Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų instrumentų orkestras

Publikuota: 2022-09-08 Autorius: Lukrecija STONKUTĖ
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų instrumentų orkestras

Lietuvos policijos orkestras. Iš orkestro būgnininko J. Bartkaus atsiminimų. (Draugas, 1971, rugpjūčio 19): Lietuvos policijos orkestro pradžia reikia laikyti 1924 metus: Klaipėdos krašto pasienio policijos buvo sudarytas pučiamųjų instrumentų orkestrėlis, veikęs komisariato viršininko Povilo Krygerio žinioje. Pirmuoju orkestro vedėju buvo Alfonsas Juzumas. Orkestrantai laisvu nuo tarnybos laiku rinkdavos porą kartų per savaitę 2-3 valandų grojimo pratimams.

Matyti, kad dabartinis Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau LR VRM) Reprezentacinis pučiamųjų orkestras (buvęs Lietuvos policijos orkestras) jau beveik šimtmetį skaičiuoja savo veiklos istoriją. Kaip policijos ir vidaus reikalų sistemos dalis, orkestras pergyveno daugelį politinės kaitos valstybės peripetijų. Išgyvenęs dvi okupacijas, jis gyvavo iki 1944 m. birželio mėnesio, kai į Lietuvą grįžo sovietų kariuomenė ir valdžia. Dėka šviesios atminties Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus, pulkininko Algirdo Kazimiero Radzevičiaus, 1989 m. tautinio pakilimo epochoje, muzikos kolektyvas buvo atkurtas. O 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis vėl tęsė savo veiklą kaip LR VRM Reprezentacinis pučiamųjų orkestras.

Nūdieną, minimam orkestrui vadovauja direktorius Artūras Maniušis (nuo 2019 m.) bei meno vadovas ir vyr. dirigentas Eimantas Anskaitis (nuo 2018 m.). Artėjančio orkestro šimtmečio proga jie mielai sutiko pasidalinti orkestro veiklos istorija, meniniais užmojais, kūrybinėmis ateities vizijomis, artėjančiomis permainomis. Taip pat savo asmeninėmis muzikinio kelio patirtimis ir gebėjimu atrasti balansą tarp vadovo bei muzikanto pareigų.

Istorinė orkestro raida

Beveik prieš šimtmetį, 1924 m. įkurtas, anuomet vadinamas „Lietuvos policijos orkestras“. Kaip manote, kuo svarbus šaliai buvo šio orkestro įsteigimas?

Artūras Maniušis (A. M.): Manyčiau, kad orkestras gimė iš būtinybės deramai prisistatyti visuomenei, oriai pasveikinti užsienio svečius ir, žinoma, didžiulio muzikantų entuziazmo muzikuoti drauge. Vos pripažinus Lietuvos nepriklausomybę bei atgavus Klaipėdos kraštą (1923 m.) susibūrė ir šis orkestras, o 1935 m. oficialiai tapo Policijos orkestru ir buvo atplukdytas laivu per Nemuną iš Šilutės į Kauną.

Eimantas Anskaitis (E. A.): Čia svarbūs buvo ir statutiniai veiksniai. Mat Lietuvos policija turėjo vykdyti demonstracines žygiuotes, o tai padaryti be orkestro sudėtinga. Taip pat toks kolektyvas buvo itin reikalingas įvairioms ceremonijoms – vėliavos pakėlimui, perdavimui, naujų komisariatų, nuovadų steigimo iškilmėms.

Pirmaisiais orkestro gyvavimo dešimtmečiais pergyventi keli sudėtingi etapai. Kolektyvas patyrė išformavimą, likvidaciją ir galiausiai – atkūrimą. Ar šie įvykiai paremti išskirtinai politiniais-kariniais sumetimais?

A. M.: Išties, orkestras pergyveno nemažai sudėtingų etapų būtent dėl politinių-karinių aplinkybių. Bene sunkiausias laikotarpis kolektyvui buvo, kai 1940 m., į orkestro patalpas prisistatė uniformuotas rusas ir pareiškė, kad nuo šios dienos orkestras likviduojamas ir muzikantai turi išsiskirstyti – mat toks „muzikinis darinys“ nėra tinkamas sovietų valdžiai. Tiesą pasakius, orkestras iškart nebuvo išformuotas, bet atlaikęs skirtingus okupantus, galiausiai buvo uždarytas 1944 m. liepą.

Po ganėtinai ilgos pertraukos, 1989 m., Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius, pulkininkas Algirdas Kazimieras Radzevičius atkūrė orkestrą, kuris veiklą pradėjo kaip „Jaunimo orkestras“ priešgaisrinės apsaugos departamento patalpose. O po poros metų kolektyvas gavo ir LR VRM Reprezentacinio orkestro statusą.

E. A.: Turėčiau pridurti, kad orkestras patyrė sunkumų ne tik dėl Antrojo pasaulinio karo veiksnių, bet ir dėl ganėtinai dažnos kolektyvo vadovų kaitos. Per maždaug 17 pirmųjų veiklos metų orkestrui vadovavo dirigentai Alfonsas Juzumas, Julius Radžiūnas, Bronius Jonušas. Priprasti prie naujo vadovo nėra lengva, tad kolektyvui kilo keblumų stengiantis išlaikyti aukštą meninę kokybę.

Kokie įvykiai lėmė Lietuvos policijos orkestro pavadinimo keitimą į LR VRM Reperezentacinį pučiamųjų orkestrą?

E. A.: Kaip ir minėta, 1989 m., buvo suburtas „Jaunimo orkestras“ iš Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) perspektyviausių studentų. Visoje šalyje vyko „persitvarkymo vėjai“, tad menininkus buvo apėmusi nuojauta, kad orkestras, atliekantis patriotinę muziką yra reikalingas. Pradžioje, naujai suburtą kolektyvą priglaudė priešgaisrinės apsaugos departamentas.

A. M.: tačiau spėju, jog priešgaisrinės apsaugos departamentui nebuvo patogu, kad jų didžioji salė būdavo nuolat užimta orkestro repeticijoms, instrumentų laikymui. Galimai, nuolatiniais muzikos garsais buvo trikdoma ir kasdienė ofiso darbuotojų veikla.

E. A.: po dviejų metų, savo globon mus paėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Tačiau iki 2001-ųjų, orkestro profesionalams reikėjo groti drauge su privalomos karinės tarnybos kariais. Vėliau įvyko išstatutinimas ir orkestras tapo civilis, sudarytas tik iš profesionalių muzikantų. Tai neabejotinai kilstelėjo orkestro lygį – iki tol, vien tik maršinę muziką atliekantis orkestras savo repertuarą jau galėjo papildyti ir koncertinės klasikos programomis.

Asmeninės muzikinio kelio patirtys

Gerb. Artūrai ir Eimantai, muzikos kelią pradėjote dar vaikystėje. Kas paskatino pažintį su šiuo menu?

A. M.: Vaikystėje labai mėgau dainuoti ir darželyje šį pomėgį pastebėjo muzikos mokytoja. Būtent ji paskatino mano tėvus leisti mane į muzikos mokslus. Tačiau tuo metu muzika man tikrai nebuvo pirmoje vietoje. Tai puikiai atsispindi ir mano dabartiniame gyvenime – didžiąją veiklos dalį sudaro direktoriavimas, o ne muzikavimas.

Mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mušamųjų spacialybės klasėje – tuo metu perkusininkų labai trūko. Vėliau įstojau į anuometinę Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, mušamųjų klasę, po to studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar studijuojant bakalaurą buvau pakviestas dirbti į Valstybinį pučiamųjų orkestrą „Trimitas“, netrukus tapau ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro dalimi. Studijoms pasibaigus buvau pakviestas dirbti į Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Jame teko garbė groti 10 metų. Štai ir nūdieną esu dažnai kviečiamas į šį kaip laisvai samdomas muzikantas.

E. A.: Muzika mano gyvenime atsirado tėvo neišsipildžiuosios svajonės pagrindu. Jis gimė 1939 m. ir labai norėjo eiti muziko keliu, tačiau pokario laikotarpiu nelabai buvo galimybių. Net pirmąjį, rankų darbo smuiką jam pagamino mano senelis – deka iš faneros, strykas iš pušies šakelės ir arklio uodegos plaukų, o stygos iš telefono laido. Tačiau pamatęs, kad rezultatas nekoks (juokiasi), nupirko tikrą smuiką iš vietinio kaimo muzikanto. Nuo to laiko, visą savo jaunystę jis grojo jaunimo šokiuose.

Tėtis man visada kartodavo, kad muzika yra pats švenčiausias dalykas gyvenime, tad man šie žodžiai skambėjo labai stebuklingai. Dar mokykloje, savo muzikos mokytojai pasisakiau norįs išmokti groti fortepijonu. Artimiausia muzikos mokykla buvo už 12 km nuo mano kaimo. Dažnu atveju, dėl techninių kliūčių net autobusas nevažiuodavo, tad tekdavo eiti pėsčiomis. Bet niekada nesiskųsdavau – juk muzika – dalykas šventas!

Tuomet sugalvojau stoti į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija), chorinio dirigavimo specialybę. Mamai pranešus naujieną, kad įstojau – ji patyrė nemenką šoką. Mat labai pergyveno iš ko valgysiu duoną būdamas muzikantu…

Vėliau mokiausi dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, choro dirigento ir choro disciplinų pedagogo specialybėje. Kai buvau pašauktas tarnauti į kariuomenę, pastarosios orkestre pradėjau groti saksofonu, nors instrumento niekada nebuvau laikęs rankose. Šiek tiek išmokus groti, saksofonas mane labai sužavėjo, o ir pajutau ką reiškia groti orkestre, koks tai nuostabus gyvenimo pilnatvės jausmas.

Grįžęs iš kariuomenės, akademijoje ėmiau studijuoti simfoninio dirigavimo fakultatyvą doc. Algimanto Kalinausko klasėje. Jo buvęs studentas, Lietuvos kariuomenėje buvo įkūręs savanorių pajėgų orkestrą. Tad dėstytojas mane pakvietė egzaminą laikyti diriguojant kariniam orkestrui. Komisijos nariai pamatę tokį vaizdą pasakė: „kaip gražu, jaunas dirigentas ir karinis orkestras. Reikia akademijoje įkurti karinio orkestro kapelmeisterio specialybę“ Taip ir įvyko, o aš tapau pirmuoju karinio orkestro kapelmeisterio specialybės studentu, doc. A. K. Radzevičiaus klasėje.

Kokius išskirtumėte ryškiausius savo muzikinio profesinio kelio etapus: mokytojai, mokyklos, pasirodymai?

E. A.: Mano didžiausia inspiracija-mokytojas buvo doc. Algimantas Kalinauskas. Pastarasis – vaikščiojanti enciklopedija, tikras eruditas. Penktadieniais pas jį turėdavau 45 minučių trukmės paskaitą, tačiau kartu praleisdavome beveik visą dieną. Dėstytojas man pasakodavo įvairias istorijas apie iškilius meno žmones, kompozitorius, o tokių istorijų nei vienoje knygoje negalėdavai rasti!

A. M.: Per savo muzikinį gyvenimą sutikau daug įdomių žmonių, tačiau manau, kad svarbiausi yra mano specialybės mokytojai: Liutauras Balčiūnas, kuris žinomas kaip puikus dirigentas, taip pat Arvydas Vainius, Vladas Šeibakas, Saulius Astrauskas. Džiaugiuosi turėjęs galimybę pažinti ir dirigentą Joną Aleksą, kuris savo charizma įkvėpė ne vieną menininką. Jis buvo visiškai atsidavęs muzikai, nepraleisdavo nei vienos smulkmenos partitūroje, o gyvenime – tikras inteligentas.

Mano asmeninis filosofinis žvilgsnis į muziką pasikeitė, kai nuėjau dainuoti į „Aidijos“ chorą (vad. Romualdas Gražinis). Prieš tai įvairiuose orkestruose grojau išskirtinai mušamaisiais tad buvau įpratęs muzikoje sureikšminti vertikalę (ritmą), bet pradėjus dainuoti chore išmokau matyti ir horizontal (melodiją). Pastarosios suvokimas yra ne ką mažiau svarbus grojant ir perkusiniais instrumentais.

Gerb. Artūrai, kaip tapote LR VRM Reprezentaciniu pučiamųjų orkestro direktoriumi 2019-aisiais? Buvote pakviestas ar pats pareiškėte norą?

A. M.: Aš pats pareiškiau norą, tačiau viskas įvyko labai staiga. Kolegos, perkusininko Facebook paskyroje pamačiau, kad ieškomas žmogus orkestro direktoriaus pareigoms užimti. Paraiškai pateikti, dokumentams sutvarkyti ir anglų kalbos patikros egzaminui išsilaikyti turėjau dvi dienas, tad situacija buvo absoliučiai va banque. Bet kaip matote, konkursą laimėti vis tik pavyko (juokiasi). Dabar eidamas šias pareigas jaučiuosi visiškai savoje vietoje, esu laimingas.

E. A.: O man labai smagu, kad mūsų orkestro direktorius yra muzikantas. Prieš tai buvę įstaigos direktoriai – administratoriai, kurie su muzika neturi nieko bendro, tad apie šį meną kalbėti man būdavo sudėtinga, nesijausdavau iki galo suprastas. Štai dabar, orkestro direktorius Artūras Maniušis, kuris pernai rudenį, pučiamųjų orkestrų čempionate Palangoje grojo solo marimba su pučiamųjų orkestru – tikriausiai vienintelis toks kolektyvo direktorius Lietuvoje. Beje, šiame čempionate pelnėme pirmą premiją ir buvome pripažinti geriausiu koncertiniu orkestru šalyje.

Greta muzikavimo LR VRM orkestre, buvote aktyvūs ir kitų orkestrų nariai, įvairių muzikinių ansamblių dalyviai, solistai. Kaip bendradarbystės su įvairiais kolektyvais padėjo suformuoti Jūsų, kaip būsimų LR VRM orkestro vadovų, požiūrį į įstaigos valdymą?

E. A.: Labai geras klausimas. Išties, pačiam būnant muzikantu dažnai pagalvoji „o kaip aš pasielgčiau, jei būčiau vadovas?“ Man susiformavo požiūris, kad orkestre negalima užgesinti orkestrantų iniciatyvų, idėjų. Pastarųjų palaikymas ir paskata kelia orkestro lygį ir formuoja malonią darbinę aplinką.

A. M.: Aš taip pat ilgus metus grodamas įvairiuose kolektyvuose pastebėdavau ką kiekvienas vadovas daro neteisingai. Tad šiuo metu, eidamas direktoriaus pareigas siekiu abipusio supratimo tarp vadovų ir orkestro muzikantų. Tačiau kartais tenka pabūti ir griežtam, Bet norisi pabrėžti, kad niekada nebūsiu despotas, kuris leisis į perteklines muštro ar bausmių peripetijas – tokios „komunikacijos“ įstaigoje nenoriu.

Orkestras nūdieną: idėjos, siekiai, permainos

Kaip per Jūsų vadovavimo metus pakito orkestro muzikinis repertuaras, koncertinė geografija?

E. A.: 1989 m. atkurto orkestro koncertų poreikis nebuvo didelis, tad ir repertuaras buvo labai ribotas. Anuometinės vietinių kompozitorių kūrinių aranžuotės pučiamųjų orkestrui – abejotinos kokybės, o iš užsienio natų dar negaudavome. Paprastai tariant – grodavome tai ką rasdavome natų bibliotekose. Dabar laikai pasikeitė, esame laisvi rinktis, nusipirkti ir groti bene viso pasaulio muziką. Taigi grojame nuo maršų, estradinės muzikos iki klasikos, bigbendinės muzikos, džiazo. Tenka groti net laidotuvių ceremonijose. Mano nuomone, pučiamųjų orkestras yra pati plačiausia muzikos atlikimo sfera.

Savo orkestre turime puikų ir vertą pasitikėjimo aranžuotoją Roką Poderį, šiuo metu einantį dirigento asistento pareigas. Esame atlikę jo aranžuotas programas „Nauji senųjų Vilniaus bokštų stogai“, „Apie ką kalba žvaigždės“ ir t.t. Taip pat mums mielai padeda kompozitorius ir mūsų orkestro trombonininkas Vytautas Pilibavičius. Jis yra sukūręs nemažai kompozicijų būtent mūsų orkestro sudėčiai. Štai neseniai, drauge su dainininke, televizijos laidų vedėja Loreta Sungailiene bei džiazo dainininke Rasa Serra parengė lietuvių liaudies dainų aranžuotes pučiamųjų orkestrui folk džiazo stiliumi.

A. M.: Kalbant apie koncertinę geografiją – jos plitimas priklauso nuo koncertų kiekio. Žiūrovai susipažinę su mūsų orkestru ir išgirdę muzikos atlikimą, dažnu atveju susižavi ir kviečiasi atvykti į kitas koncertines erdves. Dedame didžiules pastangas, kad orkestras kuo daugiau koncertuotų, būtų pastebėtas visuomenės. Su mielu noru atlieku ne tik direktoriaus, bet ir vadybininko pareigas. Kasdien ieškau naujų koncertinių erdvių, semiuosi idėjų, skambinu kolegoms, derinu galimybes.

Didžioji dalis orkestrantų – jauni, studijuojantys arba neseniai studijas baigę žmonės. Ar susiduriate su dažna orkestro narių kaita?

E. A.: Pūtikai – pakankamai banguojantys muzikantai (juokiasi). Vienais metais išeina valtornistai, šiemet – netikėtai mus paliko ir trombonininkas, tad orkestrantų kaita tikrai dažna. Jauni žmonės tikriausiai mus palieka dėl nežinomybės ir garantijų nebuvimo. Štai ir dabar, dėl planuojamos reorganizacijos, jie mieliau renkasi dirbti kitose koncertinės įstaigos statusą turinčiuose orkestruose.

Liūdna, bet šiuo metu savo kolektyve neturime obojininkų, fagotininkų, kurie puikiai papildytų spalvinę orkestrinės muzikos gamą.

LR VRM orkestras aplinkinių akis pirmiausiai patraukia dėl išskirtinės aprangos. Kas Jus puošia?

E. A.: Mes turime dvi policijos aprangas: žalią – koncertinę ir juodą – vakarinę paradinę uniformą. Pastaroji buvo sukurta su tikslu, kad grojant scenoje koncertinę programą, turėtume kažką panašaus į smokingus. Tokias uniformas pasirinkti mus įtakoja VRM pavaldume esantys statutiniai padaliniai, kuriuos mes reprezentuojame.

Įvardinkite, kokia yra orkestro misija?

A. M.: Reprezentuoti Policijos, Pasienio, Priešgaisrinės apsaugos tarnybas bei populiarinti statutines tarnybas Lietuvoje ir užsienyje. Bendradarbiaujant su kitų šalių statutinių tarnybų orkestrais rengti bendrus koncertus ir projektus. Puoselėti profesionalųjį meną, siekti aukšto kultūrinio lygio, meninės kokybės ir pagal galimybes, orkestrantams sudaryti sąlygas kelti savo profesinį lygį.

Kas yra dabartinio LR VRM orkestro pasididžiavimas?

A. M.: Žinoma tai pernai metų įvykis – I vietos laimėjimas pučiamųjų orkestrų čempionate Palangoje. Taip pat didžiuojamės savo kolektyvo gretose turėdami kompozitorių Vytautą Pilibavičių. Jo kompozicijų ir aranžuočių dėka turime paruošę ištisas programas, kurios susilaukia daug dėmesio profesionalių muzikų tarpe.

E. A.: Pritariu Artūrui ir noriu pridurti, kad mūsų kolektyvas yra vienas draugiškiausių Lietuvoje. Pas mus vyrauja rami atmosfera, esame viena didelė šeima, kuri pasirengusi vieni kitiems padėti bet kokioje situacijoje.

Jūsų nuomone, kaip visuomenė vertina orkestro profesinį lygį, kolektyvo reikalingumą?

E. A.: Aš manau, kad žmonės labai džiaugiasi mūsų orkestru. Štai, kad ir liepos 13, 20, 27 dienomis vykęs mūsų organizuojamas koncertų ciklas „Pučiamųjų vasaros spalvos“, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kieme – jau tapo kasmetine tradicija. Žmonės kaskart nekantrauja ir klausia ar sekančiais metais toks koncertų ciklas vėl įvyks. Turime net minčių minimą ciklą išvystyti į festivalį, kuris vyktų visą vasarą – koncertuotumėme mes ir kviestumėme kitus pučiamųjų orkestrus.

Mus labai palaiko ir šios bažnyčios kunigas Algirdas Toliatas. Dažnai per pamokslus jis kalba žmonėms apie muzikos meno prasmę, apie orkestrą: kaip susikalbėjimo, harmonijos ir skirtumų suderinamumo pavyzdį. Labai pabrėžia balansą tarp solistų individualumo ir visumos grožio, kurį gyvenime reguliuoja įstatymai, o orkestre – dirigentas.

Kuo orkestras gyvena šiandien? Kokie artimiausi projektai, o gal net pokyčiai?

E. A.: Labai esame pasiilgę koncertinių kelionių po užsienį, nes pandemija šiuos kelius buvo uždraudusi.

A. M.: Artimiausia numatyta kelionė – lapkričio mėnesį, į Berlyną. Dalyvausime Berlyno pučiamųjų orkestrų muzikos festivalyje „Berlin Tattoo 2022“. Eimantas jau yra ten pakviestas kaip vyriausiasis festivalio dirigentas!

E. A.: Su nekantrumu laukiu šio festivalio. Na, o kalbant apie pokyčius – mes tikimės stabilumo ir kad netolimoje ateityje tapsime prestižiniu orkestru, kurį visuomenė priims su pagarba.

A. M.: Ateityje viliamės susidurti su kuo mažiau techninių kliūčių, o tai leistų mums susikoncentruoti į muzikos meną, orkestro muzikantų išlaikymą. Greitu metu mūsų orkestrą ketinama perduoti Policijos departamentui, kur, tikimės, mūsų laukia naujos galimybės.

Mūsų galvose šmėžuoja begalė kūrybinių idėjų, turime daug vidinės energijos ir pasiutimo, tad tikime rytojumi!

Komentarai