LAIMIO VILKONČIAUS „PASAULIO SUTVĖRIMAS“ PREMJERA
Laimį Vilkončių tauta myli kaip vienų gražiausių lietuviškų dainų autorių, gražiausiomis lietuvių poetų eilėmis. Vyresnioji karta užaugo su anuomet radijo eteryje dažnai skambėjusia jo daina „Laivas“, jaunesnioji – ir šiandien niūniuoja „Dėl tos dainos“ jaudinančiais Justino Marcinkevičiaus žodžiais.
Lietuvių pagoniškosios mitologijos tema nėra dažnai sutinkama lietuvių kompozitorių kūryboje. Tad nenuostabu, jog populiaraus dainų autoriaus operos pagoniškų mitų tema premjeroje Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salė gegužės 23-iąją buvo sausakimša. Juolab, kokybiškai pasikeitusi salė po rekonstrukcijos taip pat vis dar išlieka didesniu traukos tašku.
Taigi Laimis Vilkončius kartu su poete dramaturge Daiva Čepauskaite ėmėsi išties didelio ir reikšmingo kūrybinio projekto – operos „Pasaulio sutvėrimas“ pagal lietuvių pagoniškąją mitologiją. Pats kompozitorius teigia, kad „Stebint nūdienos aktualijas ir žmonijos abejones dėl gyvenimo prasmingumo, kyla klausimas – kodėl žmonija tokia netobula? Kokias klaidas kurdamas pasaulį padarė Sutvėrėjas?“ Operos kūrėjai pasitelkė ir lietuviškąją mitologiją išmanančius konsultantus, tokius kaip etnologas prof. Libertas Klimka, etnologė, folkloristė, kultūros sociologė Inija Trinkūnienė, taip pat studijavo antropologės prof. dr. Marijos Gimbutienės mokslinius darbus apie pagoniškąją Lietuvą. Taigi, paruošiamasis darbas buvo išties gilus ir rimtas.
Operą statė Maestro Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei Kauno valstybinis choras (vadovas – Robertas Šervenikas). Premjeriniam pastatymui sukviestas visas būrys tikrai pajėgių ir ryškių solistų: Ieva Prudnikovaitė (Dievų motina Žemyna), Jeronimas Milius (Dievas Kūrėjas Praamžius), Egidijus Bavikinas (Dievas Kūrėjas Velinas), Steponas Zonys (Žmogus), Ona Kolobovaitė (Aušrinė). Visa pastatymo komanda atliko didelį ir tikrai kokybišką darbą, viskas puikiai surepetuota, nepajutau jokių „nestandartinių“ situacijų.
Nuo pirmųjų operos taktų formavosi palankus akustinis ir emocinis įspūdis. Fonogramoje skambantys vandens lašai atspindėjo pagrindinę kūrinio liniją, gimusią iš negausius pasakojimų šaltinius jungusios siužeto detalės apie tai, kad Kūrėjas turėjo nerti po vandeniu, iš dugno pasisemti dumblo ir, iškėlęs jį į paviršių, sukūrė Žemę. Muzikos kalba - patraukli, nors ir nėra dainų autoriui būdingų įsimintinų melodinių linijų. Bendram kontekste partitūra ir vokalinės linijos klausosi lengvai, autorius gerai valdo ir dėsto orkestrinę medžiagą, tačiau akustiniuose santykiuose su solistais orkestro neretai yra tiesiog per daug, nepaisant to, kad vokalistai dainuoja su mikrofonais. Solistų mikrofonizacija klausosi nevienareikšmiškai – jeigu mikrofonizuotas Jeronimo Miliaus vokalas skamba subalansuotai, tai Egidijaus Bavikino galingas „pavarotinis“ tenoras jau šiek tiek „pjovė“ ausis. Suprantama, tai yra jau garso pulto darbas, tačiau kita vertus – dirbtinai slopinti tokį galingą ir gražų E. Bavikino vokalą būtų taip pat apmaudžiai neteisinga. Tad optimalaus sprendimo šiai dienai tiesiog nežinau, viena aišku, kad, kuomet viename kūrinyje mikrofonizuojami ir operos solistų, ir rokerio vokalai, garso režisieriams kyla daug iššūkių.
Ilgainiui sekant visą siužetą pabandžiau įsivaizduoti, kaip gi galėtų atrodyti sceninis operos pastatymas ir, tiesą sakant, sekėsi man sunkiai, nes pats siužetas ir taip pat libretas nėra pakankamai imlūs operiniam veiksmui. Tada apskritai kilo klausimas, kodėl autoriai šį opusą būtent priskyrė operos žanrui, nes mano kuklia nuomone visa kūrinio medžiaga ir siužetas savo dramaturginiu turiniu bei apimtimi yra artimesni oratorijai ar kantatai, bet ne operai. Klausantis antrosios dalies pajutau, kad muzikinė kalba tarsi išsikvėpė, apie tai bylojo tam tikrų, nelabai motyvuotų pasikartojimų atsiradimas partitūroje ir solistų linijose, naujų herojų atsiradimas (Žmogus ir Aušrinė), taip pat neatnešė daugiau tikėtinų dramaturginių novacijų. Kalbant apie vokalines partijas, negalėjau suprasti, kodėl nebuvo pilnai išnaudotos solistų galimybės, juk visi penki turi fantastiško grožio balsus ir kiekvienas pasižymi išskirtiniu muzikalumu. Neveltui pradėdamas rašyti paminėjau kompozitorių L. Vilkončių, kaip išskirtinį jausmingų ir melodingų dainų autorių. Kodėl tai negalėtų būti kažkas panašaus į „dainų operą“ ar oratoriją?
Kaip ten bebūtų, tai yra tik pirmieji subjektyvūs įspūdžiai apie Premjerą. Visi - ir kūrinio autoriai, ir atlikėjai padarė milžinišką darbą. Neabejoju, kad nuomonių ir vertinimų bus įvairių, nes pati kūrinio tema yra gili, mūsų Tautai svarbi ir „užkabinanti“. Neatmetu ir to, kad ateityje gali atsirasti naujų kūrybinių bandymų, o gal ir tam tikrų esamos partitūros revizijų, muzikos istorijoje apstu tokių pavyzdžių.
Kūrėjas Žmogų sukūrė pagal savo pavyzdį, taigi Žmogus – taip pat yra kūrėjas, bet kurdamas Žmogus gali ir klysti, anaiptol ne viskas visada pavyksta šimtu procentu, ir tai žmogų daro gyvu žmogumi, nes kai kūryboje nebebus nesėkmių ar klaidų, tai nebebus žmogaus kūryba, o gal apskritai – ne kūryba, o tik technogeniniai procesai. Bent žinau, kad aš šį kūrinį darsyk ( o gal ir ne kartą) tikrai klausysiu, nes tai yra gyvas procesas, kaip mūsų veržimasis į tobulumą, bet nepasiekiamą horizontą, kaip tie gyvybę nešančio vandens lašai...
