Laimingas Ritos Petrauskaitės pasaulis

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė sako pati sau esanti griežčiausia kritikė: „Įsirašau savo dainavimą, klausausi. Man turi patikti, kaip dainuoju. Kol nepatinka pačiai, kitų nuomonė nepadės. Klaidų sau neatleidžiu. Siekiu tobulo garso. Tokio, kuris ne tik gražiai skamba, bet ir turi prasmę, perteikia emociją. Bet emocijas scenoje reikia mokėti valdyti.“

Būtų sunku išvardinti visas R. Petrauskaitės atliktas partijas. Naujausios – praėjusiais metais sudainuotos Dona Ana W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ ir Indrė E. Balsio „Kelionėje į Tilžę“. Šiuo metu solistė ruošiasi Euridikės vaidmeniui Jacquesˊo Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“. Su soliste susitinkame po spektaklio repeticijos.

– Su kokia nuotaika persikūnijate į Euridikę?

– Linksma. Smagu. Nuo Indrės pereiti prie Euridikės – tarsi po žiemos sulaukti pavasario (juokiasi). Bet tokie drastiški pokyčiai man tinka: tenka savyje rasti naujų sceninių spalvų. Komiškas amplua – man naujas išbandymas. Padeda režisierė Rūta Bunikytė, ji turi daug netikėtų, įdomių sumanymų. Jų negaliu atskleisti, nes į premjerą atėję žiūrovai turės nustebti. Tikiuosi, kad bus labai smagi premjera.

– Ar Jūsų kelias į muziką – vaikystės svajonių išsipildymas?

– Mano tėvas Jonas Petrauskas turėjo gražų balsą, pats išmoko groti akordeonu. Mama irgi dainuodavo. Vaikystėje buvau padauža, atvažiavusi pas močiutę eidavau į laukus „išsišaukti“. Stengdavausi dainuoti kuo aukštesniu registru, kaimo laukuose, priešingai nei namuose, man tai būdavo leidžiama. Visi močiutės kaimynai žinodavo, kad Petrauskaitė jau atvažiavo... (juokiasi)

Gimiau Radviliškyje. Mirus tėčiui, su mama apsigyvenome Šiauliuose. Čia baigiau vaikų muzikos mokyklą, joje septynerius metus griežiau violončele. Bet visada labiau patikdavo dainuoti. Nors skambinti pianinu skaitant iš lapo per privalomas fortepijono pamokas taip pat būdavo įdomu.

Baigusi vidurinę mokyklą, norėjau studijuoti vokalą konservatorijoje, bet tais metais kursas nebuvo renkamas. Mes su drauge vaikštom po miestą, atostogaujame, o mano mama tuo metu randa informaciją, kad galiu studijuoti dirigavimą. Ir aš įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, iš karto į antrą kursą. Bet dainavimas nedavė ramybės... Mokykloje vykusiame koncerte uždainavau taip, kad visi sakė: turi dainuoti. Tais metais Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisierius Gintas Žilys rinko studentų kursą Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Ir aš į jį įstojau. Studijos buvo sunkios, labai plataus diapazono: mokėmės aktorystės, vokalo meno, scenos judesio, klasikinio ir džiazinio šokio... Lūžis įvyko po pusmečio, kai supratau, ko reikia. Tada tapo lengviau. Po pirmo kurso jau pasirodydavome mažuose koncertuose.

– O pirmas rimtas vaidmuo?

– Andželė Didjė Franzo Leháro operetėje „Grafas Liuksemburgas“. Nelabai mėgstu operetes, bet suprantu, kad jų reikia. Prireikė laiko, kol perpratau šį žanrą, kol susidėliojau, kaip reikia atlikti partijas, kad netaptum eiliniu „štampu“ jų istorijoje. Mane labiau žavėjo operos, kuriose pasisemdavau dvasinio peno. Kurso vadovas jau baigiamojo egzamino metu prognozavo, kad dainuosiu Violetą Giuseppe Verdi „Traviatoje“. Bet aš neskubėjau, net sąmoningai vengiau šios partijos. Norėjau jai subręsti – mintimis, vokalu, kūnu... Nemanau, kad reikia pulti lyg akis išdegus. Violetą dainavau lietuviškai, kai buvau įtraukta į senąjį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymą.

– Kas suformavo Jus kaip solistę?

– Praktika, režisieriai, dirigentai... Ir, žinoma, puikūs pedagogai. Ryškų pėdsaką paliko profesorė Barbro Marklund-Petersone iš Oslo – ji padėjo tvirtą tašką mano vokalinėje technikoje. Pakako vienos pamokos, kad viską suprasčiau iki galo. Nežinau, kas suveikė: mokykla, taisyklės, mokėjimas perteikti žinias. Bet labai gerai suveikė. Daug dirbu ir pati: įsirašau savo dainavimą, klausausi. Man turi patikti, kaip dainuoju. Kol nepatinka pačiai, kitų nuomonė nepadės...

– Esate sau griežčiausia kritikė?

– Žinoma. Klaidų sau neatleidžiu. Siekiu tobulo garso. Tokio, kuris ne tik gražiai skamba, bet ir turi prasmę, perteikia emociją. Bet emocijas scenoje reikia mokėti valdyti.

– Sako, kad sopranams dažniausiai tenka silpnų, nuskriaustų moterų vaidmenys...

– Viskas priklauso nuo požiūrio. Štai Violeta „Traviatoje“ man yra moteris, pratusi prie dėmesio ir labai jo trokštanti. Ji net sirgdama, kone ties mirties slenksčiu, rengia puotas, nes jai to labai reikia... Tokiu būdu ji stengiasi pamiršti grūmojantį likimą. Toks jos gyvenimas. Aš ją suprantu taip... Kas kita Indrė. Perskaičius Hermanno Zudermanno novelę, man viskas tarsi susidėliojo į lentynėles. Iki tol tik mokiausi partiją ir svarsčiau, kaip čia bus. Reikėjo pagauti šio vaidmens esmę tarsi ore sklandančią plunksną. Manyčiau, kad supratau, kur slypi pagrindinės Indrės vaidmens gijos. Labiausiai padėjo... kompozitorius Eduardas Balsys ir šio spektaklio režisierius Gytis Padegimas. Darbas su režisieriumi buvo labai darnus ir prasmingas, G. Padegimas padėjo tarsi mozaiką sudėlioti Indrės vaidmenį. Man buvo didžiulė dovana repetuoti su šiuo režisieriumi.

Indrė – stipri ir protinga moteris. Ji supranta, kad Ansui, jos žmogui, gresia mirtina nuodėmė, ji mėgina vyrą apsaugoti nuo jo paties. Jos baimė mirti yra mažesnė už norą padėti Ansui sugrįžti į save. Monologo pabaigoje ji net bando iššokti iš valties, kad Ansui nereikėtų daryti mirtinos nuodėmės... Dona Ana – karšta, protinga, bet kam pasiryžusi moteris. Jei kas jos ribą peržengs – atsilygins iš visų jėgų. Skaičiau, kad Donos Anos ir jos mylimojo Don Otavijaus poroje Mozartas užkodavo savo santykius su tėvu. Ana – šaltai karšta ir labai tvirtos moralės. Ši partija man tapo tikru iššūkiu, nes ją dažniausiai atlieka dramatiškesni sopranai.

– O kuri iš daugybės atliktų partijų Jums artimiausia?

– Stengiuosi niekur nebūti savimi. Man patinka taip: nusivalau grimą, išsineriu iš kostiumo ir išeinu... Tada esu aš. Žinoma, kad scenoje veikia mano asmenybė, bet vos išeinu iš teatro, stengiuosi tapti eiliniu žmogumi kaip ir visi aplinkui.

Turiu daug širdžiai artimų vaidmenų. Mielai tampu Indre, Violeta, Džilda, Siuzana... Net miuziklo „Šounuolynas“ Amnezija man savotiškai žavi. Dabar atėjo eilė Euridikei.

– Bet puikiai jaučiatės ir vaikiškuose spektakliuose: „Bulvinėje pasakoje“ būnate tokia nuostabi Princesė Bulvytė...

– Vaikai – patys dėkingiausi žiūrovai. Jų neapgausi. Čia geriausiai pasitikrini gebėjimus įtikinti: jei kažkas ne taip – vaikai nepatikės. Ši operytė visiems solistams yra atgaiva sielai, joje visi pavirsta į padykusius vaikus.

– Kas išduoda žiūrovų reakciją: plojimai, gėlės, šūksniai?

– Prisiminiau dar vieną mylimą vaidmenį – Esmeraldą iš Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedros“. Kai dainuoji, girdi salės tylą... ir kaip kažkas apsiverkia... Tai – geriau nei aplodismentai. Kai pajunti, kad žmonės sugraudinti, jautiesi labai gerai. Po Indrės partijos, atliktos gastrolėse Vilniuje, kompozitoriaus E. Balsio dukra profesorė Dalia Balsytė sakė, kad klausydamasi mano dainuojamo monologo apsiverkė...

– Ką netikėčiausio Jums teko daryti scenoje?

– Rūkyti, nes esu nerūkanti. Bet pati sumaniau, kad mano kuriamam personažui reikia ne cigaretės, o cigaro. Repeticijose mokiausi su pagaliuku... Pagaliau repeticijoje su orkestru užsidegiau cigarą, išėjau į sceną ir truktelėjau. Dūmai išsiveržė pro nosį, pro ausis... Teko išmokti.

Dar reikėjo valgyti citriną. Mažas gabaliukas yra viena, o rimtas valgymas... Kaip suvaldyti rūgštį? Teko išmokti nemąstyti (juokiasi).

– 2008 m. buvote apdovanota Klaipėdos miesto „Padėkos kauke“ už Deizi Parker vaidmenį operetėje „Balius Savojoje“. 2019 m. pristatyta „Padėkos kaukei“ už Kunigundos vaidmenį operetėje „Kandidas“. Šįmet pretenduojate į apdovanojimą už Indrę operoje „Kelionė į Tilžę“ ir Doną Aną „Don Žuane“...

– Taip, šiemet jau tokia rimtesnė nominacija (šypsosi). Apdovanojimai, prizai – akimirkos smagumas. Kam nors tai stimulas, bet į sceną eini ne dėl apdovanojimų ir ne dėl atlyginimo. Žmogus šiam pašaukimui turi turėti vidinės energijos. Tai traukia, užburia ir niekada nesibaigia. Tada ši veikla netampa darbu.

– Jūsų gerbėjai nustebtų sužinoję, kad...

– Aš nustebčiau sužinojusi, kad turiu gerbėjų... Yra buvę, kad gatvėje atpažino. Socialinėje erdvėje pasitaiko įvairių žinučių: dėkoja, sveikina... Aš nustembu sulaukusi dėmesio. Sukuri, atiduodi, ką gali, klausytojams ir vėl tampi tiesiog Rita. Pasirodo, ne visai taip... Man smagu, kad mūsų spektakliai žmonėms sukelia emocijų. Kad padedame jiems pamiršti kasdienę rutiną. Kartais net pasilinksminti žiūrint smagų spektaklį... Dėl to mes esame scenoje.