man taptų tikru iššūkiu ir leistų akordeonui atverti dar nepažintas galimybes. Man patinka stiprią tapatybę turinti muzika, tačiau kompozitoriui suteikčiau visišką laisvę mane nustebinti. Įdomiausi užsakyti kūriniai yra tie, kuriuos kuriant nei kompozitorius, nei aš iki galo nežinome, kur galiausiai atsidursime.

Akordeonininkės Ksenijos Sidorovos koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – lapkričio 6 d. LVSO koncertų salėje. Koncertas – festivalio „Gaida 2026“ programos dalis. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.