„La voce sola“. Unikalus kompozitorės Barbaros Strozzi balsas

ŽINOMA SENOSIOS MUZIKOS ATLIKĖJA IR PROPAGUOTOJA MECOSOPRANAS RENATA DUBINSKAITĖ KARTU SU ANSAMBLIU „CANTO FIORITO“ (VADOVAS RODRIGO CALVEYRA) ĮRAŠĖ KOMPAKTINĘ PLOKŠTELĘ „LA VOCE SOLA“ (IŠLEIDO KOMPANIJA „BRILLIANT CLASICS“), SKIRTĄ BAROKO EPOCHOS DAINININKEI IR KOMPOZITOREI BARBARAI STROZZI (1619–1677), VIENAI IŠKILIAUSIŲ XVII A. ITALŲ MUZIKOS KŪRĖJŲ BEI VIENAI PIRMŲJŲ PROFESIONALIŲ MOTERŲ KOMPOZITORIŲ.

Renata DUBINSKAITĖ

Kompaktinės plokštelės pavadinimas „La voce sola“ (lot. vienas, vienišas, vienintelis balsas) ne tik nurodo į tai, kad didžioji Barbaros Strozzi muzikos dalis sukurta vienam balsui, dažniausiai jos pačios (iš čia ypatingas muzikos intymumas, asmeniškumas), bet ir pabrėžia kompozitorės išskirtinumą, jos muzikinės kalbos unikalumą.

Barbara Strozzi buvo itin produktyvi kamerinės pasaulietinės muzikos autorė, į muzikos istoriją ji tvirtai įžengė išleisdama net aštuonis natų rinkinius, prisidėdama prie naujo kantatos žanro sukūrimo. Praėjus beveik 400 metų Strozzi kūryba vis dar nėra sulaukusi adekvataus pripažinimo – nors ją jau gerai pažįsta senosios muzikos pasaulis, tačiau labai menkai išmano klasikinį muzikinį išsilavinimą turintys atlikėjai ir klausytojai, kartais apeina didieji muzikos istorijos pasakojimai, tradiciškai grindžiami vien vyriškais vardais.

Barbara Strozzi gimė Venecijoje 1619 metais, buvo nesantuokinė kilmingojo Giulio Strozzi ir jo tarnaitės Isabellos Griegos duktė. Giulio buvo įtakingas poetas ir dramaturgas, priklausęs intelektualų draugijai „Accademia degli Incogniti“, glaudžiai susijusiai su naujo operos žanro raida. Pagal jo libretus sukurtomis operomis buvo inauguruoti net keli nauji Venecijos teatrai, jis dirbo su garsiais kompozitoriais Claudio Monteverdi, Tarquinio Merula ir Benedetto Ferrari (Rosand 1978: 243). Pats būdamas pavainikis, Giulio rūpinosi Barbara, nuo mažens jai samdė geriausią muzikos mokytoją – patį Francesco Cavalli, Monteverdi mokinį ir po jo garsiausią Venecijos operų kūrėją. Apie penkiolikmetę Barbarą jau buvo rašoma: la virtuosissima cantatrice (pati virtuoziškiausia dainininkė). Kad padėtų skleistis dukters talentui, Giulio įsteigė atskirą muzikai skirtą „Accademia degli Incogniti“ atšaką, pavadintą „Academia degli Unisoni“, kuriai vadovavo Barbara. Čia ji siūlydavo susitikimų temas, moderuodavo diskusijas ir dainuodavo, prisistatydama kaip dainininkė ir kompozitorė. Tuomet moterys nedalyvaudavo jokiuose intelektualų sambūriuose, tad Babara buvo absoliuti išimtis ir tai kėlė aplinkinių pasipiktinimą. Anuomet paskleisti gandai, kad „Unisoni“ susitikimuose ji teikdavo ir kurtizanės paslaugas, iki šiol juodina kūrėją, istorikams nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto.

XVII a. moterys iš esmės galėdavo rinktis tik du gyvenimo kelius – ištekėti arba įstoti į vienuolyną. Nors Giulio Strozzi lydėjo kūrybinė sėkmė, jo finansinė padėtis buvo nekokia, tad jis nepajėgė Barbarai parūpinti vedybų kraičio ar įnašo norint įstoti į vienuolyną. Barbara pasirinko (ar turėjo pasirinkti) trečią kelią, patį sudėtingiausią – būti nepriklausoma moterimi ir nepriklausoma kūrėja. Ji niekada neištekėjo, bet užaugino keturis vaikus, iš kurių bent trys (gimę 1641, 1642 ir 1644 m.) buvo įtakingo bankininko Giovanni Paolo Vidmano. Tačiau Vidmanas buvo vedęs vyras... Ketvirtojo Barbaros vaiko Massimo tėvystė nėra iki galo aiški, tačiau išėjęs į vienuolyną jis pasikeitė vardą į Giovanni Paolo, tokiu būdu tarsi nurodydamas, kad yra Vidmano sūnus. Nėra išlikę jokių laiškų, kurie mums paliudytų, kokie buvo Barbaros ir Vidmano santykiai, nors žinoma, kad jie tęsėsi iki Vidmano mirties. Deja, kad ir būdamas bankininkas, jis nesuteikė Barbarai taip reikalingo finansinio stabilumo – išliko dokumentų, liudijančių, kad tai ji skolindavo pinigus Vidmanui, o ne atvirkščiai (Glixon 1997: 316)...

Sunku ir įsivaizduoti, kaip Barbarai pavyko tapti kompozitore. Vieniša keturių vaikų motina, lydima paskalų, neturinti nei gerbtino socialinio statuso, nei reikiamos finansinės paramos, negalinti tikėtis nei kapelmeisterio vietos bažnyčioje, nei operų užsakymų vien dėl savo lyties... Bet Strozzi buvo tikra kovotoja. 1644 metais, besilaukdama jau trečio vaiko, ji išspausdino savo pirmąjį natų rinkinį, tačiau tikrasis persilaužimas įvyko po jos trisdešimtmečio. Tarp 1651 ir 1664 metų ji išspausdino dar septynis natų rinkinius, įsitvirtindama kaip kompozitorė. Ji nenustojo kurti net ir po skaudžiausių netekčių: 1648 m. netikėtai mirė Vidmanas; 1652 metais ji neteko savo tėvo, dar po metų – ir motinos; 1656 metais abi jos dukterys išėjo į vienuolyną, kur viena iš jų, Isabella, netrukus mirė būdama vos penkiolikos (Beer 2016). Kiekvieną iš savo rinkinių Strozzi dedikavo vis kitam galingam kilmingam asmeniui, tikėdamasi rasti nuolatinį mecenatą, suteiksiantį jai finansinį pagrindą, tačiau nesėkmingai. Mes visiškai neturime žinių apie Strozzi nuo paskutinio jos rinkinio Opus 8, išspausdinto 1664 metais, iki vienišos mirties Padujoje 1677 metais. Ar ji pasidavė ir visiškai liovėsi kurti? Ar tiesiog nebespausdino savo kūrybos?

Nepaisydama visų sunkumų, atkaklioji Barbara Strozzi vienu aspektu sugebėjo pralenkti daugumą sėkmingiausių to laiko italų kompozitorių: ji išleido daugiau savo kūrybos rinkinių nei kiti kompozitoriai vyrai (neskaitant publikacijų po mirties) ir taip užsitikrino, kad jos kūryba išliktų, pasiektų mus po beveik keturių šimtmečių. Pavyzdžiui, Giacomo Carissimi, parašęs net 135 kantatas, išspausdino tik penkias iš jų, o garsusis Cavalli, Barbaros mokytojas, išleido vos du rinkinius (Beer 2016). Šia prasme Venecija, labiausiai klestintis spaudos ir leidybos miestas visoje Europoje, buvo tobula vieta Barbaros ambicijoms įgyvendinti. Iš 8 Strozzi rinkinių neišliko tik vienas, Opus 4. Kiti 7 rinkiniai suteikia išsamų vaizdą, kaip evoliucionavo jos kūryba.

CD „La voce sola“ išlaikoma Barbaros Strozzi natų rinkinių chronologija, pristatant po vieną ar du kūrinius iš kiekvieno jos opuso, išskyrus pirmąjį, kadangi jame nebuvo nė vieno kūrinio balsui solo. Pirmame rinkinyje ji pateikė madrigalus dviem–penkiems balsams, tarsi norėdama pabrėžti savo kaip kompozitorės vaidmenį ir atsiriboti nuo savęs kaip dainininkės. Tačiau po pauzės pasipylę kiti opusai, nuo antrojo iki paskutinio, yra skirti beveik vien sopranui solo, jos pačios balsui, – tai arijos, arijetės, kantatos, kanconetės, motetai.

Solinėje muzikoje atsiskleidžia Strozzi stiprybė ir unikalumas, nes joje susijungia dainininkė ir kompozitorė, pasitelkianti instrumentą, kurį geriausiai pažįsta, esantį jos pačios kūne. Sprendžiant iš Strozzi kūrinių, jos balsas buvo labai plataus diapazono, lengvai judantis dviejų oktavų intervalu (kas artimiau operinei, o ne kamerinei muzikai) ir tinkamas greitoms natoms virtuoziškai išdainuoti. Jis taip pat turėjo turėti puikią atramą, kad perteiktų begalinio ilgumo frazes (vienas žodis gali tęstis melizmomis daugybę taktų). Be abejonės, puikūs Strozzi dainavimo gebėjimai padėjo jai ištyrinėti baroko afektų kraštutinumus ir savo muzikinėse kompozicijose atskleisti visas retorines solinio dainavimo galimybes. Kai kurios jos kantatos yra didelės apimties soliniai kūriniai su daug kontrastingų dalių ir įspūdinga dramaturgine plėtote, kas leidžia manyti, kad Strozzi, jei ne apribojimai dėl lyties, būtų galėjusi tapti puikia operos kompozitore. Strozzi muzikoje galima jausti jos mokytojo, puikaus operos meistro Cavalli (ir net pastarojo mokytojo Monteverdi) mokyklą. Ji girdima dramatiškuose rečitatyvuose ir nuostabiose arijų melodijose, įspūdingoje muzikinėje teksto tapyboje, ryškiuose nuotaikų kontrastuose, dinamiškoje ritmo ir metro kaitoje, drąsiuose disonansų ir harmonijos eksperimentuose, netikėtuose melodijų posūkiuose, intervalų šuoliuose, chromatizmuose, sinkopėse ir t. t. Bet gali būti, kad jos tikrasis pasirinkimas buvo kamerinė muzika – neribojama operos siužeto, ji turėjo didesnę laisvę tyrinėti grynuosius afektus ir emocijas, pakylant virš konkretaus personažo iki abstrakčių žmogiškų jausmų, nepriklausančių nuo lyties, kultūros, laiko ir vietos. Tiesą sakant, jos muzika tikrai peržengia lyties ribas: ji daugiausia kurta pagal vyrų poetų eiles, kur beveik visada lyrinis herojus yra vyras, bet skirta moters balsui, atliekama pačios kompozitorės (Schulenberg 1997). Tačiau Strozzi kūriniai yra tokie emociškai paveikūs, kad klausytojas gali lengvai identifikuotis su bet kokiu lyriniu herojumi.

Išspausdinusi 125 kūrinius (Magner 2008), Barbara Strozzi tapo vertinama kompozitore. Jos darbai atsidūrė muzikos rinkiniuose, pristatančiuose „pačius puikiausius šiuolaikinius autorius“ (diversi eccelentissimi autori moderni), tarp jų Francesco Cavalli, Horatio Tarditi ar Maurizio Cazzati, jos natų leidiniai buvo žinomi Anglijoje ir kitose Europos šalyse. Šiandien ji laikoma viena produktyviausių XVII a. pasaulietinės kamerinės muzikos kūrėjų greta Carissimi, Rossi ir Cesti (Rosand 1978: 256, 261). Bet dar svarbiau, kad jos muzika peržengė laiką ir net šiuolaikiniam klausytojui gali sukelti katarsį. Kompaktinė plokštelė „La voce sola“ galbūt pasitarnaus kaip Barbaros Strozzi kūrybinio kelio apžvalga, atskleidžianti jos kūrybos įvairovę ir spalvingumą, unikalų šios kompozitorės stilių.

LITERATŪRA

Beer 2016. Beer Anna. Sounds and Sweet Airs: The Forgotten Women of Classical Music. London: Oneworld Publications.

Glixon 1997. Glixon Beth L. New Light on the Life and Career of Barbara Strozzi. – The Musical Quarterly, Vol. 81, No 2 (summer, 1997).

Magner 2008. Magner Candace A. Barbara Strozzi. La virtuosissima cantatrice. Prieiga internete: http://barbarastrozzi.blogspot.com/2008/06/history-barbara-strozzi-composer-1619.html

Rosand 1978. Rosand Ellen. Barbara Strozzi, virtuosissima cantatrice. – The Composerˊs Voice, Vol. 3, No 2 (summer, 1978).

Schulenberg 1997. Schulenberg David. Partes feminarum: Gender Representations in Baroque Music. – Feminine Endings: Music, Gender and Sexuality.

Po nuotrauka

Bernardo Strozzi. Barbaros Strozzi portretas

Vienintelis išlikęs Barbaros Strozzi portretas (apie 1640) prašosi komentaro. Daugybė tyrinėtojų remiasi juo kaip patvirtinimu, kad Barbara buvo kurtizanė, nes paveiksle ji pavaizduota beveik apnuoginta krūtimi. Tačiau reikėtų pastebėti, kad Bernardo Strozzi apnuogintas moteris panašiai tapydavo savo alegorijose (pvz., „Menų alegorija“, 1640, „Tapybos alegorija“, 1635, „Tuštybė“, 1637), vaizduodamas mitologines dievybes (pvz., Minervą) ar kurdamas anoniminius portretus (pvz., „Fleitininkę“). Tikėtina, kad tapytojas Barbarą norėjo pavaizduoti kaip pačios muzikos alegoriją, pakylėti ją iki mitologinio lygmens, o ne sukurti socialinį statusą perteikiantį portretą.

Čia atskiras gabalas:

Mecosopranas Renata Dubinskaitė, prisiliesdama prie puošnios ir stilingos Barbaros Strozzi muzikos, nėra tas lengvas, orinis sopranas, kokius esame įpratę girdėti Strozzi muzikoje, bet tai jokia blogybė. Naujas diskas, įrašytas su Vilniaus senosios muzikos ansambliu „Canto Fiorito“, yra tikrai reikalingas Strozzi albumų katalogo papildymas, perteikiantis šios muzikos puošnumą ir teatrališkumą, bet atveriantis ir naujas gelmes, įtikinamai perteikiantis Strozzi amato meistrystę.

BBC radijo laida „Record Review“, 2021 m. rugsėjo 18 d.

https://artmusiclounge.wordpress.com/2021/09/13/renate-dubinskaite-sings-barbara-strozzi/

Lietuvos mecosopranas Renata Dubinskaitė, laimė, turi turtingą, tvirtą, spindintį balsą ir puikią dikciją, taip pat interpretacijos gebėjimų, būtinų šiai muzikai atlikti.

[CD] rečitaliui tęsiantis, klausytojas ne tik vis geriau supranta ypač platų Strozzi muzikinių ir dramatinių talentų spektrą, bet ir pastebi nepaprastas Dubinskaitės balso savybes. Jos ne tik platus diapazonas ir puikus vokalas, ji geba viena nata dainuoti fioritūras ir barokinius trilius <…>, garsams suteikti ypatingų tembrinių spalvų – yra įvaldžiusi meną, kurį maniau esant prarastą šioje modernioje epochoje. Akivaizdu, kad ji yra dainavimo meistrė, kurios ateities pasirodymų aš lauksiu.

Tai nuostabus Strozzi muzikos albumas.

Lynn René Bayley, 2021

https://www.clicmusique.com/barbara-strozzi-voce-sola-dubinskaite-canto-fiorito-p-107672.html

Ar šiandien vis dar reikia pažindinti melomanus su Barbara Strozzi (Venecija, 1619 m. – Venecija, 1677 m.)? Pastaraisiais metais nepasitaikė nė vieno mėnesio, kad nebūtų pasirodęs kompaktinis diskas su jos kūriniais, interpretuojamais garsiausių baroko sopranų. <…> Tad ar reikėjo dar vieno kompaktinio disko, kuriame būtų ištraukos iš jos kantatų, ariječių ir sakralinės muzikos? Be to, atliekamos mecosoprano „balsu solo“, o Barbara Strozzi pirmiausia rašė sopranui solo, nes kaip moteriai opera jai buvo draudžiama. Atsakymas – taip, nes šis „balsas solo“ priklauso puikiajam Lietuvos mecosopranui Renatai Dubinskaitei, giliai išmanančiai Renesanso ir Baroko muzikos repertuarą, ištobulintą dirbant su didžiausiais dabarties meistrais; kuri dainuoja patogiai visuose registruose; kurios gilus ir kūniškas balsas savo dramatiniais gebėjimais mus tiesiog neša ir įtikina, o tai yra svarbiausia šioje aistrų muzikoje. O jeigu Barbara Strozzi būtų buvusi mecosopranas?

Marc Galand

https://www.charlottesvilleclassical.org/posts/renata-dubinskaite-sings-barbara-strozzi

Renata Dubinskaitė pateikia nuostabių atlikimo pavyzdžių. Ji dainuoja švariu, grynu garsu, kuris yra tiesiog gražus.

Barbarai Strozzi skirtų įrašų vis daugėja. Šį aš priskirčiau prie pačių geriausių. Dubinskaitė ir „Canto Fiorito“ šią muziką atlieka gerai. Ir jie taikliai perteikia Barbaros Strozzi – ir kompozitorės, ir atlikėjos – asmenybę.

Ralph Graves

http://operacritiques.free.fr/css/index.php?Representations

Mecosopranas Renata Dubinskaitė, kuri yra ir šio projekto meno vadovė, turi stebuklingai tyrą balsą, kuriuo geba perteikti didžiulę emocijų įvairovę. <...>

Instrumentų grupės iškalbingumas dera prie lankstaus Dubinskaitės frazavimo ir jos kuriamos dramos. <...> Išties puikus didžios kompozitorės neišmatuojamo gylio ir emocionalumo kupinos muzikos atlikimas. Pats įrašas labai gražus, taip pat ir CD bukleto iliustracijos. <...>

Ši naujokė mažų mažiausiai atsidurs mano laukiamiausių įrašų autorių sąraše.

Colin Clarke

https://www.classicalexplorer.com/la-voce-sola-the-music-of-barbara-strozzi/