LNSO metamorfozės

Publikuota: 2014-03-28 Autorius: Kultūros ekspertai
LNSO metamorfozės

Kovo 15, 21 ir 29 dienomis galėjome stebėti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro metamorfozes, liudijančias orkestro profesionalumą ir aukštą meistrystės lygį: trys lietuviai dirigentai – Robertas Šervenikas, Modestas Pitrėnas ir Mirga Gražinytė – neatpažįstamai keitė orkestro garsą ir atlikimo stilių.

Dvi chrestomatinės simfonijos – R. Šerveniko diriguojama P. Čaikovskio Ketvirtoji ir M. Gražinytės diriguojama L. van Beethoveno Penktoji – leido spręsti ir apie dirigentų prioritetus. Čaikovskis skambėjo pagal geriausius chrestomatinius rusų dirigavimo mokyklos pavyzdžius: išryškintas orkestro grupių „grynasis“ tembrinis skambėjimas, galingas forte ir be jokių subtilybių piano, atliekantis greičiau dramaturginę nei spalvinę misiją. M. Gražinytės Beethovenas skambėjo neįprastai. Galima ginčytis, ar gerai, nes vis dėlto Beethoveno muzika chrestomatinė ir pirmiausia dėl kompozitoriaus unikalaus kūrinių formos suvokimo. Ne veltui Beethoveno simfonijos – dirigavimo, o ir kūrybos pradžiamokslis. Ypač – Penktoji simfonija, kurioje ryškus ne tik monotematizmas, bet ir dramaturginiu požiūriu išskirtinė III ir IV dalių vientisumo siekianti ataka: nuo vos girdimo timpanų pianissimo trečiosios dalies paskutiniuose taktuose iki galingiausio, iki tol klasicizmo epochoje nė nebuvusio fortissimo ketvirtosios dalies pradžioje (su trimis trombonais galingoje C-dur tonacijoje – taip pat naujiena to meto orkestre). Būtent dramaturginės koncepcijos ir formos suvokimo labiausiai pritrūko Mirgos Beethoveno interpretacijoje.

Modestas Pitrėnas, pasirinkęs itin spalvingą prancūziškai ispanišką su vokišku akcentu programą atskleidė šiandien LNSO kolektyvui ir sau keliamus prioritetus. Garsas ir formos pojūtis Modestui jau savaime aiškus, seniai išmoktas dalykas. Dabar jį domina garso, tembro, atspalvių tarp vienodos dinamikos ženklų paieška, beribiai muzikos, ypač orkestrinės, interpretacijos klodai. Su džiaugsmu stebėjau gerą orkestro muzikantų įtampą – juk nelengva perimti kito instrumento ar grupės pradėtą mintį, tęsti ją nuosekliai plėtojant dirigento pojūčius atitinkančią emociją. Ar tai išties LNSO? Ar Lietuvos salė? Muzikinį pasitenkinimą subtiliu atlikimo rafinuotumu kurstė patriotinė savimeilė. Tarp Emanuelio Chabriero Rapsodijos orkestrui „Ispanija“ ir Mauriceʼo Ravelio „Ispaniškosios rapsodijos“ puikiai „jautėsi“ Vaidos Striaupaitės-Beinarienės sukurta Fantazija Enriqueʼs Granados tema obojui ir orkestrui, kurį atliko Robertas Beinaris. Puikusis mūsų obojininkas griežė ir antroje dalyje, kurioje skambėję Richardo Strausso Koncertas obojui bei nuotaikinga valsų siuita iš operos „Rožių kavalierius“ žavėjo ir kameriškai suvoktu simfoninio orkestro tembru, ir Johannui Straussui būdinga aistra rafinuotai sudėtingoje Richardo Strausso partitūroje. 

Komentarai