Kukli dydžiu, bet turtinga praeitimi

Nuo pat pirmųjų Pažaislio muzikos festivalių neatsiejama jo koncertinė scena – kukli savo dydžiu, bet turtinga praeitimi senoji Zapyškio šv.Jono Krikštytojo bažnyčia. Vasarą ji dažnai kviečia klausytojus į kamerinės muzikos koncertus ir jau užtikrintai įsitvirtino kokybiškų renginių žemėlapyje.

Prikelta naujam gyvenimui

Bažnyčia pastatyta XVI a., kaip manoma – garsios didikų giminės atstovo Povilo Sapiegos, pašventinta XVII a. suteikiant šv. Jono Krikštytojo vardą. Yra teigiančiųjų, kad jos pamatai mena dar ir Vytauto Didžiojo laikus.

Šis unikalus architektūros vėlyvosios gotikos paminklas jau seniai nebealsuoja maldomis ir pamaldumo rimtimi. Istorijos vingiuose bažnyčios sienos matė ir sakralumo pilnatvę, ir nuosmukius, kai veikant įvairiems kataklizmams ištuštėjusiems maldos namams teko iškentėti ir Napoleono arklidžių tvaiką, ir karo niokojimus, ir pavasarinio ledonešio griaunamąją jėgą.
Potvynių grėsmė išbaidė iš Nemuno slėnio netgi besikuriančio Sapiegiškio miestelio gyventojus, išsikėlusius į saugesnius aukštesnius šlaitus, tačiau rausva mūrinė bažnytėlė liko ištikima Nemuno pakrantei, ji bene vienintelė rymo taip arti prie vandeningosios tėkmės. Amžina upės ir laiko tėkmė, palikusi žymę mūrinėse sienose, paliko ir neapčiuopiamą šio statinio dvasinę aurą, apgaubiančią kiekvieną jame apsilankantįjį.

Nuo praėjusio šimtmečio pradžios nustojusi veikti, nes nebesutalpino visų susirenkančiųjų maldai (ją pakeitė naujoji – ant kalno), bažnyčia šiandien vėl gyva – tik ne maldomis, o muzika. Prieš du dešimtmečius šiam architektūros ir istoriniam paminklui sugrąžintas gyvybingumas – įvyko pirmieji Pažaislio muzikos festivalio koncertai, kurie tebevyksta iki šiol. Ir ne tik jie. Bažnyčios erdvę pamėgo ir Zapyškio miestelio gyventojai, susirenkantys į ją per šventes.

Priverčia griūti barjerus

Mėgsta šią barokinę bažnytėlę ir atlikėjai, giria jos puikią akustiką, palankią muzikuoti erdvę, išskirtinumu dvelkiančią aplinką. Šiemetis Pažaislio muzikos festivalis šią muzikinę erdvę kaip ir kasmet užpildo net keliais koncertais, kuriuos reikliai publikai pristato dėmesio verti atlikėjai. Du koncertai jau sulaukė didžiulio klausytojų dėmesio, kiti du – dar prieš akis.

Per kasmetį tarpsezonio sąstingį karaliavusią ramybę pirmieji išsklaidė Baltijos gitarų kvarteto garsai. Gitaristai Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S.Lipčius ir Chrisas Ruebensas kaskart sukuria intriguojančias programas. Ir šį kartą – nauji arba naujai suskambę kūriniai, mažiau informuotiems klausytojams pristatomi lanksčiu atlikėjų žodžiu, betarpišku bendravimu suartinančiu visus – muzikuojančius ir klausančius koncerto senojoje bažnyčioje.

Dėmesio neblaško nei iki tol nesudrumstos tylos šeimininku jautęsis paukštelis, nustebusiu čirškavimu pritaręs gitarų viražams, nei nuo perdengimo konstrukcijų žemyn į medžioklę besileidžiantis voras – viskas iš gamtos ir gamtoje, supančioje dvasingąją erdvę.

Teatrališka erdvė

Kameriškais ir atsargiais gitarų garsais paruoštoje Zapyškio bažnyčioje per antrąjį koncertą jau aidėjo ir fortepijonas, kuris scenoje nuolat nebūna – esant reikalui jis atvežamas iš Kauno filharmonijos. Šį kartą jo prireikė Kauno fortepijoninio trio programai.

Vis tvirčiau meistriškumo kryptimi kylantis ansamblis – Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Čepinskienė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė) – kaskart nustebina išradingais kūrybiniais sumanymais, gausindamas savo repertuarą ne tik publiką paperkančiais kūriniais, bet įtraukdamas ir sudėtingesnių, intelektualesnių.

Šio moteriško kolektyvo sėkmingą kūrybinį augimą patvirtino ir šį pavasarį nuskinti laurai Lenkijoje vykusiame tarptautiniame konkurse. Ansamblis nevengia papildyti koncertinių programų ir ne vien trio ansambliui skirtais kūriniais. Šį kartą koncerto afišos kvietė pasiklausyti meilės dainų, atliekamų kartu su Kauno muzikinio teatro solistais Mindaugu Zimkumi ir Kristina Siurbyte.

Apsiriko tie, kurie tikėjosi lengvos programos (nors Zapyškio bažnyčioje tokių paprastai nė nebūna), pasaldintos jausminga meilės lyrika. Šis sudėtingas jausmas, apimantis platų spektrą atspalvių, atitinkamomis spalvomis nuspalvino ir koncerte skambėjusius kūrinius – teatrališkai skleidėsi meilė ir pavydas, žaismingumas ir liūdesys, bažnyčios erdvę lanksčiai išnaudojantys kūrybiniai sprendimai, netrukdantys lietis mintims ir muzikai.

Įsitvirtino koncertų žemėlapyje

Tokie koncertai pakelia Zapyškyje vykstančių koncertų kokybės kartelę ir leidžia tikėtis, kad ji nesileis. O afišose skelbiamos būsimų koncertinių programų atlikėjų pavardės žada, kad taip ir bus – šį sekmadienį koncertuos didele kūrybinės veiklos atsakomybe pasižymintis Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Vilija Žilinskienė, Eglė Lapinskė ir Saulius Bartulis), savo programoje pristatantis dar vieną atlikėją – pianistą Daumantą Kirilauską, kurio meniniai pasiekimai tarsi garantuoja gausius teigiamus muzikinius įspūdžius Zapyškio bažnyčios erdvėje.

Zapyškio koncertinio sezono saulėlydžiu rugpjūčio pradžioje vokalinės muzikos gerbėjus Pažaislio festivalis pakvies pasiklausyti Sabinos Martinaitytės ir jos mokinių koncerto. Šiuo koncertu jaunieji perspektyvūs atlikėjai su savo mokytoja pristatys kūrinių programą, primenančią, kad šie metai – ne tik Kristijono Donelaičio, Šeimos, bet ir Teatro.

Juolab kad šių atlikėjų veikla tiesiogiai susijusi su teatru, kuriame muzikinius vaidmenis kuria ne tik pulką vokalistų išugdžiusi pedagogė S.Martinaitytė, bet ir perspektyvūs jos mokiniai, jau tvirtais žingsniais kopiantys į teatrų ir koncertų scenas: Ieva Goleckytė, Jurgis Jarašius, Andrius Apšega. Prie fortepijono – koncertmeisterė Audronė Eitmanavičiūtė. Ir nors bažnyčios pakyla visai nepanaši į teatro sceną, tačiau koncerto programa priartins prie teatro ir dramos jau vien tuo, kad yra skirta Teatro metams.

Puikūs koncertai, jau daugelį metų vykstantys Zapyškyje, ugdo ne tik aplinkinę publiką, bet pritraukia ir atstumų nepabūgstančius kauniečių klausytojų srautus. Atrodo, kad šie srautai ateityje dar labiau platės, įgyvendinus sumanymą lyno keltu sujungti abipus Nemuno stūksančius nedidelius jo pakrantės miestelius – Zapyškį ir Kulautuvą. Lyg ir nuošaliai gamtos prieglobstyje rymanti senoji bažnyčia sulauks dar didesnio dėmesio – tiek klausytojų, tiek atlikėjų.

Komentarai

Saulius S.Lipčius
Baltijos gitarų kvarteto narys

Ši bažnyčia mums visuomet buvo ypatinga. Esame ten ne tik patys groję, bet ir organizavome koncertą. Neįprasta, ypatinga vieta – šalia Nemuno, laukų apsupta. Tokia vieta žmones iš karto nuteikia koncertui. Viduje visuomet tvyro itin intymi atmosfera. Nors ir yra scena, bet grodami jaučiame artimą ryšį su publika, jaukumą. Akustika šioje bažnyčioje taip pat puiki. Dažnai koncertų salėse žiūrovas puikiai girdi muziką, o atlikėjui trukdo atgal grįžtantys garsai. Šito šioje bažnyčioje nėra: muziką gerai girdi ir atlikėjas, ir klausytojas. Klasikinė gitara šioje erdvėje puikiai skamba. Publiką sunku pritraukti į naujas atokias vietas, o ši bažnyčia jau yra žiūrovams žinoma ir jų mėgstama. Tad reikėtų kuo dažniau naudoti bažnyčią kaip koncertinę erdvę, nes joje tvyranti atmosfera patinka ne tik klausytojams, bet ir atlikėjams.

Rita Preikšaitė
Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė

Man teko dalyvauti šios bažnyčios, kaip koncertinės erdvės, atidaryme. Pajutau šiai vietai meilę iš pirmo žvilgsnio. Kaip dabar populiaru sakyti: aura ten tikrai nepaprasta. Kai gauni galimybę koncertuoti tokioje erdvėje, turi ja pasinaudoti. Tai puiki vieta meno sklaidai, akustika taip pat nepriekaištinga. Matyt, senieji meistrai išmanė savo darbą ir suvokė, kad kokybiška garso sklaida bažnyčioje yra labai svarbi. Giedodama tokioje vietoje jaučiuosi puikiai, mane užburia erdvės dydis, sakralumas. Manau, kad visi muzikantai pritars man: koncertu Zapyškio bažnyčioje niekuomet nenusivilsi.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Skaitykite daugiau: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kukli-dydziu-bet-turtinga-praeitimi-640026#ixzz37tmFNE1v