Latvių pianistas Andrejs Osokins apie Čiurlionį ir interpretacijos meną
Lapkričio 2 d. 16 val. Organum koncertų salėje skambės išskirtinė latvių pianisto Andrejs Osokins programa „Tamsos grožis“, kurioje susitinka L. van Beethoveno, M. Ravelio ir M. K. Čiurlionio pasauliai. Tai ypatinga proga išgirsti, kaip vienas ryškiausių Latvijos pianistų, gretinantis kitų gerai žinomų klasikos meistrų kompozicijas, naujai prakalbina M. K. Čiurlionio muziką – kūrinius, kuriuose skleidžiasi lietuviško simbolizmo jautrumas, dvasinė šviesa ir vizionieriškas erdvės pojūtis.Apie šią programą, jos interpetacinę filosofiją ir kūrybines atlikimo paieškas Andrejs Osokins kalbina pianistė bei Organum koncertų salės projektų vadovė Kamilė Zaveckaitė.
Kiek, Jūsų manymu, pianistas turi atsakomybės ne tik techniškai atlikti kūrinį, bet ir formuoti klausytojo vidinę būseną? Ar atlikėjas yra tik tarpininkas tarp partitūros ir publikos, ar jis neišvengiamai tampa ir savotišku „vidinių patirčių architektu“?
Pianistas nėra vien tik tai, kas perteikia natose užrašytą tekstą — jis yra tas, kuris įkvepia muzikai gyvybę. Pianistas tarsi veidrodis, atspindintis kompozitoriaus valią, jo ketinimus, įsivaizduojamą garsinį pasaulį ir kviečiantis klausytoją į jį įžengti — tačiau, kaip ir kiekvienas veidrodis, jis tai daro savaip transformuotu būdu. Ištikimybė tekstui yra būtina, bet tai tėra pradžios taškas. Muzikoje slypi patirtis, kurios neįmanoma nei išmatuoti, nei iki galo užrašyti, nes ji atgyja tik atliekant. Daugelis pianistų yra pastebėję, kad fortepijonas leidžia išgauti beveik šimtą dinaminių niuansų, kai tuo tarpu partitūros paprastai pažymi vos dešimt. Tai suteikia atlikėjui milžinišką laisvę. Todėl pianistas neišvengiamai tampa savotišku „vidinių patirčių architektu“ – jo užduotis yra sukurti erdvę klausytojo sieloje, kurioje muzika galėtų skleistis ir atskleisti savo giliausią jėgą.
Beethoveno dramatiškumas, Čiurlionio simbolizmas ir Ravelio vizijų pasaulis – tai trys labai skirtingi žvilgsniai į egzistenciją. Ar Jums, kaip atlikėjui, jie susijungia į vieną bendrą filosofinį pasakojimą?
Taip, tai trys labai skirtingos egzistencijos perspektyvos, kurios mano patirtyje susilieja į vieną visumą. Kiekvienas jų reiškia ieškojimą to, kas peržengia kasdienybės ribas: vienam tai – kovos dvasia, kitam – metafiziniai peizažai, trečiam – sapnų ir šviesos pasaulis. Grodamas šių kompozitorių kūrinius jaučiu, kad jie drauge formuoja vieningą filosofinį pasakojimą apie žmogaus dvasinę laisvę ir troškimą pasiekti absoliutą.
M. K. Čiurlionis Lietuvoje yra ypatingas simbolis, beveik nacionalinės tapatybės dalis. Kaip jo muzika rezonuoja Jums – latviui, bet kartu artimam kaimyninės kultūros stebėtojui?
Čiurlionis man visada buvo ypatingas – dar nuo mokyklos laikų Emīlio Dārziņo muzikos mokykloje. Nuo pat pirmųjų žingsnių mano muzikinėje kelionėje, kai pirmą kartą susidūriau su jo kūryba, ji man išsiskyrė iš visų kitų. Galbūt todėl, kad Čiurlionis sujungia muziką su vizualumu, su kosminiu simbolizmu, su matmenimis, kurie toli peržengia kasdienybės ribas. Būdamas latvis, gyvenantis kaimyninėje kultūrinėje erdvėje, kurioje tiek daug laisvės ir nepriklausomybės vertybių, tokia pat dramatiška XX amžiaus istorija, aš jo meną jaučiu kaip artimą ir pažįstamą, tačiau kartu jis skleidžia ypatingą energiją, įsišaknijusią lietuviškoje dvasioje. Klausydamasis ir atlikdamas jo kūrinius jaučiu, kad mūsų kultūros giliai susijusios – tarsi dviejų sielų dialogas, kurios viena kitą iš tiesų supranta.
Primename, kad Andrejs Osokins solo fortepijono rečitalis ,,Tamsos grožis'' vyks lapkričio 2 d. 16 val. Bilietus galite įsigyti www.bilietai.organum.lt arba Organum koncertų salės vietos kasoje, likus pusvalandžiui iki renginio pradžios.