Liūdnas ir gražus Jono Narbuto-Kabloonak pasaulis

Publikuota: 2019-08-03 Autorius: Rūta Giniūnaitė
Liūdnas ir gražus Jono Narbuto-Kabloonak pasaulis

Klausant Jono Narbuto-Kabloonak kyla noras apsupti save minkšta antklode ir paskęsti prisiminimuose. Kiti jį apibūdina kaip muzikantą, kurio melodijos gyvena kažkur palėpėje, nes tuo metu, kai pradėjo kurti, tai ir buvo jauki, paprasta muzika iš palėpės. „Dabar keičiuosi ir aš, ir mano muzika. Kurdamas stengiuosi išlaikyti natūralumą ir plaukti pasroviui. Juk klaidos momentas ir kuria originalumą. Tai yra nuostabiausia akimirka“, – savo muzikos rašymo procesą apibūdina J. Narbutas.

Susitinku su Jonu rytiniam kavos puodeliui Vilniaus senamiestyje. Kurgi daugiau? Miestas, pasak paties Jono, jam labai svarbus ir inkorporuotas ne tik jo dainose, bet ir kuriant mozaikas. Tai vienas iš kelių paslėptų Kabloonak hobių: „Mozaikos man patinka kaip darinys. Esu pamišęs dėl grindinių, plytelių, dangų. Mozaikos principu kuriu ir muziką – kartais naujus kūrinius maišau su tais, kurie įrašyti prieš daugybę metų, naudoju tekstus, užrašytus senuose lapuose.“

Ant naujojo albumo viršelio, pavadinto taip pat „Kabloonak“ – paties suklijuota spalvota mozaika. Tai būdas pagerbti Vilnių ir skirtingas miesto vietas. Dabar Jonas renka naujas detales ir mėgaujasi detalizavimo momentu. „Nenaudingą paverčiu naudingu. Surenku niekį ir paverčiu jį kažkuo. Kiekviena maža detalė turi savo atskirus gyvenimus, o aš klijuoju bendrą istoriją“, – pasakoja J. Narbutas.

Meilė Vilniui atsirado natūraliai. Pats užaugęs bohemiškoje Užupio aplinkoje kasdien kvėpavo sostine ir muzika susidomėjo neatsitiktinai. Jo šeimoje visi vienaip ar kitaip buvo susiję su menais, todėl niekada nejautė streso siekti tiksliųjų mokslų, tokių kaip matematika: „O ir talento tam daug neturėjau. Kai pradėjau groti, muzika tapo pati svarbiausia.“

Paauglystėje jis nebuvo populiarus vaikas, todėl pradėjus muzikinę veiklą grupėje „Bekešo Vilkai“, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prieš tai paskendęs savo pasaulyje ir negalėjęs rasti savirealizacijos kelio, atsidūręs grupėje greitai paragavo buvimo su kitais bendraminčiais. Kaip pats juokauja, iš eilinio prasto mokinio tapo muzikantu, kuris groja mokyklos grupėje.

Teatras Kabloonak irgi nebuvo svetimas. „Mėgdavau daryti aktorinius šou tėvams ir seneliams, kinas taip pat labai žavėjo. Tačiau nieko rimto su tuo niekada nedariau... Reikėtų daug perlipti per save, kad siekčiau kažko šioje srityje. Pirmiausia, turbūt, reikėtų atsikratyti baimių“, – pripažįsta Jonas.

Kūryba – lyg receptas

Nuo debiutinio Kabloonak albumo „Piano Out Of Tune“ praėjo treji metai, o naujausias devynių įrašų rinkinys „Kabloonak“ su muzikos agentūros „Tilto namai“ pagalba dienos šviesą išvydo šį pavasarį. Negalima to pavadinti įprastu albumu – visas dainas ir skambesį Jonas Narbutas įrašė vienas.

Pats sako, kad jam tai teikia daug džiaugsmo: „Kai randi gerą receptą, tu nori pagal jį gaminti. O gaminimas kolektyve, kaip žinia, gerokai sudėtingesnis. Gal kažkas įdės per daug druskos ar pipirų ir procesas gali užtrukti... Turiu daug gerų draugų muzikantų, bet manau, kad savo muziką man geriausiai sekasi kurti vienam. Tai labai smagus darbas. Kai jaučiu, kad negaliu realizuoti visko, tada tą limitaciją apeinu per eksperimentus.“

Albumas yra apie meilę. Tačiau ne tik apie santykius su kitu žmogumi. Tai refleksija apie ryšį su pasauliu, visuomene, savimi. Kaip informaciniame triukšme rasti ramybę ir atsiriboti nuo aplinkos? Jonas sako, kad pakanka išsijungti internetą, nes esame nuo jo priklausomi. Tada svarbiausia būti susitvarkiusiu galvoje ir rasti ramybę ten. „Aš gal nesu pilnai susitvarkęs, nes bijau, kad gali nebelikti apie ką dainuoti. Melancholija gimdo daugiau kūrybos negu džiaugsmas. Jis neišgrojamas“, – juokiasi pašnekovas.

Naujame albume Jonas dainuoja apie gražų, bet liūdną pasaulį. Klausiu, kodėl jis gyvenimą mato būtent tokį. Prisipažįsta, kad ne pats sugalvojo tokį nuotaikos apibūdinimą – tai eilutė yra iš režisieriaus Jim Jarmusch filmo „Down by Law“: „Vienu metu Roberto Benigni personažas sako:

„It is a sad and beautiful world“. Man tai labai graži sentencija, su kuria sutinku. Pats taip dažnai jaučiuosi: kai gera ir graudu vienu metu. Tai tiesiog liūdnas ir gražus pasaulis.“

Tokiame pasaulyje muzikantui svarbu eksperimentuoti norint sukurti kažką vertingo, tęsia Jonas. Neseniai keisdamas gitaros stygas jis derino instrumentą, užsižaidė ir suprato, kad ilgą laiką neskyrė laiko sau pabūti su gitara. „Man atrodo, kad muzikantas neturi pamiršti skirti laiko muzikinėms paieškoms, vaikiškai improvizacijai. Ne visada veikia tik mechaninis kūrimas, tai dažnai lemia nuobodybę. Reikia leisti sau neribotą durniavimą. Jis būtinai dovanoja kažkokių vaisių“, – įsitikinęs J. Narbutas-Kabloonak.

Nebūtina ieškoti vieno skambesio

Vieni Kabloonak kūrybą apibūdina kaip švelnų indie roką, kiti – kaip melancholišką pop muziką, treti priskiria ją contemporary country muzikos žanrui. Maišantis visiems žanrams ir stiliams, ar verta klasifikuoti jaunų muzikantų sukurtą produkciją į nematomas kategorijas?

Jei kas sugalvotų smagų terminą Kabloonak muzikai, Jonas su džiaugsmu jį naudotų: „Yra bendros gairės, kurios tinka atlikėjams. Akivaizdu, kad negroju džiazo. Yra atlikėjų, kurie žino, kaip nori būti pavadinti. Bet jei apie tai pradėsiu galvoti, jei savo kūrybą statysiu tik ant stilistikos, tai galvosiu ne apie tai, ką reikia galvoti.“

Yra nemažai pavyzdžių, kai daugybę metų grojančios grupės pasuka komerciniu keliu ir pasirenka lengvesnį skambesį – iškeičia roką į sintezuotą elektroniką ar popsą. Tačiau, anot Jono, atlikėjas visuomet turi daryti tai, ką nori ir jaučia. Tačiau taip galima prarasti būrį ištikimiausių gerbėjų, paprieštarauju.

„Taip, publika kartais lieka nepatenkinta. Bet artistas turi siekti asmeninio progreso, o tai dažniausiai atsispindi ir kūryboje. Klausytojai prisiriša ne prie muzikos, o prie su ja išgyventų akimirkų, jausmų. Reiktų nepamiršti, jog nauju kūrybos etapu kūrėjas siekia padovanoti naujų akimirkų. Ir, žinoma, yra muzikantų, kurie nusprendžia daryti pinigus lengvesniu būdu ir užsiimti komercija, tai normalu“, – gūžčioja pečiais Jonas.

Barmenas, statybininkas, archeologas

Apie savo paties publiką Kabloonak kalba pagarbiai: „Labai nustembu išgirdęs, kokie žmonės manęs klausosi; auditorija vis auga ir mišrėja, todėl negalėčiau generalizuoti. Kai žmonėms patinka, jie pasako man gražų žodį, jaučiu, kad pats tampu mažiau kritiškas kitų žmonių atžvilgiu.“

Trumpai užsimenu apie vieną geriausių savo draugių, kuri yra sakiusi, kad norėtų susituokti skambant Kabloonak muzikai. Jonas nusijuokia: žmonės jaučia muziką ir prisigalvoja įdomiausių dalykų, apie kuriuos patys muzikantai niekuomet nesusimąstytų.

Jei pats vieną dieną taptų nebeaktualus ir reikėtų kažkuo keisti muziką, Kabloonak nepasimestų. Žinoma, tai tikriausiai nebūtų ofisinis darbas su tvarkingomis marškinių apykaklėmis. Jis pasakoja, kad nebijo fizinio darbo, o dirbti už baro ar ūkininkauti jam tikrai neatrodo blogas pasirinkimas: „Aš vis pagalvoju, kad norėčiau vėliau gyventi ne mieste, gal turėčiau marias laiko kūrybai... Mane labai domina archeologija; niekada nenuėjau tuo keliu, bet visuomet pro tvorą stebiu kasinėjimus, visą procesą.“

Su vienu pirmųjų kavos gurkšnių Jonas pasakojo apie baimes. Noriu pokalbį užbaigti ta pačia tema. Klausiu, ar tikrai vis dar jaučia nerimą prieš lipdamas į sceną? „Esu neurotiška asmenybė“, - pripažįsta Kabloonak. „Man atrodo, kad visada bus baisu lipti į sceną. Baimės mutuoja, galiausiai nežinai, ko bijai, tikrai ne pačios scenos. Reikia bijoti, bet kartu ir mėgautis. Nes jei nebijosi, tai atrodys kasdieniška ir įprasta. O aš to nenoriu“, – nusišypso.

Komentarai