„LIETUVĄ KURDAMAS, DIEVAS JOSIOS PUSIAU NEDALINO...“
Klaipėdos kraštas, ilgus šimtmečius priklausęs Prūsijos karalystei, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijai, 1923 m. atiteko Lietuvai. Didžioji Lietuva susijungė su Mažąja Lietuva, tiesa, tik ta jos dalimi, kuri driekėsi šiapus Nemuno. Pastarojoje, kaip ir Užnemunės teritorijoje – Karaliaučiaus krašte gyvenę etniniai lietuvininkai daug kuo buvo panašūs į savo brolius ir seses iš buvusių Maskolijos žemių, bet išsiskyrė iš jų savo konfesine tapatybe, papročiais, drabužiais, dainomis ir šokiais. Tai lėmė geopolitiniai veiksniai, Rusijos ir Rytų Prūsijos ekonominiai interesai, taip pat kultūriniai šių valstybių skirtumai.
Lietuvininkai daugiausia vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, nes iki XIX a. jiems buvo draudžiama keltis į miestus ir užsiimti amatais. Tai kliudė formuotis lietuviškai inteligentijai, kurtis visuomeninėms organizacijoms, aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Tačiau po pralaimėto karo su Prancūzija Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ėmė analizuoti savo krašto nesėkmes ir ryžosi vykdyti reformas – 1807 m. spalio 10 d. įsakymu panaikino baudžiavą. Buvę baudžiauninkai tapo laisvais žmonėmis be žemės, bet ją buvo leista įsigyti iš dvarininkų su valdžios parama. Tai davė stimulą atsirasti rinkos ekonomikai, plėstis pramonei bei transporto paslaugoms, suklestėti valstiečių ūkiams ir šiose srityse pralenkti atsilikusią Rusiją. Mažoji Lietuva ėmė garsėti gintaro ir žalvario dirbiniais, trakėnų veislės žirgais, medienos apdirbimu, popieriaus bei celiuliozės gamyba, maisto pramone. Kelių tinklas čia buvo daug tankesnis, o ir patys keliai, grįsti skaldytais akmenimis ir apsodinti medžių alėjomis, nė iš tolo nepriminė pažliugusių Rusijos gubernijų vieškelių. Čia buvo tiesiami plentai, kasami kanalai, melioruojamos dirvos, plėtojamas vandens transportas, geležinkelių atšakos.
Mažosios Lietuvos senbuviai pagrįstai galėjo didžiuotis kultūriniu išskirtinumu – tankiu poligrafinių įmonių tinklu. Buvos spausdinami pirmieji lietuviški laikraščiai ir knygos, taip pat maldaknygės, kalendoriai, giesmynai, bažnytiniai muzikos kūriniai, Vinco Kudirkos, Leono Eremino, Vydūno dainų rinkiniai. Knygnešiai juos slapta gabendavo į Rusijai priklausiančią teritoriją, kur buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis ir pasaulietinių chorų steigimas. Taigi, abipus Nemuno įsikūrusius gentainius pirmiausia siejo tautiniai ir kultūriniai interesai, o jų gyvenimo skirtumai praturtino Lietuvą nauju etniniu regionu.
Iki XIX a. pradžios lietuvininkės dėvėdavo šviesaus atspalvio siuvinėtus drabužius, bet vėliau, įsitvirtinus pietistinei liuteronizmo krypčiai, juos pakeitė tamsios spalvos apdarai. Išskirtine kostiumo dalimi tapo delmonas – prie juosmens rišamas siuvinėtas maišelis, būdingas tik šio krašto moterims. Jos niekada nevaikščiodavo palaidais plaukais – puošdavosi tvirtai supintomis kasomis. Vienas pynimo būdas buvo skirtas mergaitėms, kitas – merginoms, trečias – ištekėjusioms moterims. Pastarųjų kasos būdavo pridengiamos skarelėmis, kepuraitėmis, o XX a., nusižiūrėjus į vokietes, – ir skrybėlaitėmis. Vyrai taip pat rengėsi tamsiai, vilkėdavo ilgus lininius marškinius ir sermėgą (milinę), po kaklu pasirišdavo spalvotą skepetaitę, apsijuosdavo austomis juostomis ar siuvinėtais odiniais diržais, galvas dengdavo kepurėmis plačiais kraštais. Barzdų jie neaugino, kai kurie net ir ūsus nusiskusdavo.
Lietuvininkai dainuodavo monodines dainas, turinčias nemažai bendrų bruožų su Didžiosios Lietuvos, ypač dzūkų, zanavykų, kapsų muzikiniu folkloru. Jos nebuvo panašios į vokiškas melodijas, nors pastarosios neabejotinai darė įtaką. Apie tai galima spręsti iš kadencijų minorinio pobūdžio dermėse, kuriose išsiskiria paaukštintas septintas laipsnis, vedantis į toniką. Didžiausią išliekamąją vertę įgijo kintamosiomis dermėmis, mažoro ir minoro sugretinimu pasižyminčios dainos, papildytos moduliacijomis bei chromatizmais, suteikiančiais joms ryškaus spalvingumo. Šio etnokultūrinio regiono šokiuose taip pat galima įžvelgti panašumų tiek su Didžiosios Lietuvos lietuvių etnine choreografija, tiek su vokiškąja tradicija. Jaunuoliai šokdavo polką, valsą, kadrilį, lendlerį, šocą, lemburgį, šyberį, tustepą ir kitus nelietuviškos kilmės šokius. Sukabintas rankas jie pakeldavo aukštyn, kaitaliodavo šokį su vaikščiojimu, naudodavo paprastus pristatomuosius žingsnius, derindavo juos su judesiu „kulnas–pirštai“ ar pasišokėjimais į viršų, įterpdavo trumpas vokiškai dainuojamas frazes, merginos mėgdavo pakaukšėti aukštais batelių kulnais (Mačiulskis 2014: 28–35).
XIX a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje aktyviai veikė kultūrinės draugijos. Pirmoji iš jų buvo „Birutė“, įkurta Tilžėje 1885 m. vasario 15 d. Iniciatyvinę grupę sudarė Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Kristupas Voska ir Ernstas Weyeris. Prie jų greitai ėmė telktis kiti lietuvininkų kultūros puoselėtojai, draugijos gretos sparčiai augo. Ji veikė visame krašte, pradedant Klaipėda, Katyčiais, Kaukėnais ir baigiant Ragaine, Smalininkais. Vasaroms draugija išsipirkdavo Rambyno kalną, ant jo švęsdavo Jonines, o žiemą rinkdavosi kurioje nors miesto salėje. Po sėkmingai paminėto 10-ojo draugijos gimtadienio jos nariai sugalvojo, kad būtina turėti savo chorą. Jis buvo įsteigtas 1895 m. rudenį, vadovaujant Vydūnui – mokytojui bei Tilžės lietuvių bažnytinio choro dirigentui, sukvietusiam apie 40 dainininkų, daugiausia mokytojų. Švenčių metu birutiečiai rodydavo dramos spektaklius, tarp jų ir Vydūno veikalus, rengdavo koncertus, kurie davė pradžią Mažosios Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse „Birutė“ nutraukė veiklą, jos vietą užėmė kitos draugijos – Prūsijos lietuvių susivienijimas, „Rūtos“ bendrovė, Lietuvių skaitykla ir Lietuvių klubas, jaunimo organizacijos, 1912 m. susibūrusios į „Santarą“ ir tęsusios savo pirmtakės pradėtus darbus.
Muzikos baruose labiausiai pasižymėjo Tilžės lietuvių giedotojų draugija, veikusi 1895–1935 m. Jos organizatorius, choro steigėjas, dirigentas, dramų ir muzikos kūrinių autorius buvo Vydūnas. Savo gyvavimo pradžioje ji veikė kaip bažnytinė organizacija ir bendradarbiavo su „Birute“, bet, pašlijus santykiams dėl požiūrio į germanizacijos procesus, persiorientavo į pasaulietinę draugiją ir ėmė rengti koncertus, statyti pjeses, organizuoti šventes. Šių struktūra – muzikinės programos, vaidinimai ir pasilinksminimai – priminė klojimų vakarus Didžiojoje Lietuvoje. Suskaičiuota, kad per 40 veiklos metų Tilžės giedotojai tokių švenčių surengė apie 200 (MLE 2009: 533–534). Bene daugiausia dėmesio sulaukdavo itin gausus choras, jungęs 40–60, o retkarčiais net 80 dainininkų – ne tik iš Tilžės, bet ir iš aplinkinių vietovių. Tilžės giedotojai sėkmingai gyvavo kaip darni draugija, nes pritarė Vydūno dvasinėms nuostatoms – tiesos, gėrio ir grožio idealams, jais ir grindė savo veiklą. Bendraminčių būrys puoselėjo lietuvišką dainą ir giesmę ne tik tarp saviškių, bet ir tarp vokiečių. Be Giedotojų draugijos choro sunkiai buvo galima įsivaizduoti Jonines ant Rambyno kalno, didesnius lietuvininkų susibūrimus. Jo pavyzdžiu ir kitose vietovėse ėmė burtis chorai, o pats Vydūnas tapo vienu iš didžiausių autoritetų ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje.
Klaipėda išgarsėjo dar XIX a. pradžioje karo su Napoleono kariuomene metu. Tai buvo vienintelis miestas, neužimtas prancūzų, todėl priglaudė Prūsijos karalių Frydrichą Vilhelmą III ir karalienę Luizę. 1807–1808 m. tapęs laikinąja šalies sostine, pagyvėjo, pradėjo plėstis – dygo puošnūs mūriniai gyvenamieji namai, buvo steigiamos naujos parduotuvės, kūrėsi priemiesčiai. XX a. pradžia – sparčiausios Klaipėdos plėtros laikotarpis. 1912 m. joje gyveno 23500 žmonių, iš kurių 7000 buvo lietuvininkai, ir jų skaičius kasmet augo. Trumpam ekonominę ir kultūrinę raidą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, įsibrovusi rusų kariuomenė, bet, spartėjant Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo procesams, miestas atsigavo. 1925 m. gyventojų jau būta 35 845, iš jų 30,5 proc. – lietuvių (MLE 2003: 126).
Kultūriniu gyvenimu Klaipėda skyrėsi nuo Kauno. Daugumą uostamiesčio gyventojų buvo vokiečiai, todėl čia jau nuo XVIII a. pabaigos veikė Vokiečių operos ir dramos artistų draugija (Deutsche Opern- und Schauspieler Gesellschaaft) – teatras, kuriame atvažiuojančios trupės rodydavo ne tik dramos spektaklius, bet ir klasikines Vakarų Europos kompozitorių operas. Šiame teatre koncertuodavo pavieniai dainininkai ir instrumentininkai iš didžiųjų Vokietijos miestų bei kitų šalių – Anglijos, Italijos, Portugalijos. Tarp jų pasitaikydavo ir pasaulinio garso žvaigždžių.
Vis dėlto Klaipėda tebuvo Vokietijos užkampis, nutolęs nuo kultūrinių šalies centrų, todėl, nepaisant gastroliuojančių atlikėjų, muzikinės kultūros lygis tebebuvo menkas (Kšanienė 2003: 379). Tuo įsitikino ir kompozitorius Richardas Wagneris, 1836 m. rudenį čia viešėjęs su Karaliaučiaus opera. Tačiau, palyginti su Kauno gubernija, šis miestas pasižymėjo daug turtingesnėmis muzikinėmis tradicijomis. Kaunas, trigubai didesnis už Klaipėdą, neturėjo tiek organizacijų ir koncertų salių (Kačinskas 1938: 38). Kai 1900 m. Smiltynėje (Sandkrug) duris atvėrė Kurorto namai (Kurhaus) su vasaros koncertams pritaikyta estrada, muzikinis gyvenimas Klaipėdoje tapo dar intensyvesnis, nors ir žiemą jis niekada nebūdavo apmiręs. Tad negalima teigti, kad klaipėdiečiai laisvalaikį leisdavo tik smuklėse (Safronovas 2021: 130). Dažnas savo namuose turėjo pianiną, grodavo dar kokiu nors muzikos instrumentu. Miestiečiai burdavosi į kamerinius ansamblius, nedideliuose rateliuose mėgdavo atlikti populiariąją ar liaudies muziką, grodavo šokiams, priimdavo įvairių draugijų kvietimus, tarp jų ir Muzikos draugijos (Musikverein), gyvavusios nuo XVIII amžiaus pabaigos. Šioji veikė iki 1914 m. ir pagrindiniu savo tikslu laikė koncertų rengimą. Taigi muzika tapo neatskiriama klaipėdiečių gyvenimo dalimi. Ypač jie mėgo dainuoti, beveik kiekviena kultūrinė organizacija, mokykla, jau nekalbant apie bažnyčias, turėjo savo chorą. Dažnai juose būdavo daugiau kaip 100 narių.
Viena pirmųjų chorinių draugijų – Vokiečių giedotojų draugija (Gesangverein) – buvo įsteigta dar 1811 m., ji gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Jos pavyzdžiu kūrėsi kiti chorai. 1886 m. įsteigta Dainos bičiulių sąjunga (Verband der Liederfreunde) skatino ir materialiai rėmė kiekvieno naujo choro atsiradimą. Profesionalumu iš kitų kolektyvų išsiskyrė Klaipėdos vokiečių giedotojų draugijos Darbininkų choras (Arbeitgesangverein), tos pačios draugijos Tarnautojų choras (Beamtengesangverein), prie Šv. Jono bažnyčios 1892 m. suburtas Alexanderio Johowo vadovaujamas choras.
Vokiečiai savo kultūros neapleido net ir pralaimėję karą. 1919 m. jie įkūrė Liaudies švietimo draugiją (Volkbildungsverein) ir pavedė jai rūpintis kultūrinėmis miesto reikmėmis: švenčių rengimu, koncertais, paskaitomis, naujų draugijų steigimu. Miesto valdžia didelį dėmesį skyrė teatrui, stiprindama operos trupę. 1921 m. ji davė leidimą įsteigti ir nedidelį simfoninį orkestrą. Vokiečiai siekė įrodyti lietuviams, kad šiame krašte turi dominuoti vokiška kultūra. Tuo tikslu buvo įkurta Kultūros sąjunga (Kulturbund), nurodymus gaudavusi iš Berlyne įsikūrusios sąjungos vadovybės (Kšanienė 2003: 290–291). Bet viskas pakrypo ne visai taip, kaip tikėjosi Teutonų ordino palikuoniai.
1918 m. Lietuvai paskelbus Vasario 16-osios aktą, visų akys nukrypo į Vilnių. Džiaugsmo būta didžiulio. Tų pačių metų lapkričio 15 d. lietuvininkai Tilžėje įkūrė naują organizaciją – Prūsijos lietuvių tautos tarybą ir didžiuliu tiražu išspausdino atsišaukimą „Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!“ Šis atsišaukimas buvo tarsi preambulė į Tilžės aktą, pasirašytą 24 Mažosios Lietuvos veikėjų ir priimtą 1918 m. lapkričio 30 d. Juo Prūsijos lietuvių tautos taryba paskelbė atsiskyrimą nuo Vokietijos ir prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos. Šiandien istorikai abejoja, ar ši deklaracija buvo visų lietuvininkų valios išraiška, nes po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare žmonėms pirmiausia rūpėjo išgyventi sunkiomis ekonominio nuosmukio sąlygomis. Be to, ne visi Mažosios Lietuvos veikėjai pasirašė ant Tilžės akto, nėra rastas ir jo originalas. Buvo prieita prie išvados, kad šio dokumento pasirodymo labiausiai laukė Didžioji Lietuva, siekusi prisijungti Klaipėdos kraštą ir gauti priėjimą prie Baltijos jūros.
Didžiulė istorinė šventė visai Lietuvai buvo, kai jos Vyriausybės, šaulių ir savanorių suderintais veiksmais 1923 m. sausį pavyko suorganizuoti sukilimą Klaipėdos krašte ir jis, kaip autonominis vienetas, tapo Lietuvos dalimi. Spauda pranešė: „Šiandien [sausio 15 d.] 12 val. 15 min., miesto gyventojams padedant, sukilėliai paėmė Klaipėdą. Gyventojai sukilėlius sutiko su dideliu entuziazmu – burias į kuopas ir sveikina brolius sukilėlius, suteikusius jiems laisvės. Įstaigos pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Mieste pavyzdinga tvarka.“ (Klaipėda... 1923: 1). Į gatves pasipylė kauniečiai ir klaipėdiečiai. Jie skandavo, džiūgavo, mosavo vėliavomis, tikėjosi, kad tokiu būdu pavyks ir Vilnių atgauti. Sukilimo metu poetas ir kunigas Adomas Jakštas (Aleksandras Dambrauskas) sukūrė kantatą, kurioje išliejo savo patriotinius jausmus: „Lietuvą kurdamas, Dievas / Josios pusiau nedalino; / Bendros mūs girios ir pievos, / Bendrą sudarom šeimyną…. / Broliai, ko žiūrite?! / Vieną teturite / Lietuvą, brangią Tėvynę… / Lygiai Mažojoje, lygiai Didžiojoje, / Mūs Ją tegina krūtinė!“ (Jakštas 1998: 199).
Tuojau pat Kaune įsikūrė komitetas Klaipėdos lietuviams remti (pirmininkas – aktorius ir režisierius Aleksandras Vitkauskas, vicepirmininkė – pedagogė ir visuomenės veikėja Magdalena Galdikienė, sekretorius – kanklininkas Justinas Strimaitis), į jo kvietimą iškart atsiliepė Kauno Valstybės opera ir sausio 30 d. klaipėdiečių garbei surengė specialų koncertą. Netrukus prasidėjo pavienių atlikėjų koncertinės išvykos į Klaipėdą, Valstybės dramos bei operos trupių gastrolės. Buvęs Mėmelis greitai tapo Vakarų Lietuvos kultūros centru, kuriame vokiečiai savo pozicijas muzikos meno srityje buvo priversti užleisti lietuviams.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos projektą S-LIP-20-21
LITERATŪRA
Mačiulskis Vidmantas 2014: Lietuvininkų etninė choreografija: regioninis šokių savitumas. – Liaudies kultūra, 2014 6
MLE 2009: Mažosios Lietuvos enciklopedija 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
MLE 2003: Mažosios Lietuvos enciklopedija 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Kšanienė Daiva 2003: Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika. XVI a. – XX a. 4 dešimtmetis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Kačinskas Jeronimas 1938: Klaipėdos muzikos meno gyvenimas. – Naujoji Romuva, 1938 1–2.
Safronovas Vasilijus 2021: Klaipėdos miesto istorija. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
Klaipėda... 1923: Klaipėda lietuvių rankose.– Lietuva, 1923, sausio 17.
Jakštas Adomas 1998: Rinktinė, Vilnius: Vaga.