Kvarteto „Chordos“ audiniai ir Sapiegų rūmų įspūdžiai

Nūdienos Lietuvos šiuolaikinės muzikos sceną būtų sunku įsivaizduoti be styginių kvarteto „Chordos“ veiklos (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Arnas Kmieliauskas), ir tai nėra šiaip „reklaminė-marketinginė“ frazė, kokių apsčiai rasime recenzijose, interneto svetainės ir socialiniuose tinkluose, tai – realybė ir absoliuti tiesa. 2024 m. kvartetas įvertintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros ir meno premija, jokiuose „valdiškuose etatuose“ nesantis kolektyvas šiemet skaičiuoja jau 28-uosius savo veiklos metus, kolektyvo kūrybinėje biografijoje - šiuolaikinės muzikos autorių programos daugelyje prestižinių festivalių, kolektyvui nesvetimi ir vadinamieji „tarpdisciplininiai“ projektai. Nors „Chordos“ diskografija nėra gausi, tačiau tai yra vertingas garso įrašų paveldas, nes čia rasime ne vieno ryškaus šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrybos styginių kvartetui.

Lapkričio 8-ąją kvartetas pakvietė į antrąjį koncertų ciklo „Kas aš esu“ koncertą „Audinys“ Vilniaus Sapiegų rūmų menėje. Kvartetas atliko keturių moterų kompozitorių - Onutės Narbutaitės, Julios Wolfe, Helenos Tulve ir Caroline Shaw kūrybą. Manau, kad juntama tam tikra feministinė potekstė šioje programoje, jau būtų pasenusi ir gal net „nebemadinga“, nes programos koncepciją bene geriausia atspindi vienas sakinys iš koncerto anotacijos: „ „Audinys“ kuria erdvę klausytojui – savoms interpretacijoms, klausimams ir pojūčiams, kurie, susiliedami, tampa kiekvieno asmenine patirtimi.“ Maždaug valandos trukmės koncertą (labai gera trukmė nūdienos skubėjimo sąlygomis...) pradėjo O. Narbutaitės 2004-ųjų opusas „Drappeggio“. Šį kūrinį kvartetas įrašė Onutės Narbutaitės autoriniame CD drauge su kitais kompozitorės kameriniais kūriniais, tad tai galima laikyti kvarteto repertuariniu kūriniu. Man šis pavadinimas kažkaip natūraliai asocijuojasi (galiu ir klysti) su dviem žodžiais – drapiruotė ir arpedžio, nes ir muzikinėje kalboje iškyla tarsi lengvo vėjelio siūbuojamų klosčių vaizdiniai, o paties muzikinio audinio struktūros primena juvelyriškai išaustų arpedžio konstrukcijų logiką. Kita vertus, čia atpažįstamas kompozitorės braižas, stilius ir tai savaip suteikia klausytojui daugiau klausymo „komforto“, kai klausomos muzikos nereikia „prisijaukinti“, tada ir klausančiojo „įsipynimas“ į kūrinio audinį įvyksta tarsi savaime. Šiuo aspektu programoje savaip susišaukė koncertą užbaigęs amerikietės Caroline Shaw 2015-ųjų opusas „Plan & Elevation“, nors ir kalbantis visai kita muzikine kalba, artima roko muzikai ir pasakojantis kitą istoriją, labiau bylojantis į mūsų emociją. Pati kompozitorė lankėsi pernykščiame „Gaidos“ festivalyje, kur jos kūrybai buvo skirtas visas koncertas. Lapkričio 8-ąją Lietuvoje šis kūrinys skambėjo pirmą kartą, kaip ir dar du kūriniai - Julios Wolfe „Dig Deep“ bei Helenos Tulve „nec ross, nec puvia...“. Man patiko (nors tai – ir neprofesionali frazė...) kvarteto programos koncepcija ir idėja, jos stiprioji pusė buvo kūrinių kontrastingumas bendrąją prasme (tai - vėl gi privalumas bei patrauklumas klausytojams), tačiau nenuklystant į visišką „popsinį“ pataikavimą klausytojui, ką nūdien neretai randame didžiosiose koncertų salėse. Kita stiprioji pusė - kvarteto „Chordos“ interpretacijos, visų faktūrinių niuansų atskleidimas, skverbimasis į gilesnius kiekvieno kūrinio idėjinius klodus ir tai pasakytina ne tik apie O. Narbutaitės „Drappeggio“, kuris, kaip minėta, laikytinas jau kvarteto repertuariniu kūriniu, bet ir apie kitus tris premjerinius kūrinius.

Naujojo kvarteto „Chordos“ koncertų ciklo programose klausytojai išgirs naujausių kvartetinės bei kamerinės muzikos kūrinių, tarp jų bus ir dvi pasaulinės premjeros, o dauguma jų Lietuvoje skambės pirmą kartą gyvai. Tarp kvarteto scenos partnerių matysime ir tokias avangardinio džiazo garsenybes, kaip Liudą Mockūną ir prancūzų gitaros virtuozą Marc Ducret, kuris sukūrė naują kompoziciją specialiai šiam projektui.

Sapiegų rūmų salė – trumpas ekskursas nuo muzikos

Prisipažinsiu, po pabaigto Sapiegų rūmų atstatymo 2024-ais, čia lankiausi pirmą kartą ir patyriau tam tikrą nusivylimą tiek dėl rūmų vaizdo, tiek dėl sprendimų priėmėjų strateginio mąstymo ribotumo. Teko rūmuose su Antakalniečių bendruomenės ekskursija lankytis dar tuo metu, kai buvo tik ką atkurtos autentiškos rūmų erdvės (gal apie 2015-uosius), taip pat teko dalyvauti bent keliose diskusijose apie rūmų pritaikymo vizijas. Turint omeny, kaip klaikiai Sapiegų rūmai buvo nuniokoti per visas okupacijas, jų atstatymas buvo didelis iššūkis, pareikalavęs nemenkų viešųjų išteklių, todėl natūralu, kad tokiam objektui keliami ypatingi reikalavimai ir čia neturėtų būti vadovaujamasi atsitiktiniais ar juolab politinės konjunktūros sprendimais. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai tarp statybų dulkių įžengiau į jau atkurtos autentiškos erdvės rūmų menę ir išgirdau ten buvusią puikią akustiką – aidėjimo tiek, kiek reikia, ideali kamerinei muzikai ir mažam orkestrėliui (koks tikėtinai ir galėjo būti pas Sapiegas...). Dabar gi menės lubos yra užgrūstos apšvietimo prožektorių rėmais ir masyviais teatriniais prožektoriais, o visą salės perimetrą juosia užtraukiama ir atitraukiama juoda, teatro scenai skirta drapiruotė. Manau, kad būtent šie erdvės svetimkūniai ir sugadino salės akustiką. Beje, „Chordos“ kvarteto nariai taip pat skundėsi „sausa“ akustika.

Kai 2009 metais rūmai buvo perduoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (KPD) valdyti patikėjime teise, tuomet, vykdant įvairaus pobūdžio rūmų tiriamuosius ir tvarkomuosius darbus, tai buvo lyg ir logiškas sprendimas. Tačiau gerai atsimenu anuometinės KPD direktorės Dianos Varnaitės išsakytą „galvos skausmą“, kad būtina rasti tinkamą pritaikymą rūmams, nes KPD neturi tokių funkcijų, kaip istorinio pastato valdymas ir pritaikymas veikloms, todėl tvarkybos ir remonto darbams lėtai, bet vis tik judant pirmyn, šis klausimas tapo dar aktualesnis, kol 2017 metais (kaip suprantu, anuometinės Kultūros ministerijos vadovų politine valia) rūmai perduoti valdyti Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) ir netrukus čia buvo įkurtas ŠMS padalinys, kol 2024-ais, pabaigus tvarkybą, rūmai atsivėrė visuomenei. Beje įdomi detalė, kad naujai įsteigto ŠMC padalinio Sapiegų rūmų vadove tapo 2016-2020 kadencijoje (kaip tik tada, kai buvo priimtas politinis sprendimas dėl rūmų ateities) kultūros viceministre dirbusi dr. Gintautė Žemaitytė (Kultūros ministerijai tuomet vadovavo Lijana Ruokytė Jonsson). Nesigilinant į konkrečias personalijas (tai yra antraeilis klausimas), vis tik esu giliai įsitikinęs, kad rūmų perdavimas ŠMC valdymui buvo esminė tuometinės Kultūros ministerijos vadovybės strateginė klaida. Dėl labai paprastos priežasties: suskaičiuokite, kiek tuo metu Vilniuje jau buvo erdvių ir vietų, skirtų šiuolaikinio meno prezentacijai ir kiek buvo autentiškų rūmų, juolab barokinių, erdvių. Manau, kad skaičiai savaime duotų aiškų atsakymą. Tikrai neketinu tvirtinti ir net negalvoju, kad autentiškuose barokiniuose rūmuose negali būti prezentuojamas ir šiuolaikinis menas. Suprantu ir dabartinių rūmų valdytojų norą pagrindinę rūmų erdvę paversti universalia, šiuolaikinio meno projektams tinkama erdve, tačiau turint omeny, kad rūmų restauratoriams pavyko iš dalies atkurti ne tiek jau mažai (turint omeny nuniokojimų mastą) autentiško dekoro detalių (galbūt ne viską sėkmingai), centrinė rūmų menė turėjo būti maksimaliai atkurta ir išsaugota, gal net kai kur atsisakant atidenginėti abejotino autentiškumo plytų mūrą (ypač kai suklijuotos šiuolaikinė plytos), jau nekalbant apie gausias, šią erdvę sudarkiusias ir akustika sugadinusias šiuolaikinio teatro technologijas.

Deja, Sapiegų rūmų ir viso komplekso istorija mena daug skaudulių ir niokojimų. Bene pirmieji niokotojai (neskaitant tarpusavio bajorijos vaidų XVIII a.) buvo okupacinė Rusijos caro valdžia, pristačiusi rūmų parko teritorijoje menkaverčių statinių, kurie sunaikino autentiškas parko erdves, o svarbiausia – sunaikino skersinę parko ašį ir tuo pačiu vizualinį rūmų ir parko ryšį su Kazimiero Jono Sapiegos funduotu ir statytu buv. Trinitorių vienuolynu ir bažnyčia (dab. Šv. Jono kongregacijos vienuolynas ir Išganytojo bažnyčia), kiti niokotojai buvo okupacinės caro ir sovietų kariuomenės, rūmus pavertusi ligonine ir radistų mokykla. Deja, niokotojais tapo ir Vilniaus miesto 2003-2007 metų valdžia, kuri pasielgė panašiai kaip ir vėlesnių kadencijų Vilniaus valdžia, leidusi barbariškai užstatyti naujais statiniais Misionierių bažnyčią ir buvusį vienuolyną ant Išganytojo kalvos. Miesto valdžios neatsakingumas ir nekilnojamo turto vystytojų besaikis godumas padarė savo - 2006-ais buvo pastatytas visiškai naujas daugiaaukštis gyvenamasis pastatas adresu L. Sapiegos g. 4, kuris galutinai ir negrįžtamai sudarkė autentišką rūmų, parko ir istorinio vienuolyno aplinką ir visus vizualinius ryšius. Savaip prie šio unikalaus istorinio paveldo niokojimo prisidėjo ir bent kelių kadencijų Kultūros misterijos vadovybių sprendimai, nepaisant didelių paveldosaugininkų ir restauratorių pastangų atstatant Sapiegų rūmus. Šiai dienai turime tai, ką turime: išeikvoti dideli kiekiai viešųjų finansų ir pusėtinas rezultatas – parkas be aiškios vizijos, net minimaliai neatkurti istorinio Sapiegų komplekso vizualiniai ryšiai ir dar sugadinta autentiška rūmų menės akustika. Tik panašu, kad tai mažai kam rūpėjo anuomet, neturiu pagrindo tikėtis, kad kažkam rūpėtų tai dabar, nepaisant gausaus kultūros bendruomenės aktyvizmo, kuris panašu, kad liks tik gausiais garais į traukinio švilpuką...