Maja Pliseckaja ir Rodionas Ščedrinas: kai paskutinė valia susiduria su atminties politika

Maja Pliseckaja ir Rodionas Ščedrinas nenorėjo nei kapo, nei memorialo – jų pelenai turėjo būti sujungti ir išbarstyti. Tačiau dalis jų 2026-ųjų pavasarį buvo palaidota Maskvos Novodevičės kapinėse – Rusijos nacionaliniame didžiųjų asmenybių panteone. Ši istorija verčia klausti ne tik, kam po mirties priklauso menininko atmintis. Ji primena ir tai, kaip veikia kultūros „minkštoji galia“: valstybei nebūtinas menininko politinis pritarimas – pakanka jo vardo ir autoriteto. Gal todėl šiandien kalbant apie rusų kultūrą svarbu klausti ne tik, kuo čia dėtas Čaikovskis ar Prokofjevas, bet ir kas, kada ir kokiame kontekste jų vardais naudojasi.

***

2026 m. balandžio 16 d. Maskvos Novodevičės kapinėse buvo palaidota dalis Majos Pliseckajos ir Rodiono Ščedrino pelenų. Iš pirmo žvilgsnio – natūralus dviejų iškilių XX amžiaus Rusijos menininkų atminimo įamžinimas viename svarbiausių šalies kultūros panteonų. Tačiau šiuo atveju kapas kelia klausimą: ar patys menininkai jo norėjo?

Maja Pliseckaja mirė 2015 m. Miunchene, Rodionas Ščedrinas – 2025-aisiais. Sutuoktiniai vaikų neturėjo ir dar būdami gyvi buvo aiškiai išreiškę pageidavimą dėl savo palaikų: abu turėjo būti kremuoti, jų pelenai – sujungti ir išbarstyti. Po Ščedrino mirties Majos Pliseckajos ir Rodiono Ščedrino fondo atstovai viešai dar kartą patvirtino šią valią.

2025 m. lapkritį dalis abiejų menininkų sumaišytų pelenų buvo išbarstyta virš Okos upės netoli Aleksino Tulos srityje – vietovėje, susijusioje su Ščedrino vaikyste. Tačiau, kaip paaiškėjo 2026 m. balandį, dalis pelenų buvo palikta ir vėliau palaidota Novodevičės kapinėse.

Būtent ši aplinkybė sukėlė diskusiją.

Rusų istorikas ir žurnalistas Sergejus Medvedevas savo publikacijoje šį veiksmą įvardijo itin griežtai – kaip paskutinės Pliseckajos valios pažeidimą ir net „kūno pasisavinimą“. Jo tekstas – aštrus politinis komentaras, todėl ne visus jame pateikiamus vertinimus reikėtų priimti kaip nustatytus faktus. Tačiau pagrindinė aplinkybė patvirtinta: Novodevičės kapinėse iš tiesų atsirado bendras Pliseckajos ir Ščedrino kapas, nors viešai skelbta jų paskutinė valia buvo susijusi su pelenų išbarstymu, o ne palaidojimu.

Čia svarbus niuansas. Viešai prieinamuose šaltiniuose cituojamas sutuoktinių pageidavimas, tačiau pats visas testamento tekstas nėra paskelbtas. Todėl kategoriškai teigti, kad įvyko teisinis testamento pažeidimas, neturint pirminio dokumento, būtų neatsargu. Tačiau neatitikimas tarp daugelį metų skelbtos menininkų valios ir dabar atsiradusio kapo akivaizdus.

Novodevičės kapinės šiuo atveju taip pat nėra neutrali vieta. Tai vienas svarbiausių Rusijos nacionalinės atminties panteonų, kuriame palaidoti politikai, rašytojai, kompozitoriai, aktoriai, režisieriai, mokslininkai. Palaidoti žmogų Novodevičės kapinėse reiškia ne vien suteikti jam kapavietę – tai kartu reiškia įrašyti jį į valstybės formuojamą didžiųjų asmenybių pasakojimą.

Todėl Pliseckajos ir Ščedrino atvejis peržengia vien laidojimo aplinkybių ribas.

Maja Pliseckaja visą gyvenimą buvo menininkė, sunkiai pakentusi jai primetamas ribas. Sovietų valdžia ilgus metus neleido jai išvykti į užsienį, ji buvo sekama, tačiau kartu paversta vienu reprezentacinių sovietinės kultūros simbolių. Rodiono Ščedrino santykis su sistema taip pat nebuvo vienareikšmis. Nuo 1990 m. pora daugiausia gyveno Miunchene.

Ir štai po mirties jie atsiduria vienoje simboliškiausių Maskvos kapinių – nors patys, sprendžiant iš viešai skelbtos jų valios, kapo apskritai nenorėjo.

Gal todėl svarbiausias šios istorijos klausimas nėra net tai, kiek pelenų išbarstyta virš Okos ir kiek jų palaidota Maskvoje.

Klausimas kitas: kam priklauso menininko atmintis po jo mirties?

Šeimai? Valstybei? Kultūros institucijoms? Visuomenei?

Ar vis dėlto pirmiausia – pačiam žmogui, kuris dar būdamas gyvas pasirinko, kaip nori išnykti?

Majos Pliseckajos ir Rodiono Ščedrino atvejis šį klausimą palieka nemaloniai atvirą. Ir galbūt būtent todėl kuklus pelenų išbarstymas virš Okos apie šiuos du menininkus pasako daugiau negu dar vienas kapas didžiųjų vardų panteone.

Pliseckajos ir Ščedrino istorija verčia prisiminti dar vieną šiandien ypač aktualų klausimą – kultūros kaip „minkštosios galios“ veikimą. Lietuvoje diskutuojant, ar karo Ukrainoje metu dera koncertų programose, festivaliuose ir kitose reprezentacinėse erdvėse taip pat, kaip anksčiau, pristatyti rusų kultūrą, dažnai girdime argumentą: kuo čia dėtas Čaikovskis, Prokofjevas ar kuris nors kitas seniai miręs menininkas?

Žinoma, niekuo – jeigu kalbame apie jų asmeninę atsakomybę už šiandienos karą. Tačiau „minkštoji galia“ ir neveikia kaltės principu. Jai nereikia menininko politinio pareiškimo ar net jo sutikimo. Pakanka kūrinio autoriteto, garsaus vardo, visuotinai pripažintos kultūrinės vertės, kurią valstybė gali įtraukti į pasakojimą apie savo didybę, istorinį tęstinumą ir ypatingą vietą pasaulio kultūroje.

Pliseckajos ir Ščedrino pomirtinė istorija šį mechanizmą parodo beveik fiziškai. Jeigu viešai skelbta jų valia buvo neturėti kapo, o pelenus išbarstyti, tačiau dalis jų vis tiek atsidūrė Novodevičės kapinėse – viename svarbiausių Rusijos nacionalinių panteonų, – menininkų kūnai ir vardai įgyja naują simbolinę funkciją. Jie sugrąžinami į didžiosios rusų kultūros pasakojimą nepriklausomai nuo to, ar patys būtų norėję jame taip dalyvauti.

Todėl šiandienos diskusija turbūt turėtų vykti ne apie Čaikovskio ar Prokofjevo „kaltę“. Kur kas svarbiau klausti, kas, kada ir kokiame kontekste jų vardais naudojasi. Atsisakyti nekritiško rusų kultūros reprezentavimo nėra tas pats, kas išbraukti rusų meną iš Europos kultūros istorijos. Priešingai – galbūt kaip tik dabar jį reikia pažinti ir aiškinti tiksliau, atskiriant patį kūrinį nuo valstybės pastangų pasisavinti jo autoritetą.

Nes „minkštoji galia“ prasideda būtent ten, kur mums atrodo, kad tai – „tik muzika“.

***

ABSTRACT

Maya Plisetskaya and Rodion Shchedrin wanted neither a grave nor a memorial: their ashes were to be combined and scattered. Yet in the spring of 2026, part of their ashes was interred at Moscow’s Novodevichy Cemetery – Russia’s national pantheon of eminent figures. The story raises a question not only about who has the right to shape an artist’s memory after death. It also reveals how cultural “soft power” operates: a state does not need an artist’s political consent – their name and cultural authority may be enough. Perhaps this is why, when discussing Russian culture today, the question is not simply what Tchaikovsky or Prokofiev have to do with the present war, but who invokes their names, when, and in what context.

Keywords: Maya Plisetskaya, Rodion Shchedrin, cultural soft power, Novodevichy Cemetery, cultural memory, Russian culture