Lietuviškasis Stanislavo Moniuškos muzikos atgimimas arbatvakaryje „Namų dainos“
2022 metai Lenkijai, Lietuvai ir kitoms svarbią vietą užimančioms žymaus romantizmo epochos muzikos kūrėjo Stanislavo Moniuškos (1819–1872) biografijoje šalims yra ypatingi – suėjo 150 metų, kai iškilus kompozitorius paliko gyvųjų tarpą. Taip pat nepamirštami kiti, 2019 metai, kai, minint jo gimimo 200-ąsias metines, UNESCO generalinė konferencija šią datą įtraukė į 2019-aisiais minimų datų sąrašą. Ypatingi ir gerokai ankstesni metai – lygiai aštuoneri metai ir viena diena po kompozitoriaus mirties – 1880 metų birželio 5 d. gimė Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, pirmosios lietuviškos Miko Petrausko sukurtos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja bei pirmoji knygininkė moteris, kurios knygynas Vilniuje buvo lietuvybės bastionas visų penkių okupacijų metais. Tačiau kodėl svarbu apie tai kalbėti? S. Moniuškos gimimo ir mirties atgarsiai tęsiasi iki šiol, kurie, taip pat minint M. Piaseckaitės-Šlapelienės gimimo dieną, atgimė teatro „Arbatvakariai“ sukurtos premjeros forma – šių metų birželio 5 d. Vilniaus publikai Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo pristatytas arbatvakaris „Namų dainos“, atliepiantis S. Moniuškos 12 „Namų dainyno“ sąsiuvinius ir ne tik.
Arbatvakaryje svečiavosi ir prof. habil. dr. Vytautas Landsbergis, kuris, anot Šlapelių namų-muziejaus direktorės Jolantos Paškevičienės bei arbatvakario „Namų dainos“ sumanytojos ir režisierės Eglės Tulevičiūtės, buvo šio arbatvakario idėjos kaltinininkas, prieš kelerius metus pateikęs mintį, kaip būtų svarbu ir reikšminga įprasminti S. Moniuškos dainas, atrastas M. Piaseckaitės-Šlapelienės archyvuose, nauja, teatralizuota forma.
Stanislavas Moniuška Vilniuje veikė 18 metų. Anot Kęstučio Šapokos, kompozitoriaus gyvenimo biografijos „Vilniaus tarpsnis prasidėjo 1836 m., kai po studijų Varšuvoje ir Berlyne S. Moniuška apsigyveno Miulerio name (dabar – Vokiečių g. 26.) ir vedė vilnietę Aleksandrą (Aliną) Müller. 1840–1858 m. S. Moniuška nuolat gyveno Vilniuje. 1840–1842 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus dirbo Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentu, privačiai mokė muzikos (tarp mokinių – būsimasis kompozitorius prancūzų ir lietuvių kilmės Cezaris Kiuji ir Janas Karłowiczius). Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties 1854 m. įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba“[1]. Būtent Vilniaus tarpsnio metu S. Moniuška pradėjo rengti dainų rinkinį „Namų dainynas“, kuriame sudėti keli šimtai jo kūrinių pagal Adamo Mickiewicziaus, Jano Czeczoto, Aleksandro Borejko Chodźko, Antonio Odynieco, Tomaszo Zano eiles.
Filosofiškai svarstant, kokią nuostabą ir pasigėrėjimą turėtų kelti ano laiko kūrėjams žinia, jog jų kūrybos vaisiai net ir po daugiau nei pusantro šimtmečio atgyja naujomis kūrybos formomis. Kūrybos, įkvėptos senojo Vilniaus dvasios, gyvybingumo kūrėjų, atsiskleidusios naujausiojo amžiaus talentingų menininkų darbais. Arbatvakaryje „Namų dainos“ pirmą kartą S. Moniuškos dainos skambėjo lietuviškai – dainų tekstus iš lenkų kalbos vertė Nida Timinskaitė, adaptavo Nida Timinskaitė, Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis.
Arbatvakario žanras – iki šiol šių eilučių autorei buvęs naujas, neregėtas ir nepatirtas reiškinys. Būtent nepatirtas, kadangi ši renginio forma įjungia ne tik regimąsias ir girdimąsias klausytojo-žiūrovo jusles, tačiau jį įtraukia į sceninį vyksmą, leidžia pasijusti siužeto dalyviu, panaikinant atotrauką tarp atlikėjo ir stebėtojo. Pirmasis kilęs klausimas – iš kur šis žanras kilęs? Arbatvakariai, kaip rašoma Šlapelių namo-muziejaus tinkalapyje, – „tai tokie XX a. pradžioje lietuvių rengti slapti ar pusiau slapti susibūrimai, kur buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai ir suartėjimai. Visi šie lietuviški vakarai buvo gausiai lankomi, turėjo didžiausią pasisekimą. Anų laikų Vilniaus gyventojai, be tautos ir padėties visuomenėje skirtumo, ir lietuviai, ir ne lietuviai – visi gausiai susirinkdavo. Po šių vakarų atsirasdavo nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių išmokti lietuvių kalbos“[2].
Pirmoji atgimusio arbatvakario premjera įvyko 2013 m. – sukurtas režisierės Eglės Tulevičiūtės, arbatvakaris „Lig Tave sulauksim“ pristatė įvykius ir istorinius faktus apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vilnių bei vilniečius, pačios M. Šlapelienės atsiminimus apie šias iškilias asmenybes: Joną Basanavičių, Juozą Tumą-Vaižgantą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Joną Jablonskį, Emiliją Vileišienę, Miką Petrauską, Kiprą Petrauską, Juliją Matjošaitienę-Biliūnienę, Juozapą Ambraziejų, Mikalojų Konstantiną-Čiurlionį ir kitus. Kiti E. Tulevičiūtės sukurti arbatvakariai-spektakliai – „Senojo Vilniaus ikonos“, „GYVO ŽALIO“, „Dingusio Vilniaus lakštingalos“ taip pat atspindėjo žymių Vilniaus miesto asmenybių charakterius ir kultūrinio gyvenimo virsmą nuo pat XIX a. pradžios iki XX a. vidurio.
Arbatvakario tradicija gyva iki šiol – jaukioje Šlapelių namo-muziejaus salėje vos tilpo visi norintieji pasigrožėti teatralizuotu koncertu. Kiekvienas buvo sutiktas ypač šiltai – salėje stovėjo kėdės ir padengti staleliai, tik ką atvykę svečiai buvo vaišinami gaivia žolelių arbata iš prašmatnių puodelių, o arbatvakario eigoje – ir kitais skanėstais. Apibendrinant tai, ką teko išvysti, sveikintinas režisierės E. Tulevičiūtės kruopštumas istorinėms detalėms, laikmečio pajauta, atsispindėjusi tiek arbatvakario siužeto plėtotėje, tiek vizualinėse scenos detalėse bei arbatvakario herojų kostiumuose ir grime, už kurį nuopelnai skiriami grimo dailininkei Daliai Jovaišienei. „Namų dainų“ arbatvakaryje skambėjo ne tik S. Moniuškos dainos – buvo skaitomos ir Julijaus Slovackio bei Vladislovo Sirokomlės eilės, kalbėjusios apie itin svarbų S. Moniuškos gyvenimo laikotarpio įvykį – 1863–1864 m. sukilimą. Istorija nebuvo perteikiama sausai, tai anaiptol nebuvo vien dainų ir eilių numerinis dėstymas. Šis arbatvakaris – tarytum XIX a. pabaigos Vilniaus miestelėnų gyvenimo akimirka, kurioje dalyvavo ir kilmingi ponai, ir jų kaimynai bei tarnai, savo gyvenime talpinantys tiek rimtus apmąstymus, tiek kasdienes, komiškas situacijas. Itin didelį pasigėrėjimą kėlė aktorių ir muzikų profesionaliumas, įtaiga – pasirodymo veikėjai – antrepreneris Fortūnatas (Kristijonas Siparis), kaimynai kepėjas Antekas (Dainius Puišys) ir smuklininkė Mirandolina (Vilhelma Mončytė), pianino mokytoja madmuazel Žužu (Eglė Perkumaitė), tarnaitė Zlata (Odeta Pocevičiūtė) ir kamerdineris Karuzo (Nerijus Račkaitis) tiesiog gyveno savo rolėse, individualiai perteikdami vaidmens charakterį, neleisdami suabejoti savuoju tikrumu. Vertinti kiekvieną jų būtų sudėtinga – visi jie – savo srities profesionalai. Visgi ši arbatvakario premjera buvo ir jaunos, ką tik Vilniaus kolegijoje muzikinio teatro specialybę įgijusios Odetos Pocevičiūtės debiutas. Prof. habil. dr. V. Landsbergis po pasirodymo negailėjo šiltų žodžių šiai jaunai profesionalei, jų negailėjo ir publika – komiškas, naivios, nuoširdžios madmuazelės vaidmuo buvo tarsi skirtas jai.
Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūręs Šlapelių namas-muziejus ligi šiol alsuoja senojo Vilniaus dvasia, o stilizuoti arbatvakariai-spektakliai akina jame susiburti Vilniaus istorijos žinovus, intelektualus. Arbatvakariai, nors ir orientuoti į brandų lankytoją (jame kviečiama paraugti to meto skanėstų bei gėrimų), puikiai tinka ir edukacinei misijai – patraukli, humoristinė, muzikali, tačiau kartu ir perdėm istorinė, sofistikuota siužeto plėtotė nepaliktų abejingo nė vieno moksleivio, ryškūs istoriniai personažai norom nenorom įstrigtų atmintyje. Kartu arbatvakariai – tai ir miesto istorijos reprezentacinė atodanga – tikiu, jog ne vienas svečias iš užsienio su malonumu iš arčiau susipažintų su Vilniaus kultūra būtent šios meno formos pagalba. Galbūt organizatoriams laikas orientuotis ne tik į vietinį klausytoją? Atsakymai į šį klausimą – tai nauji, artėjantys arbatvakariai.
[1] Šapoka, Kęstutis (2020). Stanislovo Moniuškos pėdsakais. Bernardinai.lt. Prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2020-01-05-stanislovo-moniuskos-pedsakais
[2] Lietuviški arbatvakariai. Slapeliumuziejus.lt. Prieiga internete:
http://www.slapeliumuziejus.lt/apie-muzieju/projektai/lietuviski-arbatvakariai
Susiję nuotraukų galerijos
ARBATVAKARIS Namų dainos
2022-06-05