Lietuvoje vis dar neatrasti genialieji kompozitoriai

Publikuota: 2023-03-08 Autorius: Elvina BAUŽAITĖ
Lietuvoje vis dar neatrasti genialieji kompozitoriai

„Stebuklingas Naujųjų Metų pokylis Paliesiuje: nuo Rossini gurmaniškiausių patiekalų iki nuostabiausių arijų“ – taip kviesta Paliesiaus dvare, lietuviškojoje muzikos meno Mekoje, palydėti 2022-uosius ir pasitikti 2023-iuosius. Šventinį vakarą skambėjo daug Gioachino Rossini muzikos, ją atliko Paliesiaus dvaro konsortas ir „Kremerata Baltica“ kvintetas, dirigavo konsorto vadovas Christianas Frattima. Italų muzikas, mokęsis ir Lietuvoje, pas prof. Juozą Domarką, diriguoja pasaulio operų teatruose, koncertuoja su simfoniniais orkestrais, ypač daug dėmesio skiria baroko muzikai. Su Christianu Frattima, beje, puikiai šnekančiu lietuviškai, kalbėjomės apie Lietuvoje vis dar, galima sakyti, neatrastus genialiuosius italus Rossini, Donizetti, apie bel canto subtilybes ir apie tai, kaip šiandien reikėtų vertinti Rusijos kompozitorių kūrybą.

– Gerbiamas maestro Christianai, 2022 m. pasaulyje minėtos 230-osios italų kompozitoriaus Gioachino Antonio Rossini gimimo metinės, būtent jo kūrinius pasirinkote gruodžio 31-osios koncertui Paliesiaus dvare. Rossini yra parašęs daugybę dainų, kamerinės muzikos kūrinių, fortepijoninių veikalų, taip pat ir religinės muzikos, vis dėlto labiausiai jis žinomas kaip 39 operų autorius. Prašyčiau įvertinti Rossini įtaką operos raidai.

– Gioachino Rossini – genialus kompozitorius, be abejonės! Kartą Paryžiuje jis susitiko su Richardu Wagneriu. Pastarasis po aistringų ginčų apie melodijos reikšmę, operos likimą ir instrumentuotę, prisipažino savo draugui Edmondui Michotte: „Tarp visų Prancūzijoje dirbančių muzikantų, Rossini – vienintelis genijus. Gaila, kad jis per daug itališkas.“ Turint omenyje žinomą Wagnerio nepakantumą kolegoms (Wagneris labai užgauliai rašė apie Giacomo Meyerbeerį, Felixą Meldelssohną-Bartholdy, Gaetano Donizetti ir daugelį kitų), sakyčiau, tai buvo visai neblogas įvertinimas!

Rossini buvo tam tikras tiltas tarp klasicizmo ir romantizmo operoje, kaip Ludwigas van Beethovenas buvo jungtis tarp šių dviejų laikotarpių instrumentinėje muzikoje. Analizuojant bet kurią iš pirmųjų Rossini operų, ją lyginant su didžiaisiais Paryžiaus laikotarpio šedevrais, tokiais kaip „Vilhelmas Telis“ („Guillaume Tell“) ir „Grafas Ory“ („Le comte Ory“), italų kompozitoriaus muzikinis tobulėjimas tampa akivaizdus: klasicistinis atsiribojimas nuo personažų virsta intymiu santykiu dramaturgiškai plėtojant jų likimus. Instrumentuotė įgauna rafinuotumo, tam tikro futurizmo atspalvių. Rossini genialumas pasireiškė dainavimo meno specifikos suvokimu, jos meistrišku įprasminimu partitūrose. Retas kompozitorius geriau už Rossini išmanė balsų tembrus, todėl jo muzika leisdavo atsiskleisti unikalioms dainininkų galimybėms, jie santykinai be didelių fizinių pastangų ir energijos gebėdavo pasiekti stulbinamų efektų. Be to, šis kompozitorius buvo tikras muzikos psichologizmo genijus – žinodavo, kaip labai ilgais crescendo ir tapybiškais vaizdinių efektais sukurti įtampą, pasiekti kulminaciją.

Kartais savęs klausiu, kokios būtų buvusios Giuseppe Verdi ir Gaetano Donizetti operos be Rossini įtakos. Be to, iki Rossini XVII–XVIII a. Italijoje operos mene dominavo kastratai – berniukams, turintiems alto ar diskanto tembrą, būdavo pašalinamos sėklidės, kad balsas nepakistų. Opera nebūdavo laikoma sėkminga, jei nedainuodavo bent vienas kastratas. Pirmoje gyvenimo pusėje Rossini mėgo kastratų balsus, pavyzdžiui, tokiam balsui parašyta Persijos princo Arsačės partija operoje „Aurelianas Palmiroje“ („Aureliano in Palmira“, 1813). Tačiau vėliau, jau pasiekęs kūrybinės brandos, galbūt paveiktas meninių kolizijų su kastratu Giovanni Battista Velluti, Rossini nusprendė, kad kastratų balsas netinkamas naujai poklasicistinei estetikai. Dėl to svarbiausi Rossini operų vaidmenys parašyti tenoro arba labai plataus diapazono kontralto balsams – Mariettos Marcolini, Adelaide Comelli, Carolinos Bassi, kurios dainavo Demetrijų, Kirą, Fallierą, Tankredą, Sigizmundą, Otoną ir taip toliau...

– Kalbant apie balso tembrų ypatybes, verta prisiminti, kad 2022-aisiais buvo minima dar viena sukaktis – 225-osios italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti gimimo metinės. Vienas reikšmingiausių XIX amžiaus pirmosios pusės italų operos kūrėjų, pripažintas bel canto meistras, parašė net 74 operas, jo populiariausias arijas atpažįsta daugelis. Vis dėlto, mano subjektyvia nuomone, Donizetti Lietuvoje dar neatrastas...

– Jūs absoliučiai teisi sakydama, kad Donizetti Lietuvoje dar neatrastas, beje, kaip ir Rossini. Kartkartėmis pastatyti gerai žinomą šių kompozitorių operą, be kita ko, neturint naujausių kritinių partitūrų redakcijų bei nežinant naujausių interpretacinių tendencijų, nieko nereiškia, tai neturi didesnės meninės vertės. Kartais sakoma, kad Lietuvoje (kaip ir daug kur kitur) trūksta tikrų bel canto balsų, ypač Rossini kontraltų. Mano pozicija – auginkime juos!

Savo pedagoginiu darbu kaip tik ir bandau ugdyti bel canto solistus Lietuvoje. Balsų tikrai turima, reikia tiesiog techniškai padirbėti, įsisavinti stilistiką, jos niuansus. Teatras turi vykdyti ne tik meninę, bet ir pedagoginę veiklą. Būtų pravartu į repertuarą įtraukti gražiausius Donizetti ir kitų bel canto autorių kūrinius, kurių, deja, afišose nematome.

Mano vertinimu, įdomiausia, bet rečiausiai statoma Donizetti opera yra „Marija de Rohan“ („Maria de Rohan“), o viena neįdomiausių – populiariausioji „Meilės eliksyras“... Puikios Rossini operos – „Pelenė“ („La Cenerentola“), „Zelmira“, „Ežero ponia“ („La donna del lago“), „Semiramidė“ („Semiramide“), „Mahometas II“ („Maometto II“), „Mozė Egipte“ („Mosé in Egitto“). Labai gaila, kad dabartinė LNOBT meno vadovybė nepastatė nė vieno šių šedevrų profesionaliosios operos Lietuvoje šimtmečio proga. Tai žala, kuri amžiams išliks teatro istorijoje.

– Bel canto (it. gražus dainavimas) – balso grožį išryškinantis virtuozinis dainavimo stilius, 17 a. vidurio – 19 a. pirmosios pusės italų dainavimo mokykla, operos meno atlikimo tradicija. Įdomu, kiek šiandien esama to tikrojo bel canto? Kaip tradicija puoselėjama operos meno realybėje?

– Įprastai bel canto suvokiama kaip Italijos ankstyvojo romantizmo operų (Vincenzo Bellini, Gioachino Rossini, Gaetano Donizetti, Nicola Vaccai ir kitų) atlikimo technika. Tačiau bel canto yra daug daugiau. Tai – dainavimo koncepcija, gimusi Italijos vėlyvojo baroko ir klasicizmo laikotarpiu, tokių kompozitorių, kaip Nicola Porpora, Gaspare Spontini, Niccolò Piccinni, Johann Simon Mayr, dėka. Tai – tobula elegancija, natūralumas, puikiausia technika. Ši dainavimo tradicija įkvėpė Rossini ir kitus XIX a. pradžios autorius, todėl dabar – klaidingai! – manome, kad bel canto apibūdina tik jų laikotarpį ir stilių. Daug kas sako, jog belkantinės operos nuobodžios ir monotoniškos. Bet taip sakantieji, viena vertus, nieko neišmano apie nuostabų italų balsų mokslą ir meną, kita vertus, tikėtina, kad čia kalta bloga patirtis, dėl kurios kalti teatrų meno vadovai, kurie, nesuprasdami bel canto stiliaus, siūlo publikai klausytis netinkamų dainininkų pasirodymų.

Bel canto, kaip ir ankstyvosios Giuseppe Verdi kūrybos esmė, – balsai. Trijų valandų Bellini muzika gali veikti žalingai, jeigu dirigentas nieko neišmano apie balso valdymo specifiką, dainavimo techniką, apie kvėpavimą, tempus, tradiciją, istoriškai pagrįstą interpretaciją. Jei nėra balsų, tada bel canto opera žlunga, nes visa šios muzikos koncepcija pagrįsta dainavimo dominante, bel canto operų muzika sukurta taip, kad išryškėtų, išsiskleistų dainavimo linija. Šios operos priklauso laikotarpiui, kada skambėdavo nuostabūs, legendiniai balsai ir visi norėdavo išgirsti virtuoziškumo stebuklus. Tai šiek tiek panašu į tai, kai virtuvėje šefas turi labai išraiškingą ir rafinuotą ingredientą, tarkime, trumą. Geras šefas daro viską, kad išryškėtų būtent tas ingredientas, jo ypatingumas, todėl nebando jo paslėpti ir užgožti kitais skoniais, nes tada patiekalas visiškai prarastų vertę. Itališkojo bel canto kompozitoriai elgdavosi lygiai taip pat – išryškindavo balsų vertę.

– O koks balsas tinkamas bel canto repertuarui?

– Erdvus, brandus, plataus diapazono, gausus tembrinių spalvų, atspalvių, išraiškų, natūraliai tamsus ir iškilmingas, tačiau ne gerklinis ir ne švogždžiantis. Net jei dainavimo menas tobulai įvaldytas ir dainininkas turi galingą, plataus diapazono balsą, tačiau tembras – neišskirtinis, jis netinka bel canto muzikai.

Italų kalboje labai skiriasi grande voce ir voce grande. Grande voce – balsas, turintis daugybę obertonų: cupola (kupolas), base (pagrindas), mediana ir taip toliau. Voce grande apibūdina stiprų ir garsų balsą. Bel canto kūrinius atliekančio dainininko balsas turi pasižymėti ir viena, ir kita savybe. Tačiau, skirtingai nei Richardo Wagnerio ir Giuseppe Verdi muzikoje, bel canto orkestrinė instrumentuotė yra taip gerai subalansuota, su tokia didžia pagarba vokalinei linijai, kad daug decibelų tikrai nereikia. Jei balsas suformuotas (grande voce), jis puikiausiai girdimas.

Balsas turi būti minkštas. Jei jis galingas, paslankus ir erdvus, bet turintis metalo atspalvį, tada nėra tinkamas bel canto. Dažnai manęs klausia, koks balsas tinka Dorabelai, Džuljetai, Nakties Karalienei, koks tinka Liučijai di Lamermur ir Donai Anai. Skiriasi būtent balso tembro minkštumas. Prancūzų, vokiečių ir austrų, ankstyvojo Verdi koloratūrinėse operose reikia šiek tiek metališkumo, o bel canto operose turi karaliauti minkštumas.

Balsas privalo būti įvairus ir paslankus, pasižymėti gausia raiškų palete – nuo lyg varpelis skambančio pianissimo iki forte kaip kardo kirtis. Dainininkas turi puikiai valdyti vibrato, gebėti visiškai jį pašalinti, taip pat intensyvinti iki dramatinio vibrato. Tačiau dainuojant su vibrato, nuo pagrindinės natos negalima intonaciškai nukrypti daugiau nei pusę tono aukštyn ir žemyn.

Jei dainininkas ar dainininkė ir turi visas šias savybes, dar nereiškia, kad jie tinkami bel canto repertuarui, nes svarbiausia ir rečiausia savybė – artistiškumas: gebėjimas manipuliuoti tempu, kurti, reikšti nenuspėjamas, unikalias ir autentiškas spalvas, išlaikyti subtilią pusiausvyrą tarp emocijų ir racionalumo. Kaip dažnai sako Renée Fleming: „Bel canto is all about artistry“ (Bel canto yra visiškas artistiškumas). Nėra kvailiau, kai dainininkai bel canto (ir ne tik!) dainuoja be jokio rubato (išraiškingos ritminės laisvės), be savitų, autentiškų variacijų, tiesiog be savęs kaip asmenybės, nes „partitūroje neparašyta“. Galiu tik įsivaizduoti, kad Bellini ir Rossini mirtų iš juoko išgirdę tokią frazę, nes jie tikėjosi, kad dainininkai jų muziką keis ir tobulins, pagražins savo meistriškumu. Barokas ir bel canto šiek tiek panašūs į džiazą: kompozitorius parašo tik esminius dalykus, nes žino, kad geras atlikėjas melodija varijuoja geriau, asmeniškiau ir gyviau nei jis pats.

– Žvelgdamas į 2022-uosius, ką išskirtumėte muzikos pasaulio kontekstuose?

– 2022-ieji buvo įdomūs. Gioachino Rossini, Gaetano Donizetti, Franzo Schuberto, Johanneso Brahmso jubiliejinės sukaktys, be to, tai metai, kai pasaulis suprato, kad reikia atsisakyti rusų muzikantų, ypač putinistų. Tik gaila, jog kai kurie jų dar kviečiami pasirodyti prestižiniuose operos teatruose bei koncertų salėse.

Man asmeniškai metai buvo svarbūs, nes įsteigiau du festivalius, debiutavau svarbiose pasaulio koncertų salėse bei operos teatruose, be to, pradėjau bendradarbiauti su Vilniuje rengiamu festivaliu „Banchetto musicale“. Manau, kad tai bene svarbiausias senosios muzikos festivalis Baltijos šalyse, tad man didelė garbė jame dalyvauti.

– Maestro Christianai, kurie kompozitoriai, kurie muzikos meno įvykiai ir reiškiniai, Jūsų patarimu, tebūna lyg 2023-iųjų leitmotyvas.

– 1923-iaisiais gimė Maria Callas. Manau, negalima šios santa della lirica (it. operos šventosios) neprisiminti jos šimtojo gimtadienio proga. Taip pat – 210-asis Richardo Wagnerio ir Giuseppe Verdi bei 100-asis György Ligeti gimtadienis. Deja, tai bus ir dar vieni karo Ukrainoje metai. Mano patarimas teatrų, festivalių ir kitų institucijų vadovams: būtina nuolat prisiminti tai, kas vyksta Ukrainoje, nuolat prisiminti kančią, toliau bendradarbiauti su Ukrainos menininkais ir tęsti nulinės tolerancijos Rusijai politiką (arba jos siekti). Tačiau, kalbant apie praeities rusų kompozitorių kūrybos atsižadėjimą, manau, reikia elgtis atsakingai. Antraeilių rusų kompozitorių, jų muzikos dabar tikrai nereikia. Jei turime galvoje genialius kompozitorius, kurie aukštino Rusijos imperializmą arba kurių muzika buvo naudojama propagandiniais tikslais, sakyčiau, šiuo metu jų muzikos taip pat reikia atsisakyti, net jei kam nors gali būti skaudu. Jei kalbame apie genialius kompozitorius, kurie savo laikais buvo disidentai, priešiški Rusijos valdžiai ar net Rusijos imperializmo kritikai, reikia elgtis atsargiau. Galime atsisakyti jų muzikos, bet tam turi būti svari priežastis. Mano manymu, tinkamiausias motyvas toks: istorijoje dėl Rusijos stiprybės rusų kompozitoriai, net jeigu buvo disidentai, turėjo daugiau galimybių išpopuliarėti užsienyje nei kiti kompozitoriai, gyvenę Rusijos imperijoje, bet ne Rusijoje. Pavyzdžiui, disidento Piotro Čaikovskio muzikos galima atsisakyti, tačiau į programas reikia įtraukti Ukrainos romantinius kompozitorius Mykolą Lysenko ir Semioną Hulaką-Artemovskį, ir tada tai bus naujos muzikos atradimo kultūrinis aktas, o ne vien diskriminacija. Beje, Maksymas Berezovskis – genialus Ukrainos klasicizmo kompozitorius, jo instrumentinė kūryba – aukščiausio lygio, o vienintelė opera „Demofontė“ tikrai verta dėmesio.

Susiję video galerijos

CHRISTIAN FRATTIMA

Susiję nariai

Christian  Frattima

Christian Frattima

Dirigentas, vadybininkas

Komentarai