LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai - 70

Besibaigiant metams, gruodžio 14 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje iškilmingai pažymėtas LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros 70-metis. Koncerte dalyvavo katedros studentai ir dėstytojai. Tai buvo puiki galimybė išgirsti įvairių kartų pripažintus atlikėjus, LMTA dėstytojus ir tuo pačiu susipažinti su jaunais muzikais, kurių ateityje tikrai laukia sėkminga menininko karjera.

Šio koncerto iniciatorius ir sumanytojas LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas docentas dr. Robertas Beinaris prieš koncertą prasitarė “kad tai bus netradicinis koncertas, pažymintis ne tik 70 metų sukaktį, bet ir galimybė į katedrą pažvelgti kitu kampu, su netikėtumais”. Koncertas išties paliko labai malonų įspūdį visiems klausytojams, buvo įdomi programa ir profesionalus atlikimas. Gyvumo, nuoširdumo suteikė betarpiškoji koncerto vedėja, dainininkė Justė Jankauskaitė.

Renginio pradžioje visus susirinkusius pasveikino LMTA rektorius pianistas prof. Zbignevas Ibelgauptas: ”Jubiliejai ir šventės – tai puiki proga peržvelgti kas nuveikta ir pasidžiaugti jau turimais laimėjimais ir pasiekimais. Per 70 metų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedra išaugo į gyvybingą, susitelkusią ir aukštus meninius ir pedagoginius reikalavimus sau ir kitiems keliantį kolektyvą, kuris yra neatsiejama ir aiškiai matoma, bei gerai girdima LMTA dalis. Per 7 gyvavimo dešimtmečius pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje susiformavo tvari dėstymo ir atlikimo tradicija, kurią ir toliau puoselėja ryškiausi katedros profesoriai, atstovaudami pučiamųjų instrumentų įvairovę, bei specifiką. Katedros dabartis – tai ryškūs pedagogai, bei perspektyvūs studentai, dar studijų metais sėkmingai įsiliejantys į įvairių Lietuvos meno kolektyvų veiklą ir puikiai išnaudojantys visas mūsų akademijos teikiamas galimybes tobulintis užsienyje. Akademijos pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros perspektyvos irgi atrodo optimistiškai, nes suformuotas tvirtas profesinis pagrindas, stiprūs ryšiai su muzikos mokyklomis ir Lietuvos meno kolektyvais, bei gausi, aktyvi ir įvairiapusiška katedros vadovo ir visų katedros pedagogų veikla, manau tai garantuoja tvarią tradicijos plėtrą ir atveria perspektyvą naujoms idėjoms ir naujiems vardams. LMTA bendruomenės vardu nuoširdžiai sveikinu pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrą su gražia sukaktimi, tikėdamasi išlaikyti tokią studentų gausą, aukštą meninį lygį ir susitelkimą bendriems tikslams.”

Koncerto pradžioje laukė staigmena

Šventiškai ir pakiliai, festivališkai tikrąja to žodžio prasme suskambo pirmasis jubiliejinio koncerto kūrinys. Tai retai atliekamas vokiečių romantinės muzikos epochos kompozitoriaus Johanno Valentino Hammo (1811-1875) kūrinys Introdukcija, polonezas ir koda, kurį meistriškai ir gyvybingai atliko net trys vienu metu grojantys pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjai: fleitininkas profesorius Algirdas Vizgirda, klarnetininkas profesorius Algirdas Budrys, obojininkas docentas daktaras Robertas Beinaris ir populiariausia koncertmeisterė tarp pūtikų pianistė Lina Šatkutė. 

Vaizdo įrašą galima rasti:
ttps://www.youtube.com/watch?v=3MXLOnqjAdY

 “Aš esu šiandien labai laimingas ir nuoširdžiai noriu padėkoti visiems taip gausiai susirinkus. Ir kai matai pilną salę žmonių, supranti, kad esame reikalingi. Mes labai gražiai bendraujame su daugeliu muzikos, meno mokyklų, konservatorijomis ir jų vadovybe. Šie žmonės yra lygiai tokie patys šeimos nariai, kaip ir mes visi čia šiandien susirinkę. Jubiliejai yra iškilminga šventė. Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai 70 metų nėra labai daug. Tai apima maždaug tris kartas, kai buvo pastatyti rimti, tvirti pamatai. Be šių pamatų nebūtų tokios ateities. Lenkiu galvą garbingiems profesoriams, dėstytojams, studentams, kurie dirbo šiuos 70 metų. Pradėjome koncertą istoriniu momentu, kai 3 katedros vedėjai, kurie pradėjo šį koncertą, buvę ir esami apima beveik 50 metų laikotarpį iš visų 70 metų. Galime lenkti galvą šiems žmonėms atsidavusiems mūsų alma mater, mūsų visų antriems namams. Man be abejo labai džiugu tęsti šiuos pradėtus darbus, kuriuos esu įsipareigojęs toliau vykdyti. Dabar esu lyg vėliavnešys, visada atviras bendradarbiavimui, naujoms idėjoms, kviečiu visada kartu kurti, siūlyti. Mes esame jauni žmonės: norime, gyvuojame, muzikuojame, kalbame. Man džiugu, kad prie šios dienos minėjimo prisidėjo gausus būrys studentų.1995 metais įžengiau į akademiją kaip studentas.Tuomet net negalėjau pagalvoti, kad praėjus 20 –čiai metų būsiu katedros vedėjas. Manau, kad man pasisekė, nes be Jūsų nebūtų ir mūsų. Po šio jubiliejaus versime naują puslapį.Galime pasigirti, kad mes pagaliau išsikovojome tvirtą poziciją ir esame pajėgūs 2016 metais Lietuvoje organizuoti pirmąjį tarptautinį, pasaulinio lygio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų atlikėjų konkursą. Šis konkursas bus pavadintas vieno pirmųjų pučiamųjų katedros, kompozitoriaus, dirigento ir fleitininko Juozo Pakalnio garbei”- džiaugėsi savo sveikinimo kalboje pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas docentas dr. Robertas Beinaris. Ką tik iš leidyklos prieš pat šios dienos koncertą parneštą dvigubą kompaktinę plokštelę su LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojų įgrotais kūriniais (18 kūrinių) – pačią pirmąją įteikė šių namų šeimininkui rektoriui prof. Zbignevui Ibelhauptui.

Toliau sekė vienos iš talentingiausių docento dr. R. Beinario studenčių Monikos Boreikaitės (IIk.) solinis pasirodymas. Monika sužavėjo publiką meistriškai atlikusi kompozitoriaus Giedrio Svilainio naują keturių dalių kūrinį “Būro metai” obojui solo, sukurtą pagal Kristijono Donelaičio poemą “Metai”, švilpynei ir kitoms išraiškos priemonėmis. Solistės galimybės stebino ne tik jai artistiškai atliekant gana sudėtingas garsines struktūras, bet ir išraiškingai tariant Kristijono Donelaičio poemos “Metai” tekstą. Monika visai neseniai Kaune vykusiame tarptautiniame konkurse SONORUM laimėjo Grand Prix pūtikų grupėje. Šis kūrinys susijęs ir su pirmuoju tarptautiniu Juozo Pakalnio vardo atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkursu. R.Beinario iniciatyva kartu su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo surengtas solinių kūrinių konkursas. Obojaus grupėje nugalėtoju tapo šis G.Svilainio kūrinys.

 “Pasakykite, kad aš spontaniškas improvizatorius bei tembrų ieškotojas. Juk kūrinys, kurį atliksiu parašytas fleitai”, - prieš atlikdamas Claude Debussy (1862-1918) kūrinį “Syrinx” kalbėjo doc. Aleksandro Fedotovo klasės III kurso studentas Arminas Bižys. Solistas subtiliai valdydamas vieną iš didžiausių saksofonų šeimos instrumentą - baritoną, meistrišku atlikimu visus įtikino, kad ir šiam instrumentui atsiskleisti yra neribotos galimybės.

Parengė žaismingą programą

Spalvingoje programoje pasirodė ir prieš koncertą suburtas LMTA pūtikų mišrus choras. Tai buvo įspūdingas ir kartu netikėtas pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentų šventinis sveikinimas. LMTA pūtikų choras, vadovaujamas dirigento profesoriaus Jurijaus Kalco, šauniai sugiedojo vengrų kompozitoriaus Zoltan Kodaly (1882-1967) Cohors generosa. Sekant kai kurių Vakarų Europos šalių muzikos akademijų pavyzdžiu, katedros vedėjo R.Beinario iniciatyva, nuo 2014 metų įvesta nauja chorinio dainavimo disciplina 1-3 kursų studentams pūtikams. Tikėkimės, kad tai nors kiek prisidės ir prie pastebimai nykstančių chorų Lietuvoje pagausėjimo.

Šio vakaro dar viena staigmena, nors užsienyje tai nėra retenybė, tačiau buvo naujiena Lietuvos muzikos padangėje pamatyti merginų varinių pučiamųjų instrumentų ansamblį. Specialiai šiam koncertui buvo sukurtas LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros merginų varinių pučiamųjų instrumentų kvintetas: Ernesta Švelnytė (trimitas, IV k.), Vaiva Putriūtė (trimitas, II k.), Karolina Janulevičiūtė (valtorna, II k.), Viktorija Radeckytė (trombonas IVk.) ir Aiva Nefaitė (tuba, II k.), vadovaujamas prof. Tauro Adomavičiaus. Ansamblis nuotaikingai atliko dvi populiarias pjeses T.Adomavičiaus aranžuotas varinių kvintetui: Sebastiano Iradiero La Paloma ir žinomiausią Scotto Joplino regtaimą "Linksmintojas” (The Entertainer).

https://www.youtube.com/watch?v=VH16X35Cq2M

https://www.youtube.com/watch?v=O2p6S99hj-8

Koncerto programą papuošė LMTA studentų medinių pučiamųjų instrumentų okteto (vad. prof. Juozas Rimas) atliktas Franco Šuberto (1797-1828) Oktetas F-dur, D.72. Nuo pat pirmųjų taktų dėmesį patraukė nepaprastai puikus ansamblio skambesys. Klausytojams neleido abejoti, kad scenoje – ne vien nepriekaištingai instrumentus valdantys virtuozai, bet ir jautrūs menininkai: obojininkai Linas Šalna ir Monika Boreikaitė, klarnetininkai Denis Nareiko ir Jonas Morkūnas, valtornininkai Indrė Kuleševičienė ir Albinas Stonys, bei fagotininkai Martynas Mažeika ir Darius Stoskeliūnas.

Vienas skambiausių pirmosios dalies akordų – Didysis LMTA varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis, vadovaujamas asistento Mariaus Balčyčio. Per pastaruosius gyvavimo metus sulaukęs puikiausių įvertinimų, pelnęs darbštaus, aktyviai koncertuojančio kolektyvo vardą. 2015 m. pavasarį vykusiame tarptautiniame konkurse Liepojoje šis ansamblis laimėjo pirmąją premiją. Ansamblis sudarytas iš 17 pūtikų, savo pasirodymą pradėjo anglų kompozitoriaus Chriso Hazellio (1948) kūriniu Kraken (Another Cat) iš Kačių siuitos. Kompozitorius savo kūrinyje saikingai modernia muzikine kalba bando nupiešti ne tik Anglijos kaimo kraštovaizdį, bet ir atvaizduoti su juo kartu gyvenančias 4 kates. Ši dalis parašyta įkvėpta katės, kuri pasak kompozitoriaus yra “protingas, šeimininką mylintis gyvūnas”. Koncerto pirmoji dalis buvo užbaigta iškilmingu ir skambiu šio ansamblio atliekamu Richardo Wagnerio “Gathering of the Armies” iš operos Lohengrinas.

Per koncerto pertrauką pakalbinau muzikologą Vaclovą Juodpusį, nenuilstantį kompozitoriaus J.Pakalnio kūrybos išsaugotoją ir puoselėtoją ir paprašiau pasidalinti įspūdžiais apie koncertą. “Atvykau į konservatoriją (dabar LMTA) jau nusprendęs obojaus studijų netęsti, nors baigiau mokslus Klaipėdoje su pagyrimu ir obojaus specialybę su aukštais įvertinimais. Pamenu, kad tuomet Lietuvos konservatorijos pučiamųjų instrumentų katedros vedėjas Vitas Žilius buvo atvykęs į Klaipėdą, kaip valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, stengėsi mane įtraukti į Vilniaus pūtikų būrį. Nors pasirinkau muzikologiją, aš niekada nuo pūtikų nenutolau, visada stebėjau ir širdyje man pulsas stukseno. Aš šiandien išgirdau daug puikių muzikantų pūtikų, nepaprastai džiaugiuosi, kad LMTA ugdo visų specialybių pūtikus, pradedant nuo fleitos ir baigiant tūba. Tai yra didelė ir laukiama dovana visiems muzikiniams kolektyvams, visų orkestrų pamatas. Turime atminti, kad Kauno konservatorija neturėdama pučiamųjų katedros, jau tada ugdė pūtikus, kurie įsiliedavo į įvairius Lietuvos orkestrus. Ryškiausia asmenybė tuomet buvo Juozas Pakalnis. Tačiau dabar irgi turime tokių ryškių, pasišventusių asmenybių pūtikų tarpe. Tada tai buvo tik pirmieji muzikinio ugdymo žingsniai”.

Antroje koncerto dalyje – solistų paradas

Antroje koncerto dalyje buvo suteikta galimybė ryškiausiems LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros pūtikams atsiskleisti kaip solistams su scenoje koncertuojančiu Lietuvos Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (vadovas Deividas Staponkus). Solistų paradą pradėjo profesoriaus Adomo Kontauto trimito klasės auklėtinių duetas: Vytautas Milieška (II kurso magistrantas) ir 2015 metų varinių pučiamųjų muzikos instrumentų atlikėjų Yamaha muzikos fondo Europoje konkurso nugalėtojas LMTA absolventas Linas Rupšlaukis. Solistai su orkestru “Trimitas”, diriguojamu Ugniaus Vaiginio, atliko Antonio Vivaldžio Koncertą dviems trimitams C-dur. Šie puikūs trimitininkai dar studijų metu buvo pastebėti ir pakviesti groti šiame orkestre pagrindinius balsus. Beje, beveik visi orkestro “Trimitas” muzikantai, kaip ir daugelio kitų profesionalių orkestrų yra LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros absolventai.

Publiką sužavėjo IV kurso studento Giedriaus Steponaičio (lekt. Laimono Masevičiaus klasė) virtuozinis grojiimas tūba. Giedrius atliko žinomiausią tūbai ir orkestrui pritaikytą italų kompozitoriaus Vittorio Monti (1868 –1922) kūrinį “Čardašą”, sukurtą apie 1904 m. ir kurį iki šiol atlieka beveik visi čigonų orkestrai. Lietuvoje dar yra paplitusi nuomonė, kad tūba yra nepaslankus instrumentas, orkestre atliekantis boso funkciją. Šis atlikimas akivaizdžiai parodė, kad savo techninėmis ir meninėmis išraiškos galimybėmis tūba nenusileidžia kitiems instrumentams.

Klasikinio džiazo muzikos mylėtojai buvo nudžiuginti išklausę  prof. Algirdo Budrio klasės doktoranto, klarnetininko Vytauto Giedraičio meistriškai atliktą amerikiečių kompozitoriaus, aktoriaus ir žymaus džiazo klarnetininko Artie Shaw (1910-2004) Koncertą klarnetui ir pučiamųjų orkestrui. Jau dirbantis LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje dėstytoju Vytautas Giedraitis puikiai atliko šį virtuozinį kūrinį visai kitame amplua.

Kai jau ėmė atrodyti, kad nieko šauniau išgirsti ir išvysti tiesiog neįmanoma, koncertą užbaigė nuotaikingas fleitų oktetas: Julita Jurkšaitė, Meda Petkauskaitė, Ugnė Čepulytė, Ernesta Vauraitė, Kristupas Gikas, Vytautas Oškinis, Dominyka Šeibokaitė, Ramūnas Rėčkus. Oktetas (vadovė lektorė Ula Čaplikaitė) su pučiamųjų orkestru “Trimitas” atliko Arno Hermanno (1916-2004) svingo stiliaus pjesę “Skrendančios fleitos” (Flying flutes).

Žanrinis renginio turtingumas ne tik neleido nuobodžiauti, bet įtraukė klausytojus į dinamišką ir įspūdžių kupiną šventę. Savo visuma koncertas pademonstravo, jog Lietuvoje atsiranda naujos kartos solistai, naujos viltys Lietuvos pučiamųjų atlikėjiškoje veikloje. Akivaizdu, jog šie puikūs, muzikalūs ir labai imlūs muzikai ateityje, sukaupę koncertinės bei repertuarinės patirties džiugins mūsų ir užsienio klausytojus.

Septyniasdešimt metų – nemažas laiko tarpas. 
Kokia buvo pradžia ir kas buvo nuveikta per šį laikotarpį?

Atsakant į šį klausimą reikia grįžti į XX a. pradžią, kai buvo tik pradėta kurti Lietuvos profesinio muzikinio ugdymo sistema. Nors mūsų pučiamųjų atlikėjų tradicijos nėra labai senos, Lietuvos pūtikų mokykla išugdė daug žymių atlikėjų, šiandien gerai žinomų ir užsienio šalyse. Tik XX amžiaus pradžioje iškilo daugiau lietuvių atlikėjų profesionalų, ir tai daugiausia dainininkų, chorvedžių, vienas kitas pianistas, dirigentas. Retai kuris lietuvis pūtikas tada surengdavo savo rečitalį, nebuvo jokios koncertinės organizacijos, besirūpinančios pučiamųjų instrumentų solo atlikėjų populiarinimu, koncertų organizavimu. Apskritai, palyginus su dabartiniu turtingu šalies koncertiniu gyvenimu ryškių ir reikšmingų instrumentinės scenos įvykių būdavo nedaug. Lietuva negalėjo pasigirti savomis, per šimtmečius susikūrusiomis tradicijomis, kokias turėjo Čekija, Vokietija, Prancūzija ir kitos šalys. Sudėtinga politinė Lietuvos situacija iki Lietuvos valstybės atkūrimo  lėmė, kad lietuviai muzikai daugiausiai mokėsi iš Rusijos ir Lenkijos muzikų.

Asmenybės kūrė pučiamųjų meno istoriją

Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje visada iškildavo brandžių asmenybių, darančių didelę įtaką šiuolaikinei muzikinei visuomenei ir scenos gyvenimo įvykiams. Kuriančiomis ir jau didelę patirtį turinčiomis asmenybėmis domimasi, iš jų mokomasi, jos vertinamos, jomis sekama. Be jų neįmanoma tolesnė kultūros raida, tradicijų ir naujovių sąveika. Patyrę muzikai perduoda savo kartos palikimą jaunajai kartai, ne tik formuoja savo šalies muzikinę aplinką bet ir skleidžia ją toli už šalies ribų. Talentingi ir savo veikla garsūs pedagogai ir atlikėjai perteikia visuomenei ne tik savo, bet ir istorinį dvasinį paveldą.

Pučiamųjų pedagogiką pagrindė tuomet Europoje vyravusios vokiečių mokyklos principai. Anot prof. Juozo Rimo, „tai buvo orkestrinio pūtikų ugdymo ir orientavimo mokykla  apsiribojant tik siauro amato keliamais uždaviniais". Didžiausias dėmesys buvo skirtas techninių įgūdžių vystymui: grojamos gamos, pratimai, etiudai. Nepakankamai studijuota klasikinių kūrinių, formuojančių atlikėjo estetinius kriterijus, ugdančių interpretacinę iniciatyvą. Didžiąją meninio repertuaro dalį sudarė žymesniųjų Europos atlikėjų pučiamaisiais instrumentais sukurti virtuoziniai kūriniai.

Visada su didesne pagarba ir dėkingumu verta prisiminti tuos talentingus pedagogus, kurie savo darbe nesitaikstė su menkomis studentų žiniomis ir siekė juos paruošti gyvenimui ne tik kaip gerus specialistus, bet ir kaip kilnius žmones.

Pučiamųjų instrumentų Kauno konservatorijoje buvo mokomasi penkerius metus. Kursas buvo dalomas į žemesnįjį ir aukštesnįjį skyrių. Vienų (pvz., fagoto bei klarneto) specialybių žemesnįjį skyrių sudarė ketveri, o aukštesnįjį - vieneri studijų metai; kitų (trombono ir valtornos) - atitinkamai treji ir dveji metai. Pradžioje pučiamųjų klasėms vadovavo svetimšaliai ar svetur mokslus baigę muzikai - Talino, Varšuvos, Leipcigo, Maskvos aukštųjų mokyklų absolventai: Albertas Köhelikas, Emerikas Gailevičius, Paulius Schubertas, Karolis Sakalauskas, taip pat Pranas Olšauskas (jis mokėsi B. Oginskio mokykloje). Nuo 1936 m. jau visi, išskyrus P. Schubertą, Kauno konservatorijos pučiamųjų skyriaus pedagogai buvo Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtiniai: Juozas Pakalnis (baigė ir Leipcigo konservatoriją), Kazys Paulauskas, Aleksas Valius, Vincas Šlėvys, Jonas Švedas, Alfonsas Baužinskas. 1939 m. P. Schubertą pakeitė Kauno muzikos mokyklos absolventas Romualdas Džiugas. Trumpai Kauno konservatorijoje dirbo fleitininkas Liudvikas Survila bei obojininkas Juozas Gaudrimas (Cimbolas).

Pasaulinio karo sumaištyje sumenkusiai Kauno konservatorijai į talką stojo 1945 m. iš Vilniaus muzikos mokyklų suformuota Vilniaus valstybinė konservatorija. Pučiamųjų muzikos instrumentų katedros įsteigimas 1945 metais, vienu metu atidarant dvi pučiamųjų instrumentų katedras Vilniaus ir Kauno konservatorijose, įrodo, koks toliaregiškas planas buvo sukurtas Lietuvos kultūrai. Šį planą Vilniuje kūrė žymus kompozitorius, dirigentas Konstantinas Galkauskas (1875–1963),o Kaune – jaunas, talentingas fleitininkas virtuozas, kompozitorius bei dirigentas Juozas Pakalnis (1912–1948). Nuo pat Kauno konservatorijos įkūrimo (1933) jis sėkmingai dirbo pedagoginį darbą, už kurį 1947 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Deja, šios iškilios asmenybės gyvenimas nutrūko neaiškiomis aplinkybėmis 1948 m. Vilniuje po Kompozitorių sąjungos suvažiavimo. J. Pakalnio nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai sunku pervertinti. Jo studentai – gerai žinomi fleitos pedagogai A. Armonas, J. Survila, J. Tomkvaitis, taip pat į Izraelį  vėliau išvykęs J. Finkelšteinas. Šių pedagogų išugdyti garsūs fleitininkai A. Vizgirda, V. Gelgotas, J. Taškinas, P. B. Koncė, L. Šulskutė ir kt. ne tik garsina šiuolaikinį Lietuvos fleitos meną bet ir sėkmingai tęsia J. Pakalnio pedagogines tradicijas.

1948 m. eiti Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjo pareigas Kauno konservatorijoje buvo pakviestas fagotininkas Kazys Paulauskas, jis vadovavo 1 metus, kol 1949-aisiais Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos. Tada Vilniuje katedrai 1 metus vadovavo obojininkas Juozas Gaudrimas, kuris vėliau daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo Muzikos istorijos katedrai konservatorijoje ir tapo vienu iš lietuvių muzikologijos pagrindėjų.

1949 m., centralizuojant muzikinį švietimą, Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos – muzikos studijos imtos vykdyti tik sostinėje. Iš Kauno į ją buvo permestos lėšos, į sostinę persikėlė ir dalis dėstytojų. Iš naujo susikūrusioje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje pučiamųjų instrumentų katedrai iki 1957 metų vadovavo ilgametis lietuvos operos ir teatro orkestro artistas, pirmasis lietuvių profesionalus obojininkas docentas Romualdas Džiugas (1908-1992). Nuo 1957 m. iki 1961 m. šias pareigas perėmė pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ įkūrėjas, kompozitorius ir dirigentas Vitas Žilius (1911–1961), vėliau fagotininkas Kazys Paulauskas (1961–1964), o nuo 1964 m. iki 1976 m. - valtornininkas Eduardas Brazauskas (1922 – 1996).

Laikmečio virtuozai

Ilgiausiai Lietuvos pūtikų ugdymui vadovavo žymus klarnetininkas, nusipelnęs pedagogas, pasaulyje pripažintas virtuozas profesorius Algirdas Budrys (1976–1986 ir 1992–2011). Pažintis su daugelio pasaulio mokyklų klarneto mokymo metodikomis padėjo suformuoti būsimos daugiametės pedagoginės veiklos principus. Per daugiau kaip keturis pedagoginės veiklos dešimtmečius, vadovaudamas LMTA Pučiamųjų instrumentų katedrai ir klarneto klasei, prof. A. Budrys parengė būrį talentingų atlikėjų ir pedagogų. Jo mokiniai groja visuose žymiausiuose Lietuvos orkestruose, dėsto ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Egipte, Vokietijoje, JAV ir Izraelyje. Tarp jų – garsus džiazo saksofonininkas, Nacionalinės premijos laureatas P. Vyšniauskas ir daugelis kitų. Su profesoriaus A. Budrio veikla siejamas pučiamųjų muzikos instrumentų meno suklestėjimas Lietuvoje.

Ryškų pėdsaką Pučiamųjų instrumentų katedroje paliko šešerius metus (1986–1992) vadovavęs mūsų šalyje ir užsienyje gerai žinomas fleitininkas profesorius Algirdas Vizgirda, savo autoritetu ir talentu paskatinęs daug potencialių atlikėjų rinktis ne tik fleitos, bet ir kitų pučiamųjų muzikos instrumentų specialybę, itin vaisingai darbavęsis kamerinės muzikos srityje, šio meno subtilybių mokęs taip pat ir kamerinio ansamblio paskaitose. Jo buvę tiek fleitos, tiek kamerinio ansamblio studentai dabar plačiai pasklidę po pasaulį garsina Lietuvos muzikinę kultūrą.

Didelį indėlį į Lietuvos kultūrą ir meną įnešė profesoriai Juozas Vytautas Rimas, Tauras Adomavičius, Leonardas Ulevičius, Valentinas Gelgotas, Adomas Kontautas, Petras Vyšniauskas, docentai Robertas Beinaris, Arvydas Kazlauskas, Aleksandras Fedotovas, Julius Černius, Rimantas Valančius, Andrius Puplauskis, Ilzė Urbanė ir kiti pedagogai. Šiuo metu katedroje studijuoja apie 100 studentų, dirba 31 įvairiausių pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų specialybių dėstytojas, iš kurių vienas turi meno daktaro laipsnį, 8-iems yra suteikti profesoriaus, 7-iems docento pedagoginiai laipsniai, dėsto 9 lektoriai ir 7 asistentai. Katedros dėstytojams ir studentams talkina 11 koncertmeisterių pianistų ir 4 koncertmeisteriai iliustratoriai.

Lietuvos konservatorijos (dabar LMTA) Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai apie 1981 m.

Mušamųjų muzikos instrumentų specialybė katedroje atsirado palyginti neseniai.

Pasak prof. Juozapo Domarko, „Prisiminkime, kad Vilniuje pokario metais beveik nebuvo nei pedagogų, nei muzikantų. Jie buvo arba pabėgę į Vakarus, arba sušaudyti, arba išvežti į Sibirą. Ir jaunimas tuo metu rinkosi kitokias, „rimtas“ specialybes. Nieko nuostabaus, kad teko kviestis muzikos pedagogus iš Rusijos. Praėjo nemažai laiko, kol buvo parengti geri pedagogai.“

Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kylant Lietuvos muzikinės kultūros lygiui, daugėjant orkestrų, išaugus publikos reiklumui, prireikė daugiau gerų muzikantų. Ypač trūko aukštos klasės perkusininkų. Ilgus metus LMTA tokių specialistų nerengė. Nebuvo ir šios srities profesionalų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, kurie savo ruožtu galėtų dėstyti aukštojoje mokykloje. Padėtį imtasi taisyti: 1972 m. dirigento J. Domarko iniciatyva pakviestas dėstyti į tuometinę Lietuvos konservatoriją puikus perkusininkas iš Kijevo Michailas Zikratyj. Atvykęs į Vilnių, tuo pačiu metu jis dirbo ir Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Pirmasis jo studentas, baigęs mušamųjų specialybę, buvo Levas Dukeris. Dar mokydamasis jis pradėjo dirbti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų muzikos instrumentų grupėje, vėliau išvyko gyventi į JAV. Po penkerių metų darbo konservatorijoje M. Zikratyj grįžo į Kijevą, palikęs savo klasę Kostiai Akopianui.

1979 m. prof. Algirdo Budrio iniciatyva perkusininkų gretas papildė tikras profesionalas, grojęs Maskvos Didžiojo teatro orkestre timpanais, Anatolijus Kurašovas. Jo pedagoginio darbo vaisių ilgai laukti neteko – 1983 m. Lietuvos konservatoriją baigė Zenonas Bagavičius, tais pačiais metais tapęs Lietuvos konservatorijos pedagogu, nuo 1980-ųjų jau dirbęs ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų instrumentų grupės koncertmeisterio padėjėju. Doc.Z.Bagavičiaus studentai pasklido po geriausius Lietuvos muzikinius kolektyvus, daugelis tęsė mokslus užsienyje.

Ilgainiui, sustiprėjus mušamųjų muzikos instrumentų specialybės statusui, LMTA Senato 2012 m. vasario 9 d. posėdžio nutarimu katedra pavadinta Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedra.

Lietuvos konservatorijos (dabar LMTA) Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai su 1984 m. absolventų laida

Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros pasiekimai

Per septynis savo gyvavimo dešimtmečius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai parengė ir išleido į muzikinį pasaulį daug menininkų, atstovavusių Lietuvos pučiamųjų instrumentų kultūrai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, koncertuose, dirbusių ir tebedirbančių įvairiuose Lietuvos bei užsienio kolektyvuose: fleitininkai Giedrius Gelgotas, Ona Jonaitytė, Ula Čaplikaitė, Vytenis Gurstis; obojininkai Romualdas Staškus, Linas Šalna, Robertas Beinaris, Tomas Bieliauskas, Viktoras Palejus; klarnetininkai Algis Doveika, Antanas Taločka, Andrius Žiūra, Marius Deksnys, Vytautas Giedraitis, Rimvydas Savickas; fagotininkai Šarūnas Kačionas, Jonas Vėbra, Andrius Puplauskis, Žilvinas Smalys, Julius Klimavičius, Jonas Žemonis; saksofoninkai Petras Vyšniauskas, Linas Klebauskas, Janas Maksimovičius, Liudas Mockūnas; valtornininkai Indrė Kuleševičienė, Jurgita Jankevičienė, Vytenis Matutis, Tomas Bidva, Lina Dirmauskienė; trimitininkai Tomas Gricius, Jonas Šilinskas, Saulius Petreikis, Remigijus Šereckis, Linas Rupšlaukis; trombonininkai Marius Balčytis, Audrius Stasiulis (bosinis trombonas), Linas Skučas, Egidijus Miknius, Tomas Karka, Valentas Marozas, Albinas Gražulis, Paulius Batvinis; tūbininkai Antanas Ladyga, Sergijus Kirsenka, Laimonas Masevičius; perkusininkai Zenonas Bagavičius, Saulius Astrauskas, Saulius Auglys-Stanevičius, Tomas Kulikauskas, Andrius Rekašius, Sigitas Gailius ir kiti.

Šiuo metu pučiamųjų ir mušamųjų menas jau užima garbingą vietą Lietuvos kultūroje. Per 70 gyvavimo metų paruošti absolventai tapo aktyviai koncertuojančiais menininkais, nepakeičiamais orkestrų muzikantais, profesionaliais muzikos mokytojais, aukštųjų mokyklų  dėstytojais, įvairių kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojais. Studijų metu susiformavęs glaudus profesinis dėstytojų ir studentų ryšys neretai išauga į tolimesnį kūrybinį bendradarbiavimą. Muzikos akademijos dėstytojų ir studentų bendrą veiklą sudaro koncertai, muzikiniai projektai, rengimasis ir dalyvavimas konkursuose (Lietuvoje ir užsienyje). Katedros studentai  nuolat dalyvauja koncertuose, tęstiniuose meniniuose projektuose Lietuvoje ir užsienyje, dalis studentų jau studijų metu groja įvairiuose orkestruose, ansambliuose.

LMTA Pučiamųjų instrumentų katedra šiandien

Po jubiliejinio koncerto pakalbinome LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėją doc. dr. Robertą Beinarį (nuotr.), vadovaujantį šiai  katedrai nuo 2011 metų. R.Beinaris mielai sutiko papasakoti apie dabartinę situaciją LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje ir pagvildeno kai kuriuos aktualius nūdienos klausimus.

Baigęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, Vytauto Masteikos klasę, R. Beinaris studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, docento Romualdo Staškaus obojaus klasėje. 2003 m. baigė meno aspirantūros studijas, stažavosi Liono nacionalinėje muzikos konservatorijoje Prancūzijoje (prof. Jeano-Louis Capezzali ir Jerome’o Guichard’o obojaus klasėse). Dalyvavo daugelyje meistriškumo kursų pas žymius Europos obojininkus. Yra keleto tarptautinių konkursų laureatas. Dabar jo koncertinę veiklą lydi ir organizacinis bei pedagoginis darbas: jis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas, organizuoja Lietuvos obojininkų čempionatą, Tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“ Anykščiuose, Tarptautinį Liutauro Vėbros obojininkų konkursą, yra Tarptautinio obojininkų festivalio meno vadovas, rengia Tarptautinį Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursą, įkūrė Lietuvos obojų kvintetą ir jam vadovauja.

Robertas Beinaris dažnai ir teigiamai paminimas koncertų recenzijose. Koncertuodamas su įvairių sudėčių kolektyvais, jis visuomet įvardijamas kaip puikus ansamblinio ir solinio muzikavimo profesionalas. Jis, ko gero, vienintelis dabar nuolat koncertuojantis lietuvių obojininkas, plataus spektro muzikos atlikėjas yra  jau nuėjęs ir kūrybinio kelio 20-metį.

Kokia pūtikų studentų situacija šiandien Lietuvoje, kaimyninėse šalyse  ir Vakarų Europoje?

Šiuo metu turime didelį būrį puikių studentų. Situaciją vertinčiau teigiamai. Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad bendras pūtikų lygis labai smarkiai išaugo. Didelės reikšmės turi tai, kad labai daug dėstytojų, dirbančių LMTA, yra studijavę ar stažavęsi  užsienyje ir šiandien nuolat vyksta tarptautiniai mainai. Tai labai praplečia mūsų bendras pučiamųjų meno tradicijas. Džiugu, kad studentams galime pasiūlyti aukšto lygio studijas čia, Lietuvoje. Mūsų studentai turi galimybes vykti ir į Europos aukštąsias mokyklas pagal Erazmus ar Nordplius mainų programas. Šių programų dėka matome kitų aukštųjų mokyklų grojimo tendencijas ir galime pasisemti patirties, palyginti mokymo sistemas. Studentams studijuoti šiais laikais yra ypatingai geros sąlygos. Informacijos gausa yra labai didelė, bet ją svarbu mokėti teisingai atsirinkti ir panaudoti. Kartais pasigendu iš studentų tik didesnio atsidavimo savo specialybei, noro siekti kuo aukštesnių rezultatų. Labiau pasigendu studentų savarankiško darbo, o ne tik laukti žinių iš dėstytojo. Čia galima kalbėti labai daug, bet svarbiausias tikslas yra rezultatas, o jis pasiekiamas tik didelio darbo dėka. Svarbu ne tik daug groti, bet ir skirti laiko įrašų klausymui, jų analizavimui, darbui su partitūromis. Tokiam išsamiam darbui reikia didesnio noro, užsispyrimo, siekio ir vidinės kantrybės. Labai svarbus ir pasitikėjimas savo jėgomis siekiant užsibrėžto tikslo. To ir linkiu visiems šiandieniniams studentams, kurie mokosi Lietuvoje ar užsienyje: viskas Jūsų rankose, o dėstytojų uždavinys Jums visada padėti siekiant Jūsų tikslo.

Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje yra pati didžiausia specialybių įvairovė. Kuris instrumentas populiariausias, kurių trūksta? 

Mūsų specifika tuo ir yra žavi, kad mes esame labai įvairūs savo muzikos spalvų koloritu. Išsiskiriame dar ir tuo, kad mūsų katedroje yra ir mušamieji instrumentai. Tai dar vienas žavus garsų ir ritmo pasaulis. Niekada nesinori labai paprastai atsakyti į šį klausimą, kurių instrumentų yra daugiausia, o kurių trūksta. Tendencijos būna įvairios. Vienu metu yra vienų instrumentų daugiau, kitu metu kitų. Šiuo metu labiausiai trūksta fagotų, valtornų ir mušamųjų specialybės studentų. Populiariausias išlieka fleita. Labai didelę įtaką instrumentui daro ir jo populiarinimas. Pats prismenu, kokia retenybė buvo obojininkai. Bet kai pradėjau organizuoti obojininkų čempionatą, šio instrumento populiarumas ženkliai išaugo. Kiekviena gera inciatyva suteikia galimybes atrasti naujų proveržių. To ir siekiame kurdami plačią pūtikų bendruomenę.

Ar jaučiama didelė konkurencija tarp pūtikų, perkusininkų? 

Manyčiau, kad konkurencija jaučiama visur ir visada. Tai yra normalu. O muzikos srityje kartais net ir sveikintina, norint siekti kuo aukštesnių rezultatų. Šiuo metu galėtų būti didesnė konkurencija tarp perkusininkų, nes studijuojančių yra mažai.

Kokie organizuojami konkursai besimokantiems pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų specialybių?

Norėčiau pasidžiaugti, kad pūtikų konkursų per pastaruosius dešimt metų padaugėjo. Tai labai didelis mūsų laimėjimas, nes tai viena geriausių motyvacijų apie kurias kalbėjau pradžioje mūsų pokalbio. Iš dalies tai ir lėmė šios dienos pūtikų pakilimą. Be abejo tai ne vienų metų darbas ir ne dešimties. Kaip tik minint LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros 70-metų jubiliejų, buvo galima įsitikinti, - kiek buvo nuveikta ir kiek padaryta, kad šiandien galėtumėme džiaugtis tokiais rezultatais. Bet grįžkime prie konkursų. Jau beveik 30 metų organizuojamas J. Pakalnio vardo respublikinis jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursas, kuris yra visų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursų pradžia.

Neseniai Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla pradėjo organizuoti vieno žymiausių klarnetininko prof. A. Budrio vardo jaunųjų atlikėjų medinių pučiamųjų instrumentalistų konkursą, taip pat tokio pat modelio variniams instrumentams konkursą pavadinimu Vario spalvos.

Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla praėjusiais metais surengė pirmąjį tarptautinį jaunųjų atlikėjų konkursą „Ventus musicale“, taip pat nuo 2003 metų organizuoja Tarptautinį obojininkų čempionatą, Tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“ Anykščiuose kartu su Anykščių muzikos mokykla, Tarptautinį L. Vėbros vardo obojininkų konkursą, kuris vyksta dažniausiai Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje.

Tarp konkursų pučiamiesiems instrumentams įvardinčiau tarptautinį konkursą „Kaunas Sonorum“, prof. P. Vyšniausko vardo saksofoninkų konkursą organizuojamą Plungėje, Broniaus Jonušo vardo konkursą, kuris vyksta jo vardo muzikos mokykloje Vilniuje. Taip pat žinau, nes aš pats profesorių įkalbėjau organizuoti tarptautinį prof. A. Vizgirdos vardo fleitininkų konkursą, kuris įvyks šių metų Nidoje.

Vienas didžiausių mūsų pasiekimų - tai profesionalams skirtas konkursas (iki 30 metų) Tarptautinis J. Pakalnio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursas. Šiuo konkursu pagaliau užpildome visą muzikų paruošimo piramidę. Ne visus konkursus išvardinau, bet ačiū visiems, kas prisideda prie pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų puoselėjimo.

Kokios įsidarbinimo galimybės pūtikams?

Geriems muzikantams šiandien tikrai įsidarbinimo problemų Lietuvoje nėra. Didžioji dalis studentų jau besimokydami dirba orkestruose. Tai tikrai nėra dažnas atvejis užsienyje. Ten įsidarbinti dar studijuojant yra kur kas sunkiau.

Ar galėtumėte išskirti muzikus, kurie Jums darė didelę įtaką?

Labai daug muzikų darė ir daro didelę įtaką mano profesijoje. Netgi nebūtinai muzikų, o netgi žymių sportininkų, iš kurių tikrai daug pasiėmiau būtent savo sričiai. Tai - atkaklumas, ryžtas, noras, laimėjimai, judesys, ištvermė, individualybė ar pergalės skonis. Aš visada siekiu maksimalių rezultatų. Teko su daug kuo dirbti, bendrauti. Aš visada ieškojau ir ieškau, nes muzikantas negali sustoti. Didelę įtaką man padarė pirmieji ir vėlesni mokytojai: Vytautas Masteika, Arnoldas Beinaris, Pranciškus Beinaris, Danguolė Bereckaitė, Sigitas Sulžickas, Romualdas Staškus, Vidas Lubauskas, Eugenijus Paškevičius, Juozas Rimas, Algirdas Budrys, Algirdas Vizgirda. Taip pat daug pasimokiau iš Lietuvos ir užsienio dirigentų, su kuriais teko muzikuoti. Išskiriant užsienio muzikus įvardinčiau J. L. Capezzalli, J. Guischard, G. Meerwein, M. Rostropovic, Yo-Yoma, E. Morricone, Fr. Leleux, A. Mayer, H. Holliger, M. Bourgue, A. Ogrinciuk ir dar daugelis kitų.

Kokie nauji iššūkiai tenka studentams? 

Manau didžiausias iššūkis nepasimesti šiame labai plačiame pasaulyje, nes tai jaunatviškas bruožas.

Kiek Jūsų manymu studentas turėtų vidutiniškai skirti laiko per dieną kasdieniam praktikavimui spec. instrumentu?

Manau, kad muzikas gali savo darbą išdėstyti taip, kad nereikėtų visą laiką tik groti. Yra galimybės savo srityje tobulėti klausant įrašus, analizuojant partitūras, stebint meistriškumo kursus. Šiais laikais svarbu studentams išmokti mokytis ir paskirstyti savo laiką platesniam pažinimui. Sakyčiau, kad laiko ir galimybių sąvoka tampa sunkiai apčiuopiama.

Kokios būtinos kitos disciplinos šių dienų studentui-pūtikui?

Labai svarbu kalbos. Taip pat visas muzikinis švietimas. Net negaliu pasakyti, kas būtų nereikalinga. Solfedžio ypač reikalingas, nors studentai nelabai jo mėgsta. Taip pat labai reikalingos instrumentuotės žinios, kurių stygius pajuntamas vėliau, pabaigus studijas. Labai svarbus motyvuotiems atlikėjams ir dirigavimas. Ypač svarbu yra dainavimas, nes mes taip pat dainuojame, tik ne balsu o savo instrumentais. Mano iniciatyva, kartu su LMTA choro dirigavimo katedra, įvedėme privalomą chorą pučiamiesiems. Daugiau dėmesio skirčiau grojimui orkestre. Šias sritis šiai dienai dar labiau sustiprinčiau.

Ko šiame darbe labiausiai trūksta?

Laiko.

Kurios užsienio valstybės pučiamųjų instrumentų metodikos modelį (ne tik spec. instrumentą) matote labiausiai tinkamą LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentams ir kartu dėstytojams?

Prancūzijos, Vokietijos.

Ar šiuo metu studijos LMTA atitinka tarptautinius standartus?

Visiškai atitinka. Turime puikius dėstytojus ir visą administruojančią komandą.

Kokius planus, kūrybines idėjas puoselėjate šiuo metu?

Neskaitant visų renginių, koncertų, konkursų bei meistriškumo kursų, naujausias uždavinys - tai Tarptautinis J. Pakalnio vardo atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursas – 2016. Vėliau – 2018 m.

Šie metai bus ypač turtingi mums nes laukia daug renginių. Taip pat ruošiuosi spręsti trūkstamų instrumentų klausimą. Ruošim projektus, siekdami atnaujinti pučiamuosius ir mušamuosius muzikos instrumentus. Jaučiam didelį stygių, ypač retesnių giminingų instrumentų, kurių patys studentai įsigyti neturi galimybių. Planų ir darbų laukia labai daug.

Kokią matote LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrą ateityje?

Norėčiau, kad į Lietuvą atvyktų studijuoti daugiau užsienio studentų. Tai reikštų didelį mūsų darbo ir profesionalumo įvertinimą. Lietuvą labai garsina mūsų sportininkai ir menininkai, todėl visada sakau,- Lietuva bus ir pūtikų šalis!

Taip pat visiems linkiu kurti šį nuostabų pučiamųjų garsų magiškajį pasaulį. Dalinkimės juo su kitais, kad šie instrumentai skambėtų kuo plačiau visame pasaulyje. Nepamirškime palikti ir pėdsakų. Noriu pasižiaugti, kad švenčiant LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros jubiliejų išleidome dėstytojų atliekamų kūrinių dvigubą kompaktinį diską. Džiugu, kad visi geranoriškai prisidėjo prie šios idėjos ir pavyko išleisti tokią atminimo dovaną. Ypač dėkoju garso režisieriui Viliui Kondrotui ir rėmėjams Gediminui Kuprevičiui, UAB „Litamilk“, bei  LMTA. O pabaigai, jeigu trumpai atsakyti apie ateitį, ją matau tik gerą, o kad ji tokia ir būtų - turime visi stengtis.

Dėkoju už pokalbį

Jubiliejinio koncerto nuotraukos Algirdo Rakausko

Pauliaus Dautarto nuotr. LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai šiandien