Lietuvos kūrybinis potencialas pristatytas Japonijoje

Birželį vyko tęstinis Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų tinklaveikos Japonijoje projektas „Creative Lithuania“, kurį ne pirmus metus inicijuoja kultūrinius ryšius tarp mūsų ir Tekančios Saulės šalies plėtojanti viešoji įstaiga „Kultūros organizacinės idėjos“.

Šį kartą susitikti su Japonijos kultūros ir kūrybinių industrijų atstovais, tarptautiniais fondais, kultūros centrais, kūrybines bendruomenes telkiančiomis organizacijomis Tokijuje ir Jokohamoje, kartu pristatyti savo veiklą bei pasiūlyti bendradarbiavimo galimybes buvo pakviestos penkios Lietuvos su scenos menų bei muzikos sektoriais susijusios organizacijos.

Kultūros agentūrai „Meno genas“ atstovavo jos vadovas kompozitorius Matas Drukteinis, prodiuserinei kompanijai „Operomanija“ – Ana Ablamonova, kultūros fabriką „Loftas“ pristatė Živilė Diawara, Meno ir mokslo laboratoriją – dr. Rusnė Kregždaitė, meno, rezidencijų ir edukacijos centrą „Rupert“ – programų kuratorius JL Murtaugh.

***

Savaitę viešėdamas tolimoje ir kultūriškai itin savitoje šalyje visapusiško įspūdžio apie Japonijos muzikinę kultūrą ir bendrą kultūrinę situaciją nesusidarysi, iš esmės neperprasi jos organizavimo, vartojimo, auditorijos niuansų. Todėl šios įžvalgos – labiau fragmentuota refleksija.

ŠALIS TOLIMA, PROBLEMOS – PANAŠIOS

Į Japoniją dažnai žiūrime kaip į šalį, kurioje susijungia tradicijų puoselėjimas ir modernumas, naujausios technologijos. Vertiname jų filosofiją ir žavimės požiūriu į pasaulį. To galima tikėtis ir kultūroje – juk būtent ji yra minėtų vertybių pagrindas.

Vis dėlto susitikdami su įvairių organizacijų atstovais vis girdėdavome mums puikiai pažįstamą naratyvą: valdžios dėmesys kultūrai, jos finansavimas – nepakankamas, trūksta išteklių veikloms vystyti. Tiesa, susidarė įspūdis, kad mecenatystės tradicijos čia stipresnės nei pas mus: nors ir neoptimistiniu tonu pašnekovai tikino trūkstamų lėšų inicaityvoms ieškantys verslo sektoriuje. Tą byloja ir valstybės įsteigta asociacija mecenatystei skatinti, ji jungia didžiąsias šalies korporacijas, verslą ir kultūros organizacijas.

Kultūros politikos sistema Japonijoje panaši į Lietuvos, nors atskiros kultūros ministerijos nėra, šią sritį kuruoja Švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerija bei jai pavaldi Kultūros reikalų agentūra. Lietuvos kultūros tarybos atitikmuo – nacionaliniu lygiu šalyje veikianti Japonijos menų taryba, kuri – įdomu – ne tik finansuoja kultūros projektus, bet kartu administruoja valstybės lygmens scenos meno įstaigas. Atskiras sritis kuruoja bei finansavimo programas vykdo įvairios organizacijos – nuo autorių teisių iki regioninių iniciatyvų. Kai kuriose didžiųjų miestų prefektūrose, pavyzdžiui, Tokijuje, taip pat veikia atskiros menų tarybos.

Dar vienas aspektas, kurį minėdavo pašnekovai – šalis iki šiol nėra atsigavusi po kovidinio letargo. Keleto organizacijų atstovai teigė, kad jų veiklos toli gražu dar nepasiekė buvusio intensyvumo, ne vienas didelis festivalis šalyje paskutinį kartą vyko 2018 metais. Europoje ir Lietuvoje, regis, su tokia problema nebesusiduriame.

MUZIKINĖ KULTŪRA

Domintis muzikos, ypač šiuolaikinės, kultūra dar prieš kelonę į Japoniją ir jau svečiuojantis ten, buvo galima pastebėti, kad japonų akademinė muzika persmelkta Vakarų klasikinės ir romantinės tradicijos. Kaip ir Lietuvoje, pagrindinių šalies kolektyvų bei koncertų salių repertuaruose vyrauja XVII–XX a. pirmos pusės kompozitorių kūriniai – nuo Bacho ir Mozarto iki Debussy ir Stravinskio. Dabarties kompozitorių kūryba, kiek teko pastebėti peržvelgus repertuarą, suskamba fragmentiškai, nors galima rasti tiek vietinių, tiek užsienio autorių kūrinių, tarp jų ir užsakomųjų, premjerų.

Panašūs ir koncertų bei veiklos žanrai: vakariniai simfoninės, kamerinės muzikos koncertai, repertuarinę programą papildantys festivaliai. Mums neįprasti specialūs koncertai, skirti (kaip galima suprasti) koncertų salių ar kolektyvų klausytojų klubų nariams. Nemažai koncertų bei edukacinių renginių vaikams – ryšys tarp švietimo ir kultūros Japonijoje atrodo daug tvirtesnis ir gyvybingesnis nei pas mus. Rengiamos atviros repeticijos, populiarūs susitikimai su atlikėjais ar kompozitoriais prieš koncertus.

Lietuvos delgacija susitiko su Jokohamos Minato Mirai koncertų salės atstovais. Tai – viena pagrindinių Tokijo regiono koncertinių erdvių. Aukščiausiu lygiu vykusio priėmimo metu koncertų salės prezidentė Oko Arai su padalinių vadovais supažindino su įstaigos veiklą, nors, mūsų nuostabai, dėl vykstančių repeticijų negalėjo parodyti savo grožiu garsėjančių salių. Tačiau pristatė įstaigos kartu su korporacija „Yamaha“ vystomą technologiją žmonėms su negalia „Daredemo Piano“ – galintį akompanuoti fortepijoną arba pianiną. Kaip teigia šio jau ne vieną apdovanojimą pelniusio projekto autoriai, tai suteikia muzikavimo džiaugsmą tiems, kurie jo negali patirti dėl fizinių iššūkių, ypač vaikams.

Individualiai buvau susitikęs su Japonijos kompozitorių federacija – viena iš dviejų šalyje šios profesijos atstovus jungiančių organizacijų. Nors su ja Lietuvos kompozitorių sąjunga jau palaiko ryšius, kas kelerius metųs rengiami bendri koncertai tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje, aptarėme, kaip galėtume plėsti bendradarbiavimą. Abi organizacijos susiduria su ta pačia problema – žmogiškųjų išteklių trūkumu, kurį, regis, galima įvardyti kaip didžiausią veiklų bei tarptautinių partnerysčių plėtros trukdį.

Džiaugiausi proga pasimatyti su pernai Lietuvoje viešėjusiu kompozitoriumi Toshio Hosokawa. Jis dalyvavo festivalio „Muzika erdvėje“ specialiame sostinės jubiliejui skirtame renginių cikle „Muzika Vilniui“ ir sukūrė kompoziciją, skirtą Vilniaus universitetui. Hosokawa pakvietė į beprasidedantį Čiofu (Chofu) tarptautinį muzikos festivalį stebėti jaunųjų kompozitorių kūrybinių dirbtuvių.

Nustebino renginio formatas: scenoje ir nuotoliu prisijungę sėdi mentoriai, kitoje pusėje – dirbtuvėse dalyvaujantys kompozicijos studentai. Salėje, kaip įprastame koncerte, sėdi klausytojai, jų gana nemažai: akimis skaičiuojant, gerokai per pusšimtį. Atlikėjai pagroja po kūrinį, ekrane klausytojai mato natas. Jaunieji dalyviai pristato savo kompozicijas, mentoriai bei atlikėjai jas pakomentuoja, tada kūriniai atliekami dar kartą. Žiūrovai visas tas dvi su puse valandos kantriai ir, regis, susidomėję stebi vykstantį procesą. Tai, mano nuomone, parodo daug gilesnį auditorijos ir muzikos turinio ryšį, to turėtume siekti ir Lietuvoje.

JAPONIJOJE SKAMBĖS LIETUVIŲ KŪRINIAI

Ryškiausi vizito Japonijoje pasiekimai – sudaryti preliminarūs susitarimai dėl bendradarbiavimo su Japonijos tarptautine menininkų sąjunga (Japan International League of Artists) bei tarptautiniu projektu „MSCTY“.

Japonijos menininkų sąjungos veikla muzikos srityje nukreipta į tarptautinio bendradarbiavimo projektus, pagal kuriuos Japonijoje pristatoma užsienio šalių klasikinė ir šiuolaikinė muzika, kartu ir kompozitoriai bei atlikėjai. Iki pandemijos organizacija Tokijuje, be kitų projektų, rengė festivalius, supažindinančius su Čekijos ir Švedijos muzikine kultūra. Susitikime, prie kurio sėkmės ypač prisidėjo Lietuvos kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionytė, susitarta šalyje per artimiausius kelerius metus surengti lietuvių muzikos koncertų.

Vienas svarbiausių tikslų, dėl kurių vykau į Japoniją, – užmegzti ryšius ir inicijuoti bendradarbiavimą su unikaliu nuo 2010-ųjų vykdomu pasauliniu projektu „MSCTY“. Muzikos ir aplinkos ryšius nagrinėjantis projektas pristato kūrybinius tyrimus ir kūrinius, sukurtus įvairioms urbanistinėms erdvėms nuo Tokijo, Bankoko ar Singapūro iki Milano, Londono ar Talino. Sutarta, kad vykdysime bendrą festivalio „Muzika erdvėje“ ir „MSCTY“ kūrybinį projektą Japonijoje ir galbūt paraleliai Lietuvoje. Tai žymi naują festivalio plėtros etapą, kuris neabejotinai suteiks postūmį naujiems kūrybiniams atradimams, didins festivalio ir Lietuvos vardo žinomumą pasaulyje.

Susitikus su „MSCTY“ įkūrėju, Tokijuje gyvenančiu britų garso menininku Nicku Luscombe´u, buvo ypač malonu sužinoti, kad jis yra girdėjęs apie Lietuvoje vykstantį įvietintos muzikos festivalį. Tai liudija, kad Lietuvoje įgyvendinamos muzikos iniciatyvos ir mūsų šalies autorių kūryba sklinda per pasaulį galbūt net dar plačiau ir toliau, nei mes įsivaizduojame. Matyt dėl pasitikėjimo trūkumo nuvertiname savo potencialą, o gal taip esame priversti galvoti dėl finansavimo galimybių, ekspertinių išvadų, lūkesčių neatliepiančių klausytojų srautų ir kitų dalykų, kurie greičiau rodo ne vykdomos veiklos kokybę ar perspektyvas, bet mūsų šalies kultūros ir jos politikos formavimo problemas.

***

Apibendrinant viešnagės įspūdžius ir rezultatus reikia konstatuoti, kad Japonijoje, o galbūt ir kitose tolimose šalyse Lietuvos vardas menkai siejamas su profesionaliąja kultūra. Net kai kada atpažįstami vardai ir pavadinimai, pavyzdžiui, Asmik Grigorian ar operos-performanso „Saulė ir jūra“, vietinių žmonių sąmonėje nėra tapatinami nei su Lietuvos vardu, nei su ja kaip kultūros ir kūrybinių industrijų potencialą turinčia šalimi. Tačiau viskas pasikeisdavo, kai pristatydavome savo organizacijas, kad ir vos penkias iš viso mūsų kultūros lauko. Ne vieno susitikimo pabaigą palydėdavo su šiokia tokia nuostaba išsakomas komentaras, kad mūsų vydomos veiklos labai suintrigavo.

Todėl tokie tinklaveikos projektai neabejotinai yra naudingi Lietuvos kultūros eksporto plėtrai, šalies vardo garsinimui pasaulyje. Tikslingai keliaujant užmezgami ryšiai, kviečiant bendradarbiauti, siūlant mūsų kūrėjų projektus ar programas, ir užsienio šalių kūrybos pristatymas Lietuvoje kuria gyvą kultūros apytaką „be sienų“. O tai ypač svarbu įveikiant mūsų mažos kultūros rinkos iššūkius.

Tokios išvykos, deja, negalėtų vykti be valstybės pagalbos, todėl itin džiugu, kad prie vizito į Japoniją, vadinasi, ir prie ateities bendrų projektų atsiradimo prisidėjo Lietuvos kultūros taryba ir kiti partneriai.

Autoriaus nuotraukoje: Lietuvos delegacija Japonijoje