Lina Dambrauskaitė: „Man įdomiau ieškoti moters, slypinčios už Kleopatros legendos“

Georgo Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“ pastatyme Kleopatros vaidmenį sukūrė „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Lina Dambrauskaitė. Kleopatra – viena tų istorinių asmenybių, apie kurias, regis, jau viską žinome. Grožis, galia, politika, gebėjimas vilioti ir valdyti – per amžius susiformavęs jos įvaizdis tapo legenda. Tačiau Lina Dambrauskaitė pirmiausia mato jauną moterį, atsidūrusią sudėtingų politinių aplinkybių sūkuryje. Protingą, ambicingą valdovę, įpratusią pasikliauti savo intelektu, žavesiu ir galia, tačiau galiausiai susiduriančią su tuo, ko neįmanoma suvaldyti – meile ir netekties baime.

Händelio muzikoje ši vidinė kaita atsiskleidžia ypač ryškiai – nuo žaismingos, savimi pasitikinčios valdovės iki moters, kurios pasaulis ima griūti. Apie Kleopatros charakterį, Händelio muziką, darbą su tarptautine kūrybine komanda ir sugrįžimą į gimtojo miesto teatro sceną – pokalbis su Lina Dambrauskaite.

– Kleopatra šiame pastatyme vaizduojama kaip valdžios ir jausmų draskoma asmenybė. Kuo Jūsų kuriama Kleopatra skiriasi nuo įprasto, dažnai idealizuoto grožio ir gundymo simbolio įvaizdžio?

– Pirmiausia svarbu prisiminti istorinį Kleopatros kontekstą. Ji buvo paskutinė Egipto faraonė, paveldėjusi valstybę labai nestabilioje politinėje situacijoje, ir visa tai vyko jai esant dar labai jaunai.

Todėl aš ją matau ne kaip „fatališką moterį“, o kaip labai protingą, ambicingą ir išradingą jauną valdovę, kuri naudoja viską, ką turi – intelektą, žavesį, grožį, iškalbą, o kartais ir manipuliaciją, – kad apsaugotų savo šalį.

Labai įdomu ir tai, kiek jos įvaizdį suformavo vėlesnė istorija. Pasakojimai apie Kleopatrą kaip apie moterį, kuri savo seksualumą naudojo kaip politinį ginklą, didele dalimi atkeliavo iš propagandinių romėnų šaltinių, kuriems buvo paranku ją būtent taip vaizduoti, ypač po to, kai Cezaris atsivežė į Romą šią „pavojingą“ svetimšalę.

Man pačiai daug įdomiau ieškoti žmogaus ir asmenybės, slypinčios už šios puikiai žinomos legendos.

– Spektaklyje Kleopatra siejama su galia ir ambicijomis. Kaip interpretuojate jos vidinę transformaciją? Kokį kelią ji nueina nuo operos pradžios iki kulminacijos?

– Kleopatros vidinė transformacija nepaprastai gražiai atsiskleidžia pačioje Händelio muzikoje.

Pirmoje operos dalyje visos jos arijos mažorinės – gyvos, žaismingos, kartais net ironiškos. Ji dar labai jauna, bet jau įpratusi laimėti, įpratusi, kad pasaulis paklūsta jos valiai. Ji puikiai supranta savo galią ir moka ja naudotis.

Net flirtas jai iš pradžių yra tam tikras žaidimas, ir ji puikiai supranta, kokį poveikį gali daryti aplinkiniams.

Deja, visko suplanuoti negali net Kleopatra. Pradėjusi šį žaidimą, ji pati nejučia į jį įsitraukia. Moteris, įpratusi viską kontroliuoti, staiga susiduria su jausmu, kurio nebegali valdyti.

Ji įsimyli Cezarį ir tarsi pati įkrenta į savo spąstus. Tai labai gražus jos augimo ir brandos momentas, kuris tampa ir pirmuoju dideliu praradimu, kai Cezaris pasmerkiamas mirčiai.

Ir tada nuo Kleopatros pamažu krinta visos kaukės – karalienės, politinės strategės, faraonės.

Meilė ir netektis turi savybę sulyginti mus visus. Jausmams nepavaldūs nei titulai, nei galia, nei statusas.

Man atrodo, kad būtent šią akimirką Kleopatra tampa mums artimiausia ir iš legendos virsta jauna moterimi, kuri pirmą kartą gyvenime supranta, kad ne visus žaidimus lemta laimėti.

– Georgo Friedricho Händelio muzika pasižymi sudėtinga vokaline technika ir savita stilistika. Kokie didžiausi iššūkiai rengiant šį vaidmenį?

– Man šioje operoje didžiausias iššūkis, o kartu ir didžiausias malonumas yra tai, kokią plačią ir daugialypę jausmų paletę Händelis suteikia Kleopatrai.

Jos muzikoje yra visko: meilės, skausmo, baimės, gedulo, džiaugsmo, žaismingumo ir labai daug jausmingumo.

Kaip dainininkei ir aktorei, man tai tikra dovana, nes būtent ši plati emocinė skalė leidžia rinktis ne tik skirtingus interpretacijos aspektus, bet ir kurti daugiasluoksnę asmenybę.

Händelio operinė muzika man gana gerai pažįstama, todėl jo vokalinė kalba labai artima ir natūraliai jaučiama.

O vienas maloniausių šio repertuaro dalykų yra ornamentika. Ji nėra vien techninis reikalavimas ar galimybė pasipuikuoti – kiekvienas papuošimas gali turėti dramaturginę prasmę, išryškinti tam tikrą žodį, emociją ar mintį.

Man tai pats smagiausias ir kūrybiškiausias muzikinio proceso etapas.

– Šiame pastatyme pabrėžiama barokinė emocijų raiška. Kaip scenoje randate pusiausvyrą tarp stilizuotos baroko estetikos ir šiandienos žiūrovui atpažįstamų jausmų?

– Man atrodo, kad nors baroko epochos žmonių emocijų raiška buvo kitokia, patys jausmai nuo tų, kuriuos išgyvename šiandien, nelabai skiriasi.

Meilė, pavydas, baimė, netektis, noras būti mylimam ar kontroliuoti savo likimą – visa tai buvo aktualu ir prieš kelis šimtus, ir prieš kelis tūkstančius metų.

Todėl nereikia stengtis Kleopatros ar kitų operos veikėjų jausmų paversti šiuolaikiškais.

Kleopatra, nepaisant savo statuso, grožio, galios ir barokinio teatrališkumo, išgyvena labai paprastus, atpažįstamus dalykus. Ji įsimyli, bijo prarasti, džiaugiasi ir kenčia.

Man atrodo, kad būtent tai ir sukuria pusiausvyrą – išlaikant barokinę muzikos ir scenos kalbą, emocija lieka tikra.

Kai už stilizuoto gesto ar įmantrios muzikinės frazės slypi tikras jausmas, žiūrovui nebereikia nieko aiškinti.

– Esate „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, vieną šių apdovanojimų pelnėte už vaidmenį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Ar darbas tokiame tarptautiniame projekte Jums vis dar yra profesinis iššūkis?

– Žinoma, šis projektas ir toks vaidmuo yra didelis profesinis iššūkis. Bet šį kartą iššūkius nusveria džiaugsmas.

Tikra dovana būti vietoje, kurioje galiu tiek daug išmokti, ieškoti, atrasti ir tiesiog mėgautis procesu. O grįžti į teatrą savo gimtajame mieste ir būti tokioje komandoje – labai ypatinga.

Labai pasisekė, kad turime nuostabią kūrybinę komandą ir ne mažiau nuostabius kolegas.

Šis pastatymas man kažkuo primena kūrybinę stovyklą. Repeticijose tiek daug idėjų, smalsumo, žaidimo, juoko ir kūrybos!

Man atrodo, kad būtent tokioje aplinkoje ir gimsta gražiausi dalykai.

Taip, iššūkių tikrai netrūksta, bet jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga, kad galiu karališkai žvelgti šiam iššūkiui tiesiai į akis.