LEOPOLDUI DIGRIUI - 80. "Rodos netrukdžiau savo mokiniams tobulėti"

Publikuota: 2014-08-26 Autorius: Balys Vaitkus. 2007 m. "Muzikos barai"
LEOPOLDUI DIGRIUI - 80. "Rodos netrukdžiau savo mokiniams tobulėti"

Tie, kurie atidžiau seka Lietuvos kultūrinį gyvenimą, negali nepastebėti netolygios jo plėtotės. Laiko bangos iš bendro srauto iškelia vienus reiškinius ir įvykius, kitus gi palikdamos šešėly. Tam tikroje nuošalėje yra šiuo metu atsidūręs ir vargonų pasaulis. Tuo tarpu, vargonininkų širdis jau virpina ateinanti sukaktis: vasario 11 dieną sueis 45-eri, kai tuometinėje Lietuvos Konservatorijoje buvo atkurta vargonų klasė. Ta proga ryžausi kalbinti pagrindinį šio įvykio “kaltininką” - profesorių L.Digrį. Profesorius nuo 1995-ų metų nevadovauja Vargonų ir klavesino katedrai, o nuo 2001-ųjų visai nebedirba LMTA, todėl, matomai, jis jau galėtų kiek iš šono apžvelgti situaciją, išsakyti savo nuomonę, nuogąstavimus. Bent jau to tikėjausi, ruošdamasis pašnekesiui. Tačiau profesorius liko ištikimas sau ir visų kiek nepatogių klausimų pajuokaudamas ar tiesiog pasukdamas pokalbį kita linkme diskretiškai išvengė. Tad išsamių memuarų dar teks palaukti...

- Ar susidūrėte su sunkumais, 60-ųjų pradžioje paskelbęs apie tuometėje Lietuvos Konservatorijoje atkuriamą vargonų klasę?

- Visų pirma, 1962-aisiais, kai atsidarė klasė, Konservatorijoje nebuvo nė vienų veikiančių vargonų: turėjom fisharmoniją didumo sulig masyviu rašomuoju stalu, dviejų manualų su pedalais, devynių registrų - šiuo metu ji saugoma Teatro ir muzikos muziejuje Vilniuje. Kad ją gautume, daviau pirmąjį savo gyvenime kyšį. Jos nebuvo įmanoma įnešti ar išnešti per duris - keldavo per langą... Tuo metu tai buvo vienintelė galimybė mokytis groti rankų ir kojų klaviatūromis - manualais ir pedalais. Neverta, matyt, šnekėti apie garso “ataką”, klaviatūros pojūčius, neturinčius nieko bendro su vargonais. Galit įsivaizduoti, kokios grojimo kokybės buvo galima siekti tokiu instrumentu.

Mūsų klasė tuometinėje Konservatorijoje buvo tokio dydžio, kad, pakvietus komisiją į pirmąjį egzaminą tų metų pavasarį, galėjom pasodinti vienintelę profesorę A.Dvarionienę: daugiau kėdžių nebuvo kur pastatyti - likusioji komisijos dalis stovėjo it autobuse “piko” valandom. (Mokyklos vadovybė po to iškart, be jokio prašymo skyrė šiek tiek didesnę auditoriją.) Kiek vėliau prasidėjo Didžiosios salės stovėjusių W.Biernadskio firmos pneumatinių vargonų remontas. Jie buvo atkelti Konservatorijon iš vienos uždarytos Vilniaus bažnyčios ir visiškai neveikė. Atvažiavo du L.Roizmano (Maskvos konservatorijos profesorius, L.Digrio aspirantūros vadovas - B.V. past.) rekomenduoti “inžinieriai”, bet po jų atlikto remonto mūsų konservatorijos komisija atsisakė darbus priimti. Instrumentą prikėlė iš Estijos pakviesti meistrai. Pirmųjų įspūdžių pagauti tuometiniai jaunieji vargonininkai įsigudrindavo likti pavargonuoti salėje pernakt! Tačiau ir tas pneumatinis instrumentas buvo tolimas nuo profesionalių reikalavimų - juos jau kur kas labiau atitiko 1964-ųjų rugsėjį pastatyti nauji vokiški A.Schuke‘s firmos dvylikos balsų vargonai.

Tad pirmieji metai instrumentų požiūriu buvo visiška saviveikla. Iš kitos pusės, turiu pasakyti, jog daug saviveiklos buvo ir mano mokyme, todėl, kad baigiau Maskvos konservatoriją, kurioje vargonų specialybės dėstymas neturėjo jokio sąlyčio su europietiškąja tradicija. Konservatorijos vargonų klasę baigiau pas A.Gedikę, kurio pagrindinis reikalavimas buvo: “tik neskubėk!” Mano aspirantūros profesorius L.Roizmanas buvo labai apsiskaitęs, tačiau to tikrai nepakako profesionaliam grojimo vargonais meno dėstymui.

- Išeitų, kad pradžioje daug ką darėt vien tik intuityviai?

- Anaiptol! Žinojau, kad man trūksta profesionalumo. Dėl to, sulaukus atvažiuojančių užsienio solistų, sėdėdavau visose jų repeticijose (tuomet, kai vargonai buvo pastatyti Filharmonijoje bei Vilniaus Paveikslų galerijoje, dabartinėje Arkikatedroje). Stebėdavau, kaip jie rengiasi koncertams, ruošia registruotes. Užsimezgus draugiškam kontaktui, klausdavau, kodėl daro vienaip ar kitaip. O lemiamas lūžis, iš esmės pakeitęs mano muzikinę pasaulėjautą, aišku, įvyko Prahoje (dvi stažuotės pas Prahos Mūzų menų akademijos vargonų profesorių J.Reinbergerį 1969 ir 1976 metais - B.V. past.).

- Ar galėtume teigti, kad baigusieji Jūsų vargonų klasę iki 1969-ųjų natūraliai tapo rusiškosios mokyklos tęsėjais?

- Na, šito nesakyčiau apie Bernardą Vasiliauską - jis sugebėjo išlaikyti ryšį su lietuviškąja bažnytine tradicija. O kitiems teko vėliau savarankiškai "užtaisinėti spragas", kai atsirado galimybės išvažiuoti vasaros kursams į tuometinių sovietinio bloko šalių vargonų centrus - Prahą, Leipcigą.

- Toks įspūdis, kad mokyklos buvimas tarsi susiveda į techninius dalykus...

- Ne, ne vien techniniai! Tai bendrasis muzikinis raštingumas. Tarkim, registruotės sudarymas iš pianisto pozicijų, fugos traktavimas kaip melodijos ir “antraeilių” balsų, paskirstant juos per skirtingus manualus... O svarbiausia - tai, kad rusiška mokykla vargonus traktuoja kaip koncertinį instrumentą, tuo tarpu visa Europos vargonų muzika gimė ir klestėjo bažnyčiose.

- Tad Jūsų darbo kokybė po Prahos ryškiai pasikeitė?

- Taip, labai. Antrąjį kartą važiavau Prahon jau trumpesniam laikui, bet buvau jau iš anksto pasiruošęs, gaidose susižymėjęs šimtus klausimų. Tai man buvo kaip pasitikrinimas, ar teisingu keliu ėjau po pirmosios stažuotės, ar sugebėjau įsisavinti man naujas idėjas. Profesorius J.Reinbergeris buvo išties neeilinė asmenybė. Jo muzikinę pasaulėžiūrą suformavo dvi labai skirtingos mokyklos: vokiškoji (Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus K.Straube‘s) ir prancūziškoji (Paryžiaus konservatorijos profesoriaus M.Dupré). Dėstydamas jis visuomet pateikdavo kelis įmanomus variantus ir paaiškindavo, iš kur jie kilę. Tai nebuvo savos nuomonės stoka, o plataus muzikinio ir gilaus kultūrinio akiračio pavyzdys. Pats tas laikmetis po 1968-ųjų Prahos sukilimo buvo labai įdomus ir jaudinantis. Man pavyko (iš dalies, ir prof. Reinbergerio dėka) “atsikabinti” nuo Maskvos man priskirtos “vertėjos”, tad galėjau iš arti matyti daug įvykių, juos fiksuoti filmavimo juostelėje (deja, jos parsivežti nepavyko...).

- Tai, vis dėlto, ar pavyko sukurti lietuviškąją vargonavimo mokyklą, ar taip ir likom kažkur pusiaukelėje?

- Manau, kad kai kuriais aspektais pavyko. Tačiau ir dabartinės Vakarų Europos mokyklose yra dalykų, kurie man atrodo ginčytini. Pavyzdžiui, manęs nežavi šiuo metu populiarus “muziejinis” grojimas. Dažnai senieji instrumentai ar jų kopijos teikia daug fizinių nepatogumų jais grojant. Tuomet negali taip susikaupti ties atliekamu kūriniu, nukenčia meniniai aspektai. Koncertas - tai juk nėra eksponatas muziejuje; jei atlikėjai tarp savęs nesiskirtų, tiek daug jų nė nereikėtų - užtektų vieno! Kiekvienas juk groja kitaip, suteikia kūriniui savos, naujos gyvybės. Arba štai - konkursų metu tekdavo girdėti nuomones, kad būtina beatodairiškai vykdyti autorinius registruotės nurodymus grojant bet kuriuo instrumentu - tai toli gražu ne visuomet įmanoma, o gal kai kuriais atvejais - ir neverta. Kita vertus, aš pats dirbdamas toliau mokiausi ir, atrodo, netrukdžiau savo mokiniams tobulėti, eiti savo keliu. Dažnai aiškindamas jiems savo požiūrį siekdavau, kad jie bandytų užginčyti, įrodyti savąjį, įtikinti mane, o vėliau ir kitus savo klausytojus. Man tikrai nepriimtinas tas dėstymo būdas: “aš pasakiau, o tu, būk malonus, - klausyk ir vykdyk”. Nors visada ieškojau geriausio varianto viename ar kitame kūrinyje - jį galėdavau parodyti, paaiškinti kaip pats jaučiu. Man visada imponuoja, kai muzika teka natūraliai. Ne vienąkart teko klausyti žymių atlikėjų - kai kurie mano mokiniai grojo tikrai geriau!

- Ką savo virš 40 metų trukusioje pedagoginėje veikloje (profesorius iškart tikslina: 41-erius!) laikytumėte didžiausiomis sėkmėmis ir - priešingai - didžiausiomis nesėkmėmis?

- Mane yra nuvylęs ne vienas mokinių, kurie, susiformavę kaip atlikėjai, naujų darbų, naujų kūrinių imdavosi tik tuo atveju, jei “ant nosies” būdavo koncertas. O paskui - ne groja, o “liurlina”... Kaip pedagogas sugebėjau juos privesti iki tam tikro lygio, o tie, kurie savo sugebėjimų nepuoselėja, smunka žemyn. Čia viena mano nesėkmių: nepavyko pasiekti, kad visi išliktų pakankamame lygyje. Sėkmė, kad yra tokių, kurie eina į priekį. Dar prie nesėkmių priskirčiau tuos atvejus, kai talentingi žmonės nerado sau pritaikymo Lietuvoje.

- Šiais laikais dar yra jaunimo, studijuojančio vargonus, siekiančio puoselėti lietuviškąją vargonavimo tradiciją. Kaip Jums atrodo, kokios tų jaunų žmonių perspektyvos? Ar sunku būti vargonininku Lietuvoje?

- Vargonininkams įsidarbinti Lietuvoje, apskritai, nėra lengva. Jų atlikėjiška veikla ne visada sulaukia palaikymo. Koncertuoti užsienyje neretai kviečiama mainų pagrindu. Sėkmingai įsidarbinti vargonininku, mano galva, - tai turėti tokią vietą, kurioje pats galėtum organizuoti muzikinę veiklą.

- Grįžtant prie Jūsų pedagoginės veiklos: kaip manot, kokiomis savybėmis privalo pasižymėti žmogus, mokantis kitus vargonuoti?

- Pirmiausia, būti sąžiningu ir to, ko reikalauji iš studentų, iš savęs reikalauti dvigubai. Tai liečia ir tikslumą darbe, ir punktualumą. Antra, būtinas mokėjimas įsijausti į mokinio ar studento psichologiją, pajusti, ką žmogus pajėgus suprasti, kaip jam paaiškinti, kad suprastų. Man atrodo, kad, iš esmės, man neblogai sekdavosi, nes aš stengdavausi suvokti ir pajausti, kurioje vietoje mano teikiamos žinios nebepasiekia adresato. Tai - vienas iš svarbiausių pedagoginio darbo elementų. Taip pat būtinas geras tarpusavio supratimas: jei nori gauti žinių, turi trokšti jas priimti. Ateidamas į paskaitą studentas turėtų ne dėstytojui daryti malonę, o būti pasiruošęs intensyviam darbui. Kita vertus, dirbdamas sąmoningai leidau skirstyti savo laiką pagal studijuojančiųjų pastangas ir gabumus. Taip stengdavausi negaišti veltui energijos jos nepriimančiam, o geriau atiduoti ją vertesniam, talentingesniam. Šiuo atžvilgiu mane, tikriausiai, būtų galima apkaltinti šiokiu tokiu “nesąžiningumu”. Tiesa, jaunystėje esu vedęs pamoką, trukusią maždaug 7 - 8 valandas!..

Esu įsitikinęs, kad studentus reikia mokyti ne “kaip reikia groti”, o kodėl reikia ar galima groti vienaip ar kitaip. Studentas turi suvokti priežastis, o ne mechaniškai atlikti dėstytojo reikalavimus.

- Garsėjot kaip nepaprastai griežtas mokytojas! Ar Jums rūpėdavo, kuo gyvena vienas ar kitas Jūsų mokinys?

- Rūpėjo! Stengdavausi žinoti, kaip studentai gyvena, ar jų nekamuoja nepritekliai, atsižvelgdavau į rimtus fizinius negalavimus. O, štai, priežastis, dėl kurios studentas galėdavo visuomet praleisti mano pamoką - tai jo paskirtas pasimatymas... Kartą nutiko ir visai kuriozinis dalykas: studentė paskambino ir pasakė, jog negalės sutartu laiku ateiti pamokon, nes... ką tik pagimdė dukrą!

- Dar keletas minčių apie esminius dalykus. Kaip manote, kiek svarbus kuriant vargonų klasę ir mokyklą buvo prieškario tradicijos išlaikymas? 

- Deja, minimu laiku, pokario metais, žmonės buvo arba pasitraukę į Vakarus (J.Žukas, Z.Nomeika), arba sužaloti režimo... Kompozitorius ir vargonininkas Z.Aleksandravičius gyveno labai uždarą gyvenimą - su juo taip ir neteko asmeniškai susitikti. Tad nebuvo su kuo bendrauti, iš ko perimti bent dalį tos patirties. Iš kitos pusės, sovietmetis kultūroje buvo ryškiai nuspalvintas rusiškojo šovinizmo: Maskvos konservatorija - pati geriausia, jos auklėtiniai - patys stipriausi. Buvau gerokai to pripumpuotas. Ko gero, 1964-aisiais Leipcige vykęs J.S.Bacho konkursas buvo pirmasis ženklas, privertęs pasverti Maskvoje įgytas žinias (konkurso metu “išlėkiau” po pirmojo turo). O jau 1969-aisiais Prahoje, apsilankęs kone visuose tarptautinio muzikos festivalio “Prahos pavasaris” koncertuose, tarp jų - su pianistais Marta Argerich, A.Rubinšteinu, dirigentu H. von Karajanu (su Berlyno Filharmonijos orkestru), smuikininku Y.Menuchinu ir kt., suvokiau, koks milžiniškas skirtumas yra tarp to, kas vyko Sovietų sąjungoje, ir to, kas vyksta Vakarų pasauly!..

- Kurdamas vargonų klasę Jūs - tuomet jaunas žmogus - turėjot savo vizijas, kėlėte sau tikslus. Ar metams bėgant gyvenimas Jūsų vizijas smarkiai pakoregavo?

- Čia man svarbūs du dalykai. Aš labai norėjau tapti aukščiausios kategorijos gastroliuojančiu vargonininku. Deja, tik pedagoginė veikla galėjo būti pragyvenimo šaltiniu. Bet, jei tekdavo kažką aukoti, aukodavau pedagoginį darbą. Tuo metu mano vizijos buvo gana egocentriškos. Vėliau gyvenimas koregavo: jos pasiteisino tik maža dalimi. Jaunystėje tikėjausi įgyvendinti idėjas, kilusias tuomet, kai nė nesvajojau būti vargonininku: rengti koncertinius - poetinius ciklus, derinant, tarkim, F.Chopiną ir A.Mickevičių, L. van Beethoveną ir W.Shakespeare‘ą; J.S.Bachą ir Dantę... Tai galėjo tapti tarsi muzikiniais salonais. Dalinai ši mintis buvo realizuota Muzikos akademijos Vargonų salėje surengus ciklą su B.Grincevičiūte. Esu savo idėjas siūlęs ir ankstesniems Filharmonijos vadovams. Susikūrusi LMTA Vargonų ir klavesino katedra tapo man net ne vizija, o tiesiog savu vaiku. Deja, daug ką pagadino pašliję asmeniniai santykiai su kai kuriais kolegomis... Kita vertus, gyvenimas kai kada pranoksta ir lakiausias vizijas! Turiu, pirmiausiai, omeny Religinės muzikos centro organizuojamą muzikinį gyvenimą Šv. Kazimiero bažnyčioje. Jei man kas prieš 15 metų, kai pradėjau šią veiklą, būtų pasakęs, kad čia stovės naujas puikus instrumentas, o Centras galės atlikėjams mokėti honorarus, - nebūčiau tuo patikėjęs!.. 

Komentarai