Leila Josefowicz: „Be smuiko būčiau tarsi kūnas be kaulų“

Smuikininkė Leila Josefowicz – viena ryškiausių šiuolaikinės muzikos atlikėjų, naujų kūrinių užsakymą ir atlikimą pavertusi svarbiausia savo meninės veiklos kryptimi. Jai kūrinius yra dedikavę Johnas Adamsas, Esa-Pekka Salonenas, Luca Francesconi, Colinas Matthewsas ir kiti žymūs šių dienų kompozitoriai.

Spalio 22 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Leila Josefowicz koncertuos su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Jonathano Stockhammerio. Artėjant šiam susitikimui, verta iš arčiau pažvelgti į smuikininkės kūrybinį kelią, jos santykį su instrumentu, šiuolaikine muzika ir kompozitoriais, kurių kūrinius ji pristato pasaulio koncertų salėse.

Smuiku Leila pradėjo griežti vos trejų metų, iš pradžių – tėvo paskatinta. „Tačiau tęsti pasirinkau pati“, – prisimena atlikėja. Ilgainiui muzika tapo jos pačios gyvenimo pasirinkimu, o siekis tobulėti – ne vien profesinės sėkmės, bet ir asmeninės prasmės paieškomis.

„Menas pirmiausia turi būti svarbus tau, tik tada jis tampa svarbus kitiems“, – įsitikinusi smuikininkė.

Ypač stiprų įspūdį jai paliko pirmasis pasirodymas su simfoniniu orkestru. „Gyvo atlikimo patirtis yra nepakartojama – kai šalia tavęs skamba muzikantų instrumentai, pojūtis visiškai kitoks nei klausantis įrašo“, – sako ji.

Tačiau anksti atėjusi sėkmė turėjo ir savo kainą. Šeimos gyvenimas vis labiau sukosi apie jos muzikavimą, augo lūkesčiai ir spaudimas. Buvo akimirkų, kai Leila abejojo, ar toks gyvenimo kelias jai apskritai tinkamas. Vis dėlto ilgainiui smuikas tapo neatsiejama jos asmenybės dalimi, savotiška vidine atrama.

„Be smuiko būčiau tarsi be skeleto, tarsi kūnas be kaulų“, – taip ji apibūdina savo santykį su instrumentu.

Leila Josefowicz pasirinko kelią, kuris gerokai skyrėsi nuo įprastos smuiko virtuozės karjeros. Studijuodama Filadelfijos Curtiso muzikos institute ji susidūrė su gana konservatyviu požiūriu į koncertinį repertuarą. Baigusi studijas suprato, kad toks požiūris vyrauja ne vien akademinėje aplinkoje.

Vienu pirmųjų svarbių jos meninių siekių tapo noras atlikti 1993 m. sukurtą Johno Adamso Koncertą smuikui ir orkestrui.

„Raginau žmones įtraukti šį kūrinį į programas, ginčijausi su tais, kurie nebuvo pratę galvoti apie naujesnę muziką. Tada buvo įprasta manyti: „Na, šio kūrinio premjera jau įvyko, vadinasi, viskas – dabar kurį laiką jo niekas nebegros.“

O aš galvojau: jūs juokaujate? Juk jeigu taip galvotume apie kiekvieną muzikos kūrinį, niekas nebūtų atliekama. Iš tikrųjų tai absurdiška. Ir ne tik absurdiška – tai kvaila“, – prisimena smuikininkė.

Šis požiūris ilgainiui tapo jos profesinės veiklos pagrindu. Užuot apsiribojusi tradiciniu koncertiniu repertuaru, ji ėmė nuosekliai bendradarbiauti su gyvais kompozitoriais, užsakyti naujus kūrinius ir ieškoti galimybių juos įtraukti į nuolatinį koncertinį gyvenimą.

„Man malonu bendradarbiauti su gyvais menininkais. Žinoma, gerbiu Beethoveną ir kitus mums visiems žinomus didžiuosius kompozitorius. Tačiau tam tikra prasme mums jie yra anonimiški. Kai sutinki muzikos kūrėją, viskas pasikeičia. Tai mane labai žavi. Dėl to ir darau tai, ką darau.“

Dirbdama su kompozitoriais, Josefowicz stengiasi gerbti jų sumanymus ir į kūrybos procesą įsikiša tik tuomet, kai aiškiai mato, kad tam tikras muzikinis sprendimas techniškai neįgyvendinamas.

„Neįmanoma ir sunku – tai skirtingi dalykai, kuriuos būtina aiškiai atskirti. Žmonės manė, kad Čaikovskio Koncertas smuikui yra neįmanomas, nors iš tiesų jį atlikti įmanoma. Sunkumas yra muzikos dalis. Jei muzika nėra sudėtinga, ji praranda gyvybę.“

Smuikininkei ypač artimi kūriniai, suteikiantys erdvės lyrizmui ir instrumento skambesio paieškoms. Jai svarbu ne tik techninis virtuoziškumas, bet ir galimybė atskleisti atskiro garso išraiškos turtingumą.

„Jei kompozitorius prirašo trilijonus greitai besikeičiančių natų, tai nesuteikia man galimybės tyrinėti, kokius garsus galiu išgauti. Toks buvo Mileso Daviso požiūris: ką gali pasakyti viena nata?

Kita vertus, ritmas ir pulso pojūtis taip pat visada buvo mano grojimo esmė. Yra būdas šiuos dalykus supriešinti, sugretinti, ir tai man labai tinka“, – pasakoja atlikėja.

Jos įsitikinimu, šiuolaikinė muzika reikalauja tokio pat kruopštaus pasirengimo kaip ir klasikinis repertuaras. Smuikininkė pastebi, kad ne visi atlikėjai naujiems kūriniams skiria tiek dėmesio, kiek tradiciškai skiriama Beethoveno, Mozarto ar Brahmso muzikai.

Ji pati naujas partitūras mokosi taip pat intensyviai, kaip kadaise mokėsi klasikinį repertuarą, ir siekia jas pažinti taip gerai, kad galėtų groti mintinai.

„Negali būti taip, kad kažko gerai nemoku vien todėl, kad tai nauja. Mano požiūris labai paprastas: jei išmokau mintinai Beethoveną, turiu stengtis išmokti mintinai ir Adèsą. Jei mintinai išmokau Brahmsą ar Mozartą, turiu išmokti ir Bergą.

Kai mokausi naują partitūrą, turiu nuolat ją mintyse kartoti. Net eidama į parduotuvę pasiimu partitūrą, nes apsipirkdama galiu prisiminti, kad turiu kažką joje pasitikrinti“, – pasakoja smuikininkė.

Tačiau muzika jai nėra vien partitūros studijos, techninis darbas ar intelektinis kūrinio pažinimas. Svarbiausias jos poveikis atsiskleidžia tuomet, kai atlikėjas ir klausytojas peržengia sąmoningos analizės ribas.

„Nesėdi ir negalvoji: „O, kokia nuostabi ši struktūra“ ar „kokia nuostabi harmonija“. Kai muzika iš tiesų tokia nuostabi, apie tai negalvoji – tiesiog lieki priblokštas. Sąmoningai to neanalizuoji, muzika tiesiog tave nuneša.“

Pandemijos laikotarpiu, kai gyvų koncertų beveik neliko, Josefowicz ypač aiškiai pajuto, kiek daug žmogui reiškia tiesioginis susitikimas su muzika.

„Kiekvienam žmogui gyvenime reikia nuo ko nors atsitraukti. Muzika nukelia į kitą erdvę – į buvimą čia ir dabar“, – sako ji.

Šiandienos pasaulį smuikininkė apibūdina kaip sudėtingą laikotarpį, kuriame nuolat susiduria žmogaus polinkis į karą, godumą ir gebėjimas kurti nepaprastą grožį. Jos manymu, muzika primena apie tai, kas žmones jungia ir suteikia pagrindą neprarasti vilties.

„Negalime prarasti tikėjimo žmonija. Turime ir toliau kurti meną ir muziką. Ir būti dosnūs.“

Spalio 22 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Leila Josefowicz pasirodys kartu su Jonathano Stockhammerio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru.