Lina Dambrauskaitė koncerto „Aukšti langai“ akivaizdoje: Gili žydrynė, kuri yra begalinė

„Aukšti langai“ – koncertas lapkričio 23-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuriame Lina Dambrauskaitė (sopranas) kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas) pristatys Lietuvoje retai atliekamus Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių ir kuriančių kompozitorių kūrinius, populiarius pasaulyje. Koncerte skambės Osvaldo Golijovo, Jessie Montgomery, Aarono Kerniso, Christopherio Cerroneʼo, Caroline Shaw kūriniai. Belaukiant koncerto – pokalbis su išskirtinio balso dainininke Lina Dambrauskaite.

Gerbiama Lina, kam ir kaip gimė koncerto „Aukšti langai“ idėja?

Koncerto idėja ir koncepcija kilo išradingajam Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovui ir dirigentui Modestui Barkauskui. Buvau pakviesta prisijungti jau esant sudėliotai programos medžiagai, tad pažintis su šia muzika man pačiai buvo netikėta, bet nepaprastai maloni.

Koncerte „Aukšti langai“ skambės amerikietiškoji muzika, kiek ji Jums asmeniškai artima?

Iki šio koncerto, turiu pripažinti, labiau susipažinusi buvau su amerikiečių klasikų – Samuelio Barberio, Georgeʼo Gershwino, Leonardo Bernsteino – vokalinėmis kompozicijomis, taip pat su Philipo Glasso, Steveʼo Reicho kūryba. Tačiau visai nebuvau girdėjusi nei Osvaldo Golijovo, nei, pavyzdžiui, Christopherio Cerroneʼo kūrinių. Tad pirmą kartą išgirstas Golijovo ciklas sopranui su orkestru atėmė žadą, o Cerroneʼo koncertas styginių orkestrui „Aukšti langai“ užbūrė paprastu, minimalistiniu paveikumu.

Prašyčiau apibūdinti amerikietiškąjį garsų skambesį, ypač galvojant apie balso raiškos ypatybes.

Man ypač artimas postromantinis, minimalistinis skambesys. Tai tarsi poilsis nuo dažnai per greito gyvenimo tempo, lėkimo, streso ir informacijos pertekliaus. Pasikartojančios ritmo, melodikos figūros suteikia muzikai meditatyvumo, o nuostabiai gražios melodijos yra išlaikomos atskirų instrumentų bei vokalo partijose. Tokius kūrinius sudėtinga paveikiai atlikti, bet, sėkmingai susidorojus su visomis užduotimis, gera ne tik klausytojui, bet ir patiems muzikantams. Kalbant apie vokalinius iššūkius, labai džiaugiuosi, kad galiu „išlipti“ iš klasikinės muzikos rėmų, patyrinėti kitokias savo vokalo ir jo raiškos galimybes.

Šio koncerto programos kontekste kas Jums netikėta, skirtinga nuo to, kas sudaro Jūsų įprastą muzikinę kasdienybę? Ką galbūt reikia itin prisijaukinti?

Gana gerai pažįstu savo balsą klasikinės muzikos kontekste. Tačiau pradėjusi dirbti Golijovo 3 dainomis sopranui ir orkestrui supratau, kad tai iš manęs pareikalaus šiek tiek kitokių įgūdžių nei, pavyzdžiui, dainavimas operoje. Nepaprastai svarbus subtilumas, garso skaidrumas, vokalo spalvų gausa ir gebėjimas tomis spalvomis laisvai žaisti. Taip pat susidūriau su dviem kalbomis, – jidiš ir galisų (kalbama Galisijos regione Ispanijoje), – jomis dainuoti man iki šiol neteko.

Pristatykite savo atliekamus kūrinius. Kokia jų kiekvieno prasminė idėja, žinia Jums pačiai, o taip pat ir klausytojams, kurie susirinks koncerto vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje?

Osvaldo Golijovo 3 dainos sopranui ir orkestrui, mano manymu, yra tikras šedevras. Negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau nei apie šį kompozitorių, nei apie kūrinį. Tai – ciklas, kurį sudaro trys skirtingų kultūrų, nuotaikų ir patirčių persmelktos dainos. Ciklo atsiradimą lėmė kompozitoriaus susižavėjimas soprano Dawn Upshaw balsu, kuriai jis parašė ir skyrė antrąją ciklo dainą „Lua Descolorida“ („Bespalvė mėnesiena“), sukurtą pagal galisų poetės Rosalios de Castro parašytą poemą, kupiną nevilties, tragizmo ir nepaprasto švelnumo:

Mėnesiena bespalvė;
Žinau, kad neapšviesi tokio liūdesio kaip mano.
Eik ir pasakyk savo šeimininkui,
Liepk jam pasiimti mane pas save.
Ten, kur manęs niekas neprisimins
Nei šiame pasaulyje, nei dangaus aukštybėse.

Pirmoje ciklo dainoje, kinematografiškoje „Night of the Flying Horses“ („Skraidančių žirgų naktis“) iš Sally Porter filmo „The Man who Cried“, išgirsime jidiš lopšinę, romų raudos doina motyvus, o dainą užbaigs greitas, energingas galopas.

Na, o ciklo pabaigoje – širdį stingdanti „How Slow the Wind“ („Koks švelnus vėjas“) pagal dvi Emily Dickinson poemas. Ši daina – kompozitoriaus atsakas į netikėtą artimo draugo mirtį: Turėjau mintyje vieną iš tų gyvenimo akimirkų, kurios įstringa į atmintį amžiams – staigi mirtis, vienas momentas, kuris apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. (Osvald Golijov)

Vieną kūrinį paliksiu paslaptyje, galiu tik užsiminti, kad tai nuostabaus grožio Caroline Shaw kūrinys, kuris Lietuvoje, ko gero, taip pat skambės pirmą kartą.

Įdomu, koks Jūsų santykis su amerikietiškąja kultūra? Esate lankiusis Jungtinėse Amerikos Valstijose? Jeigu taip, kokios patirtys, kokie įspūdžiai? Jeigu nesate lankiusis, kas Jums atliepia, įprasmina, perteikia JAV kultūrą, kuri galbūt neretai suprantama labai supaprastintai, vien žvelgiant į tai, kas rodoma televizijos ekrane?.. Jūsų mintys.

Taip, esu aplankiusi JAV porą kartų. Prieš daug metų Niujorke lankiausi kartu su opera „Geros dienos“, o prieš porą metų turėjau galimybę susipažinti su vakarine šios įvairialypės šalies pakrante. Didžiausią įspūdį paliko ne miestai ar žmonės, bet gamta! Kokia ji graži, kokia skirtinga.. Aplankėme Didįjį kanjoną, Joshua Tree ir Ziono nacionalinius parkus, lankėmės mažuose miesteliuose, išsidėsčiusiuose aplink didingus gamtos monumentus. Kelionės pabaigoje, atsidūrus tarp Niujorko dangoraižių, pamąsčiau, kad net ir įspūdingiausi žmogaus kūriniai niekada nepralenks gamtos kūrybos. Na, bet pirmą kartą susipažinau su „Broadway“ teatrais ir miuziklo žanru! Buvau visiškai pakėrėta muzikos, atlikimo, reginio. Nors iki „Broadwayʼaus“ teatrų keliauti toli, kas kartą, kai lankausi Londone, būtinai nueinu į bent vieną „West End“ teatro miuziklą.

Koncerto pavadinimas „Aukšti langai“, manytina, slepia metaforišką prasmę. Praskleiskite, kas jame užkoduota, ką jis reiškia Jums?

Pavadinimas „Aukšti langai“ gali būti interpretuojamas dvejopai. Viena vertus, tai aliuzija į aukštus langus Šv. Onos bažnyčioje Brooklyne. Šiai erdvei Christopheris Cerrone ir sukūrė koncerte skambėsiantį concerto grosso. Kita vertus, tai citata iš Philipo Larkino poemos:

Vietoje žodžių į galvą ateina mintis apie aukštus langus:
Saulę aprėpiantis stiklas,
O už jo, gili žydrynė, kurioje nematyti
Niekas, kuri yra niekur, bet yra begalinė.

Man ir ši poema, ir koncerto pavadinimas bei programa yra apie šviesą. Šviesą, tikėjimą, tyvuliuojančią ramybę tamsos ir sunkumų metu.

Pasitinkant koncertą, Jūsų kvietimas, patarimas ir linkėjimas visiems, kurie norės pažvelgti pro aukštus langus.

Kviečiu klausytojus kartu pažinti naujas begalybes, pasišildyti ir saulės spinduliuose, ir pasėdėti prie ramiai tekančio muzikos upelio. Pamedituoti, pabūti, pajusti, pailsėti ir patirti!