Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje - „Permainos“
Po pertraukos, gruodžio 27 d. Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatė programą pavadinimu "Permainos". Pasirinktame muzikos repertuare - tikrai permainingi ir skirtingi vienas kito atžvilgiu kūriniai. Dviejų dalių koncerte skambėjo XX - XXI a. kompozitorių minimalistų Philipo Glasso, Johno Tavenerio, Johno Corigliano bei Maxo Richterio ir Gedimino Gelgoto kūryba.
Pirmoji koncerto dalis buvo pradėta kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniu "Nežinomieji 21, Laisvė". Ši kompozicija ne tik tema, bet ir muzikine forma, jos atlikimo specifika tarytum atsidūria „tarp“ sąvokoje: tarp gyvenimo ir mirties, realybės ir anapusybės, garso ir tylos. Tai metafizinę, mums nepažįstamo pomirtinio vyksmo temą nagrinėjantis opusas. Pastaroji kompozicija yra statiška ir nepatogi, sudaryta vos iš aštuonių tonų serijos ir keleto triukšmų. Tai yra reiklus kūrinys. Jo atlikimo akimirkoje, klausytojas galėjo girdėti pavienius atskirus garsus, tai susijungiančius į vientisą harmoningą melodinę liniją, tai išsiskiriančius arba pertraukiamus triukšmo, o kartais ir tylos, kaip pilnaverčio kompozicijos elemento. Kūrinio statiškumas iš tiesų reikalavo gilesnio susitelkimo ir intensyvesnio klausymo, o tai publikai galėjo tapti iššūkiu, ypatingai kuomet kulminacinis momentas nėra aiškiai akcentuojamas, o melodijos struktūrai būdingas pasikartojimas. Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO atlikimas ir neverbaline jo kalba perteikiamas naratyvas iš esmės sukūrė analogišką ir jau atpažįstamą kūrinio nuotaiką.
„Permainų“ programoje dominavo gerai žinomi šiuolaikiniai praėjusio amžiaus kūriniai. Philipo Glasso pasirinkimas nebuvo netikėtas. Nuolatiniai orkestro NIKO koncertų lankytojai turėjo nenustebti išgirdę pirmuosius puikiai žinomo antrojo styginių kvarteto „Company“ akordus. Jo keturios dalys atliktos harmoningai, pačią kompoziciją nežymiai dekomponuojant. Scenoje atlikėjai naudojo specifinius garso išgavimo būdus, kurie jau yra tapę orkestro NIKO vizitine kortele.
To nebūtų galima pasakyti apie britų kompozitoriaus Maxo Richterio „Keturių metų laikų“, „Žiemos“ trečios ir pirmos dalių atlikimą. Nors šis britų kompozitoriaus kūrinys, o tiksliau Antonio Vivaldi dekomponuota versija, užsienyje susilaukė nemažai dėmesio, Lietuvoje jis skambėjo pirmą kartą. Dalios Simaškos solo smuikui, pritariant orkestrui NIKO buvo vienas charizmatiškiausių, pasižymintis ekspresyvia atlikimo išraiška. Nebūtų klaidinga teigti, kad „Permainų“ metu klausytojai išgirdo ne tik Maxo Richterio dekomponuotus „Keturis metų laikus“, bet ir „gelgotiškąją“ pastarojo kūrinio versiją.
Johno Corigliano „Raudonojo smuiko kapričiai“ bei Johno Tavenerio „Apsauganti skraistė“ buvo pasirinkti neatsitiktinai. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Maxo Richterio „Keturis metų laikus“. Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO nariai: smuikininkės Augusta Jusionytė ir Dalia Simaška, violončelininkas Justas Kulikauskas pasirodė kaip solo atlikėjai. Jie atliko vienus sudėtingiausių numerių, reikalaujančių meistriškumo, aukštos grojimo technikos ir jautrumo. Norėtųsi išskirti Augustos Jusionytės emocionalų, „paganiniška“ grojimo technika pasižymėjusį pasirodymą bei jautrų violončelininko Justo Kulikausko „Apsaugančios skraistės“ (komp. Johnas Taveneris) atlikimą, kuris atskleidė puikius šio muzikanto garso valdymo sugebėjimus. Panašu, kad Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO kiekvienam atlikėjui kelia iššūkius, o svarbiausia, skatina jų individualų tobulėjimą, ryškaus charakterio scenoje buvimą. Toks „NIKO mokyklos“ principas pasiteisino, parodant, jog orkestras gali būti stiprus netik kaip vientisas ansamblis.
Antrojoje koncerto dalyje – vientisa 40 minučių vientisa kompozicija, sudaryta iš jau gerai atpažįstamų Gedimino Gelgoto „Never Ignore The Cosmic Ocean“ bei „What‘s Unrobotizable“ kūrinių ir dar tik skambėsiančios simfonijos „Extracultural“ fragmentų. Kompozicijos atlikime galėjai išgirsti šiuolaikinės populiariosios muzikos bei minimalistinei krypčiai artimų intonacijų. Nors į vientisą kompoziciją įeinantys skirtingiems kūriniams būdingos skirtingos temos ir muzikiniai vaizdai, tačiau pastarųjų fragmentų apjungimas neiššaukė dramaturginio konflikto. Entuziastingas, vidine ekspresija ir jos raiška grįstas impresionistinis atlikimas, papildytas minimaliais choreografiniais elementais bei subtiliu vokalu, sumaniai varijuojant aukšta grojimo technika ir vizualia dramaturgija – visa tai buvo veiksminga ir įtaigu.
Pasibaigus koncertui tapo aišku, kad publika, kuri nenutrūkstamais plojimais reikalauja biso, yra tiesiog ištroškusi šiuolaikinės muzikos. Džiugu, kad Lietuvos nacionalinė filharmonija į savo repertuarą įtraukia naujus, šiuolaikinę konceptualiąją muziką atliekančių kolektyvus, tokiu būdu skatindama muzikos žanrų įvairovę Lietuvos muzikiniame gyvenime.