Luko Geniušo rečitalis pradėjo 16-ąjį LVSO vasaros festivalį

Paskutinę pavasario dieną, gegužės 31-ąją, sezoną baigusio LVSO koncertų salėje nuskambėjo jau šešioliktojo vasaros festivalio pradžios koncertas. Intymioje erdvėje Lukas Geniušas kūrė išties užburiančią nuotaiką, pasirinkęs kūrinius, kuriuos siejo prancūziškas skambesys. Numatytoji solinio rečitalio programa buvo pakeista, joje neliko S. Prokofjevo, M. K. Čiurlionio ir A. Lyakhovichiaus kūrinių.

Programos koncepciją pianistas interviu su Ieva Bačiulyte prieš koncertą apibūdino taip: „Nematoma šios programos gija – prancūzų muzikinė tradicija. Tiek F. Chopinas, tiek G. Enescu, jau nekalbant apie C. Debussy ir M. Ravelį, yra prancūzų muzikos klasikai, jie visi priklauso prancūziškajai linijai. F. Chopinas buvo pusiau prancūzas, laikomas savu kompozitoriumi Paryžiuje. G. Enescu, būdamas rumunas ir etniškai su Prancūzija neturintis nieko bendro, ilgus metus studijavo ir gyveno Paryžiuje. G. Enescu buvo kilęs iš aristokratų šeimos, jo muzikoje, ypatingai noktiurne, kurį atliksiu, labai girdisi prancūzų muzikinės kalbos ir tradicijos įtaka. Šiuos kūrinius pasirinkau dar ir dėl to, kad šį sezoną juos atlikau skirtingose programose ir kombinacijose, tad Vilniaus publikai norėčiau parodyti būtent tai, kas labiausiai atspindi šiandienines mano muzikines aktualijas.“

Iš tiesų, S. Prokfjevo antrąją sonatą publika yra girdėjusi jau nekart. O šį vakarą pirmoje koncerto dalyje skambėjo daugiau Fryderyko Chopino virtuozinių kūrinių. Iš pradžių pianistas paskambino jo du pirmuosius etiudus iš trijų, sukurtus 1839 metais, vadinamuosius „Trois Nouvelles Etudes“. Pirmajame jis žaidė su poliritmija tarp dviejų rankų, išryškindamas jų savarankiškumą, antrajame – akordinių triolių trapumą. Abu etiudai skambėjo veikiau kaip lyrinės pjesės, nes pianistas skambino lėtai, įsiklausydamas į sąskambius ir kurdamas savą agogiką.

Toliau girdėjome F. Chopino etiudus iš op. 25: Des-dur, Ges-dur, h-moll, a-moll ir c-moll. Man pirmuosiuose gal vos vos pristigo žaismingumo, likusiuose – veržlumo iki pabaigos; atrodė, kad iš kažkur atsiradęs niūrus egzistencinis pradas nuotaikas pasunkino, tad išgirdome dramatiškesnę jų interpretaciją. Kita vertus, dėl akustikos savitumo ne viskas aiškiai buvo girdima, ji garso spindesį tarsi slopino, viršūnės ne visada prasimušė iki ausies.

Ilga impresionistinė drobė, G. Enescu noktiurnas Des-dur pratęsė nuotaiką, šiame virtuoziškame kūrinyje Geniušas atskleidė ir lyrines, ir dramatines nuotaikas.

Antrojoje koncerto dalyje girdėjome po porą pjesių iš Maurice‘o Ravelio ciklo „Atspindžiai“ M. 43 ir Claude‘o Debussy Bergamo siuitos L. 75 ir, o bisui – Leopoldo Godovskio pjesę. Ravelio ciklo III dalis „Valtelė vandenyne“ žavėjo ažūru, Debussy „Menuetas“ žaisminga arabeska, o „Mėnesiena“ – paslaptingu mirguliavimu.

Rečitalis pateikė visą pavasario žiedų aromatų puokštę, dvelkė nostalgijos kvapais ir tuo, kaip santūriai pianistas, tarsi kviesdamas į nematytą mitinę Arkadiją, veda klausytoją gėlėmis nusėtais sodo takeliais, leisdamas pasigėrėti kiekvienu augalu ir jų kompozicijomis. Gal tai ir replika įtemptam karų varginamam pasauliui?..

Lukas Geniušas žinomas kaip didelių koncertinių ciklų atlikėjas, jo diskografijoje iškiliai įamžinta L. Van Beethoveno, J. Brahmso, S. Rachmaninovo, F. Chopino, S. Prokofjevo kūryba. Dabartinės paieškos subtiliuose prancūzų kūriniuose rodo naują jo interesų lauką. Vis dėlto tam, kad galima būtų tiksliau įvertinti girdimą interpretaciją, norėtume išgirsti šią programą geresnėmis akustinėmis savybėmis pasižyminčioje erdvėje, nes juvelyrinis darbas su prancūzų muzika reikalauja aiškaus garsų birumo ir ypač obertonų, atspalvių, kurių virpanti puokštė ir sudaro visą šios muzikos skambesių prasmę.

2025 birželio 1 d.