La Strada. Nusišypsok mums pro ašaras
Šviesaus liūdesio, greitai bėgančio laiko, saldaus gyvenimo skonio įspūdį palieka baletas „La Strada“. „Arrivato! Molto romantici! Amore! La grande tempesta! Arrivederci!“[1] – šūkalioja Berniukas klounas teatro (cirko) scenoje (arenoje). Į keletą šių žodžių galėtų sutilpti visas baleto siužetas, bet, kaip ir kiekvienas geras meno kūrinys, „La Strada“ – daugiasluoksnis, po kelio metafora slepiantis amžinas tiesas ir gyvenimo filosofiją. Choreografo Marco Goecke´s baletinė versija pagal režisieriaus Federico Fellini filmą „La Strada“ („Kelias“) sminga giliai. Galbūt dalis publikos, kuri Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rugsėjo 13–21 dienomis žiūrėjo spektaklį, suintriguota meninių išgyvenimų iš naujo atras ir meistro Fellini palikimą.
Bent jau baleto trupė darbą pradėjo nuo filmo peržiūros „Skalvijos“ kino teatre. Anot choreografo asistento Ludovico Pace, jam pačiam „La Strada“ didžiąjame ekrane buvo naujiena, o neaprėpiamos Giuliettos Masinos akys regėjosi žvelgiančios iš dar arčiau. Šis 1954 metais sukurtas Fellini šedevras kino teatruose rodomas retai, bet yra pasiekiamas įvairiose virtualiose platformose. Romantiška Nino Rotos muzika, filme susipinanti su dialogais italų kalba, kuria neįtikėtinai hipnotizuojančią atmosferą ir magiją.
O choreografas M. Goecke neįtikėtinai pastabus, intelektualus ir kūrybingas menininkas. Baleto artistų tariamos frazės, juokas, ašaros – lyg nuorodos, lyg fortissimo visoje šioje istorijoje.
Paprastai choreografija lyginama su kūno kalba ar leksika, o Goecke´s choreografiją galima būtų lyginti su sąmonės, minčių srautu. Judesys – lyg piktografinis raštas, net kriptograma, šifruojanti pirmykščius vaizdinius ir instinktus. Išraiškingi gestai įvairiose variacijose, neurotiškas juokas ir judrumas kuria kelionėje dinamiškai bėgančio gyvenimo iliuziją. Sakoma, kad Goecke´s choreografija minimalistinė. Hm... kažkoks labai jau tirštas tas minimalizmas... Nemažai šiuolaikinio baleto choreografų išnaudoja įvairių išraiškingų gestų teikiamas galimybes, bet itin nuoseklią būtent tokio šokio raišką teko matyti pirmą kartą. Maža to, choreografija nepaprastai organiška, atrodo patogi šokti, baleto artistai tiesiog maudosi jiems naujame ritme, sinchrone ir emocijų vandenyne.
Pats Goecke kaip režisierius visiškai nesentimentalus, netgi šaltokas, operuoja racionaliai, pjūviai tiksliai apskaičiuoti. Balete nėra nė vieno prailgstančio epizodo, choreografas išmintingai atsitraukia kritiniuose taškuose, palikdamas žiūrovui alkio ir smalsumo jausmą. Baletas – visiškai savarankiškas kūrinys ir gali būti žiūrimas neturint jokio supratimo apie Fellini filmą. Galbūt taip dar ir geriau. Kinematografinis aspektas čia yra tiesiog inspiracija, pasireiškianti baleto epizodų kaip kadrų montažo principu, scenografijoje, kostiumuose, šviesose.
Bandymai „sufelininti“ veikalą išryškėja scenografijos ir kostiumų dailininkės Michaelos Springer konceptualiai pateiktoje vizualizacijoje – veiksmas vyksta jūros, javų lauko, dangaus fone. Dailininkė bando kurti erdvę tarp iliuzijos ir realybės – keturmatę erdvę, kurioje intensyvus Goecke´s judesys turėtų pakelti temperatūrą iki reikiamo maksimumo, kad ta papildoma dimensija atsirastų. Šviesų dailininkas Udo Haberlandas palaiko idėją, palikdamas vyksmą rutuliotis tarkovskiškoje vilko valandos šviesoje. Tačiau Nacionalinio teatro scena per didelė tokiam užmojui, visa dinamika tarsi išgaruoja, tapybiški šviesų negatyvai nesusiurbia erdvės, pritrūksta intymumo.
Vis dėlto estetiškai gražūs elnių kelyje, baltais marškiniais apsirengusių vestuvininkų, procesijos epizodai. Procesija, vykstanti antrojo veiksmo pradžioje, – kaip kulminacija ir visa ko pabaiga vienu metu: Padre nostro che sei nei cieli... Dacci oggi il nostro pane quoatidiano...[2] – springdamas šaukia žmogus, bažnytinei vėliavai lyg burei plevėsuojant perspektyvoje ir griaudint orkestrui „duobėje“. Dželsominos duoną kasdienę suėda pliušinė žiurkė, ir, kad ir ką tai reikštų, epizodas gana feliniškas, gal net juokingas. Grande tempesta – paskelbia personažas ir įvykiai pradeda vystytis dar sparčiau. Iki logiško epilogo.
Tikra dovana tapo gyvai orkestro atliekama Nino Rotos muzika, sukompiliuota iš įvairių kompozitoriaus opusų. Martyno Staškaus diriguojamas orkestras skambėjo jautriai, „itališkai“, nebandė užgožti scenoje vykstančių audioepizodų. Iš esmės M. Staškus yra vienas labiausiai baletą „matančių“ dirigentų, mokančių sumoderuoti dvi dideles struktūras – orkestrą ložėje ir šokėjus scenoje. Muzika šiame keistame baleto pagal filmą pasakojime išlieka kaip nekvestionuojamas argumentas.
Balete „Kelias“ pagrindiniai herojai Dželsomina, Dzampanas, Beprotis – pateikiami stereotipiškai, daugiau kaip ašis, laikanti istoriją. Naivuolė Dželsomina, likimo valia atsidūrusi viliojančiame artistiniame kelyje, blaškosi tarp jausmų Cirkui ir skirtingos prigimties vyrams – Dzampanui ir Bepročiui. Balerinos Julija Stankevičiūtė ir Julija Šumacherytė puikiai atskleidžia Fellini sufantazuotos herojės paveikslą. Matoma visa puokštė įvaizdžių ir pirmavaizdžių: tai ir Giuliettos Masinos žvilgsnis, ir užuominos į Charlie Chaplino nepalaužiamo, vienišo Valkatos plastiką. Dzampanas ir Beprotis choreografo-režisieriaus valia paliekami vienaplaniai, aiškūs antagonistai ir todėl šiuos vaidmenis kuriantys baleto solistai Ernestas Barčaitis, Ignas Armalis (Dzampanas ) ir Voicechas Žuromskas, Jonas Kertenis (Beprotis) negali išsiveržti už trafareto ribų, netampa kinematografiškai daugiaplaniai, nors savoje, baletinėje, raiškoje savaip skirtingi ir charizmatiški.
Gerokai įdomesni herojų kelyje sutinkami personažai. Jų gausa ir svoris, lemiantis viso veikalo menines vertes, tolygus. Imanolo Sastre kuriamas Berniuko klouno personažas – lyg vedlys, padedantis nenuslysti į perdėtą sentimentalumą, puikiai valdantis kūną ir kalbos dikciją. Pritrenkianti Marijos Kastorinos Našlė, savo tobulai klasikinės formos kūną „išlaužianti“ moters-voro plastika. Paslaptinga Harukos Ohno Motina, filme neegzistuojanti, bet balete kūną įgavusi ir savo istoriją prologe pasakojanti Roza (Olesia Šaitanova ir Julija Šumacherytė), šviesi lyg angelas Rūtos Lataitės Skalbėja, daug vaikų, muzikantų, arklių ir elnių. Visa ši įvaizdžių, veidų, išraiškingų kūnų armija ir kuria baletą „Kelias“, baletą, kuris kiekvieną vakarą vis kitoks ir neturi kino privilegijos išlikti juostoje.
[1] Atvyko! Labai romantiška! Meilė! Didžioji audra! Iki pasimatymo!
[2] Tėve mūsų, kuris esi danguje… Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien…