Laukiant devynioliktosios „Gaudeamus“
Rugsėjo 19 d. Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“ (Didysis gintaras) penkių Lietuvos universitetų jungtinis choras pristatė savo repertuarą, rengiamą kitų metų Baltijos šalių studentų devynioliktajai dainų šventei „Gaudeamus“ Vilniuje. Latvijos universitetų chorai koncerte nedalyvavo, pasirodė tik jungtinis šešių kolektyvų Kuržemės choras, kuriame studentų, atrodo, nebuvo, kaip jų nebuvo ir salėje. Taigi kyla klausimas, ar Lietuvos universitetų chorams apskritai vertėjo važiuoti į Liepoją, gal geriau būtų buvę vieną dieną padainuoti, pavyzdžiui, Klaipėdoje, o kitą – Šiauliuose. Juk keista, kad didžiąją būsimos šventės Vilniuje programos dalį, pirmą kartą atliekamą mūsų jungtinio choro, teko išgirsti svetur.
„Gaudeamus“ repertuaras skelbiamas Lietuvos nacionalinio kultūros centro svetainėje, išleistas ir dainų rinkinys. Būtent dėl repertuaro ryžtuosi išsakyti savo gal ką nors ir įskaudinsiančius komentarus.
Ką kitąmet Vilniuje dainuos latviai ir estai, nežinome, tačiau šventės įvaizdis pirmiausia siejasi su aiškia chorine tradicija, prasmingu idėjiniu turiniu, kuriame išsiskleidžia bendrieji humanistiniai motyvai ir universitetinės aktualijos. „Gaudeamus“ iki šiol reprezentuodavo Baltijos šalyse įsitvirtinusį europietiškojo klasikinio chorinio dainavimo stilių, būtent tokį, dėl kurio šių šalių dainų šventės UNESCO buvo įrašytos į žmonijos nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą. Ir tas stilius turėtų būti išlaikytas.
Pagal nusistovėjusią tradiciją bendro jungtinio choro repertuare bus trys šeimininkų, t. y. lietuvių, dainos, po vieną latvių ir estų.
Latvių „Rīta un vakara dziesma“ (komp. Raimonds Tiguls) – lėtoka, tęstinė, judanti vien ketvirtinėmis, su įspūdingais ekspresijos pakilimais ir nuolydžiais. Estų „Vaata ja sa näed...“ (komp. Veiko Tubin) – daininga, grakšti akordiniais deriniais. Abu kūriniai gražiai atstovauja latvių ir estų chorinėms tradicijoms.
Toliau – apie lietuviškas dainas.
Bendras chorų pasirodymas bus pradėtas G. Venislovo daina „Skrisk, jaunyste“. Liepojoje ji nebuvo padainuota, tačiau, sprendžiant iš partitūros, ko gero yra puikiausias lietuviškojo repertuaro kūrinys, pasižymintis įdomia muzikine konstrukcija. Energinga studentiška daina, tikėtina, chorams patiks, tačiau dainininkams pateiks nemažų reikalavimų.
Jungtiniam chorui skirta ir lietuvių liaudies daina „Ne dėl žalio vyno“, aranžuota Vilijos Mažintaitės. 2011 m. Vilniuje vykusios „Gaudeamus“ repertuare buvo Nijolės Sinkevičiūtės sukurta liaudies dainos išdaila – griežta, kompaktiška, pagauli tam tikru vidiniu rūstumu. Tas variantas buvo ir nesunkus, ir efektingas. Vilijos Mažintaitės kompozicija kur kas sudėtingesnė. Ją teko girdėti 2018 m. Stasio Šimkaus konkurse Klaipėdoje, atliko pačios autorės diriguojamas moterų choras „Viva“. Girdėjome ir matėme tikrą chorinę dramą. Svarbiausias vaidmuo teko solistei, bet ir V. Mažintaitė pasirodė kaip aktyvi tos dramos dalyvė.
Ar įmanoma ką nors panašaus sukurti dainuojant lietuvių, latvių ir estų jungtiniam chorui, įsivaizduoti dirigentą dainos režisieriaus vaidmenyje? Turbūt ne! Gerai bus, jei choras dainą atliks nepriekaištingu techniniu lygiu. Koncertas Liepojoje didelių vilčių nesuteikė (dirigavo Rasa Gelgotienė). Meninis įspūdis buvo blankokas, choras „vėlė“ ritmą, štrichus. Maloniai nustebino solistė, tiesa, repeticijoje jai pasisekė labiau. Vis dėlto, kas atsitiks su daina, kai prisijungs latviai ir estai, jeigu patys lietuviai nepadainavo tobulai? Paaiškinsiu, kodėl dvejoju. Jokia paslaptis, kad dainininkai geriausiai būną išmokę savąsias dainas, o „svetimas“ – silpniau. Antai 2011 m. šventėje latviai lietuviško repertuaro apskritai nemokėjo.
Bendrą chorų pasirodymą užbaigs Linas Adomaitis. Jo dainos „Mes esame 3000 karta“ pavadinimo dalis atsidūrė ir šventės „Gaudeamus“ logotipe – #Generation3000. Kokia dainos idėja, kaip save prisistato toji „3000 karta“? Deja, tekste tik tuščios frazės: „Mes kuriam atsakingai šį pasaulį, mes esame trys tūkstančiai karta“ ir todėl, „kol jauni, kelkime bangas“, „linksminkimės“ etc. Pabaigoje solistas kreipiasi į chorą – sakyk: hey hey hey! Choras atsako: hey hey hey! Sakyk: hou hou hou! Tas atsako: hou hou hou! Nesolidu, aiškiai mėgdžiojama Marijono Mikutavičiaus daina „Kaip gyveni...“
Toje dainoje yra ir šio to racionalaus: pagrindinį tekstą atliks lietuviai, o priedainį – vieną kartą latviai (latviškai), kitą – estai (estiškai). Manau, kad svečiams reikėtų leisti padainuoti be solisto.
Šioje vietoje būtina pasakyti, kad šventės kūrėjai, jos finalą atiduodami populiaraus solisto malonei, be to, į repertuarą brukdami solistų dainų aranžuotes, tiesiogiai ar pasąmoningai demonstruoja nepasitikėjimą šalies visuomene ir šventės publika, nors 2018 m. Lietuvos dainų šventė patvirtino, kad tokia fobija neturi pagrindo. Ten finalas jungtinio choro galiomis buvo aukščiausio lygio. O koks bus „Gaudeamus“ finalas su L. Adomaičio daina, neaišku...
„Gedimino miesto šviesa“ – pasveikinimo giesmė, himnas – būsimoje šventėje pradės lietuvių programą. Įžangai geresnio kūrinio nerasi: iškilminga muzika šlovina miestą, statiškas garsynas ypatingu raiškumu nepasižymi, tačiau skamba šventiškai (koncerte Liepojoje Kastytis Barysas dirigavo iškilmingai).
Laimio Vilkončiaus „Dideli nykštukai“ (dirigavo K. Barysas) – neįprasta, slaviškų intonacijų turinti dainelė. Lietuvių intonaciniam jausminiam kodui melodija, ritmas ir pats koloritas svetimi. Tiesa, linksmų dainų turime nedaug, muzikinės išdaigos reikia, ir dirigentas tą išdaigą pademonstravo, publika smagiai paplojo. Ar ta dainelė tinka dainų šventei? Ne, netinka! Dainų šventė, taip pat ir „Gaudeamus“, yra ritualinis koncertas, o ne renginys publikai palinksminti.
„Lek gerve“ per daug gerai visiems žinoma, kad reikėtų dar kokių nors komentarų. Pastebėsiu tik štai ką: ją Algirdas Šumskis repetavo ilgai, bandė naujesnę, sakyčiau, konstruktyvią interpretaciją. Koncerte choras paklusniai vykdė jo reikalavimus, demonstravo gražius piano ir forte. Šventėje Kalnų parke nebus įmanoma pasiekti nei pianissimo, nei stipraus forte. Tikėtina, kad chorui į pagalbą ateis choreografinė grupė.
Lietuvos chorų repertuaro Vytauto Kernagio dainų popuri stipriausią įspūdį paliko ne iš koncerto, o iš repeticijos. Tenka pripažinti, kad Danguolė Beinarytė repetavo išties talentingai, uždegdama dainininkus. Beje, po Pasvalio dainų šventės šį popuri peikiau dėl įkyrėjusio priedainio („Mūsų dienos kaip šventė“). Šį kartą, ritmiškai tą priedainį sustangrinus, būgštavimai dėl dainavimo „visa gerkle“ šiek tiek aprimo. Koncerto metu „Didžiojo Gintaro“ salėje ritmo efektas man pasirodė silpnesnis, nes plati scena ir didžiulė akustinė erdvė ritmo precizikai nebuvo palanki. Kaip ji pavyks „Gaudeamus“ šventėje Kalnų parke, prognozuoti nesiimčiau. Pademonstruoti rezultato, kurį girdėjau repeticijoje nedidelėje universiteto salėje, gal nepavyks, bet viltis yra – kūrinys parengtas be priekaištų.
Ir lieka „Apie šviesą“. Ją, tiksliau, visą G. Dapkevičiaus ciklą prieš kelerius metus teko girdėti Šiauliuose, universitetinių chorų festivalyje. Chorai ciklo nebuvo gerai paruošę, bet bendras įspūdis liko neblogas.
Lietuvos chorų programos užsklandai verkiant reikėtų ne individualizuoto turinio dainos, bet visuomeniško, tautiškai aktualaus, visus jungiančio kūrinio, kuris subalansuotų prieš tai skambėjusių dainų nuotaikas, apvilktų jas chorinės tradicijos drabužiu. „Apie šviesą“ nukrypimo į pasilinksminimo, pokštavimo pusę išlyginti, deja, negali, nors chorinė šios dainos partitūra taisyklinga, sklandi, bent garsiniu ir ekspresijos požiūriu teiktų viltingą perspektyvą, jei būtų atliekama ne su kameriniu orkestru, bet a cappella, ir surepetuota, reikliai sutvarkyta horizontali ir vertikali intonacijos. Gaila, kad buvo praleista proga šį kūrinį atlikti Liepojos scenoje.
Apskritai „Gaudeamus“ šventei turėtų galioti bendras principas – pusė repertuaro privalo būti atliekamas a cappella. Pasirodo, negalioja. Lyg ir nesuvokiama, kad choro dainavimas a cappella nėra vien estetinė, bet ir moralinė, dvasinė kategorija. Pasitelkiant įvairias instrumentines grupes, chorinis dainavimas pažeminamas iki masinio meno lygmens.
Prieš porą metų pasirodė Nerijos Putinaitės knyga „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“. Toje knygoje dainų šventė nutempiama į masinės kultūros lygmenį, tikriau, į balą, ir joje minkoma kaip koks nevisavertis, sovietinis gaivalas. N. Putinaitė tai daro teoriniu, spekuliatyviniu aspektu, o „Gaudeamus“ kūrėjai, šventės finalą paaukodami populiariam dainininkui, ignoruodami archetipinį a cappella dainavimą, iškeldami menkaverčius tekstus, iš esmės tą patį daro praktiškai.
Įvairiausių įtampų kupinoje kasdienybėje su viltimi laukiame ir įtikinėjame save, kad šventė kitų metų birželį tikrai įvyks, nebus nukelta vėlesniam laikui. Tokia tikrovė, tačiau nereiškia, jog negandos užkerta galimybę apie šventę kalbėti, aptarinėti jos repertuarą ir diskutuoti dėl jo ir visos „Gaudeamus“ stilistikos. Galbūt įtampa, nežinomybė net skatina stabtelėti, diskusiniu žvilgsniu pamatuoti aktualius dalykus.