Manuelio de Fallos „Trumpas gyvenimas“ – Andalūzijos aistros Vilniuje

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) 38-ąjį koncertų sezoną pradėjo Lietuvos scenose dar neskambėjusia ispanų kompozitoriaus Manuelio de Fallos opera „La vida breve“ („Trumpas gyvenimas“).

„Būti šio kūrinio premjeros Lietuvoje liudininkais yra didelė dovana“, – ne kartą tvirtino daugelio LVSO projektų iniciatorius ir dalyvis, tenoras Edgaras Montvidas.

Dar savo karjeros pradžioje jis susipažino su vienintele pilnos apimties garsaus ispanų kompozitoriaus opera „La vida breve“ ir nuo tada brandino idėją pristatyti ją Lietuvoje. 2026-ieji, kai pasaulis mini kompozitoriaus 150-ąsias gimimo metines, tapo tam puikia proga.

„La vida breve“ šiemet užbaigė Edgaro Montvido vadovaujamą Pažaislio muzikos festivalį, o rugsėjo 18 d., diriguojama maestro Gintaro Rinkevičiaus, suskambo LVSO koncertų salėje. Taip Pažaislio festivalis ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas ir solistas pratęsė kūrybinį bendradarbiavimą reikšminga premjera.

LVSO sezono atidarymo vakaras tapo tikra švente flamenko mėgėjams. Manuelis de Falla į operą meistriškai įaudė ispanų folkloro elementus, flamenko šokio, dainavimo ir gitaros muzikos epizodus. Instrumentinei muzikai čia tenka beveik tiek pat vietos, kiek vokalui.

Įdomu, kad operos libretą jo autorius Carlosas Fernándezas Shaw parašė pasitelkdamas Andalūzijos kalbos ypatumus, o ne vien bendrinę ispanų kalbą.

Pirmosios „La vida breve“ premjeros įvyko Prancūzijoje, nes Ispanijoje ilgai nepavyko pasiekti, kad opera būtų pastatyta. Tam originalus libretas buvo išverstas į prancūzų kalbą. Šiandien prancūziškoji operos versija atliekama retai, todėl ir Lietuvos solistams teko perprasti Andalūzijos ispanų kalbos tarimo bei raiškos ypatumus.

„La vida breve“ siužetas paprastas, telpantis į vieną sakinį: turtingas mylimasis Pakas išduoda jauną čigonaitę Salud, vesdamas savo luomo merginą Karmelą, o apgautoji, įsiveržusi į jų vestuves, iš sielvarto krinta negyva prie suvedžiotojo kojų.

Tačiau muzika šią paprastą istoriją paverčia dramatišku, spalvingu sceniniu kūriniu. Operos instrumentiniai šokiai dažnai skamba koncertuose ir kaip savarankiški kūriniai.

Vilniaus scenoje tragišką herojės istoriją perteikė Gvatemalos sopranas Adriana González, jau anksčiau dainavusi pagrindinę Salud partiją. Kitus vaidmenis atliko Lietuvos solistai: Edgaras Montvidas (Pakas), Justina Gringytė (Salud senelė), Joris Rubinovas (dėdė Salvadoras), Tomas Pavilionis (Kalvis), Romanas Kudriašovas (Manuelis) ir Ugnė Stražnickaitė (Karmela).

Svarbų dramaturginį vaidmenį atliko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas). Jo dainavimas tapo savotišku įvykių komentaru, papildančiu asmeninę herojės tragediją platesniu bendruomenės balsu.

Vakaro kulminacija tapo flamenko scenos. Andalūzijos muzikinę tradiciją įkūnijo ispanų šokėja Verónica Pulido ir flamenko gitaristas bei dainininkas Ricardo Fernándezas del Moralis, išsiskiriantis gebėjimu derinti gitaros meistriškumą ir vokalinę raišką.

Ricardo Fernándezas del Moralis – pirmasis atlikėjas, pelnęs penkis pagrindinius apdovanojimus skirtingose flamenko dainavimo kategorijose prestižiniame La Unión festivalyje. Jis koncertuoja garsiose pasaulio scenose – nuo Madrido „Teatro Real“ iki koncertų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje ir kitose Europos šalyse.

Ilgametę patirtį flamenko scenoje sukaupusi Verónica Pulido šokio epizodus pavertė įtaigiu flamenko teatru, kuriame atsiskleidė Salud emocijų raida.

Vilkėdama minimalistiniais juodais drabužiais šokėja temperamentingai pasakojo apie pavojingą herojės meilę ir pažeidžiamumą. Kitoje scenoje didžiulė raudona Manilos skara (mantón de Manila) padėjo atskleisti Salud gaivališką aistrą, o juoda suknia ilgu šleifu (bata de cola), valdoma dramatiškais kojų judesiais, parengė žiūrovus neišvengiamai herojės mirčiai.

Tragišką atomazgą pranašavo ir vestuvių scenoje gitaristo atliekama soleá – vienas iš tradicinių flamenko dainavimo stilių, kuriam būdingos vienatvės, skausmo, likimo ir netekties temos.

Publika audringais plojimais įvertino šokėjos ir gitaristo pasirodymus. Šokis su Manilos skara ir ilgašleife bata de cola suknele reikalauja ilgametės praktikos ir ypatingo kūno valdymo. Ne mažiau sudėtinga vienam atlikėjui derinti flamenko dainavimą ir akompanavimą gitara – abi šios meno sritys reikalauja didelio meistriškumo bei susitelkimo.

Parengti tokį retai atliekamą ir sudėtingą kūrinį buvo nelengvas išbandymas visam atlikėjų kolektyvui. Lieka tik apgailestauti, kad opera Lietuvoje nuskambėjo vos du kartus.