Marco Scacchi festivalyje – Vazų kapelos pėdsakais.

Publikuota: 2019-03-28 Autorius: Tomas Bakučionis
Marco Scacchi festivalyje – Vazų kapelos pėdsakais.

Kovo 6 – 23 dienomis Vilniuje jau penktą kartą buvo rengiamas tarptautinis Marco Scacchi senosios muzikos festivalis. Šiųmečiame festivalyje renesanso ir baroko muzikos gerbėjams organizatoriai pasiūlė jau aštuonis renginius. Koncertai vyko ne tik valdovų rūmuose. Antai kovo 21 d. minint Johanno Sebastiano Bacho 334-ąjį gimtadienį, Festivalis prisijungė prie pasaulinė iniciatyvos „Bachas metro“ („Bach in Subways“), kai popietę traukinyje Vilnius - Kaunas - Vilnius baroko kompozitorių muziką gyvai atliko trio „Barokomotyvas“, o vakare trio koncertavo ir Vilniaus geležinkelio stoties keleivių laukimo salėje.

 

Kovo 20 d. senosios muzikos ansamblis CordAria (Rūta Vosyliūtė ir Monta Martinsonė – vokalas; Katharina Haun – kornetas, išilginė fleita; Emilie Mory – barokinis smuikas; John Martling – teorba, liutnė; Vilimas Norkūnas – klavesinas, vargonai) klausytojams pristatė programą „Gaudeamus Omnes“, kur turėjome retą progą išgirsti XVII a. pirmoje pusėje kūrusių ryškiausių Vazų kapelos muzikantų kūrybą.

XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniuje veikusi Vazų kapela garsėjo savo kūrybingais ir profesionaliais muzikais, dauguma kurių buvo italai, kaip ir pats kapelmeisteris Markas Skakis (Marco Scacchi), ir suprantama, puoselėjusiais to laikotarpio itališkos muzikos tradicijas. Iš istorijos žinome, kad Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiu 1636 metais LDK Valdovų rūmuose buvo pastatyta opera „Elenos pagrobimas“ pagal Vladislovo Vazos rūmų sekretoriaus italo Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli) libretą ir nors operos muzikos partitūra neišliko, muzikos tyrinėtojai mano, kad muziką operai buvo sukūręs būtent Markas Skakis. Pernai rugsėjo mėnesį Valdovų Rūmuose italų ir lietuvių muzikų pastangomis operos muzikinė partitūra buvo atkurta iš nebūties ir sugražinta klausytojams.

XVII a. pirmoje pusėje Europos muzikinė tradicijos išgyveno savotišką lūžį. Iki tol vyravusi daugiabalsė polifoninė renesanso tradicija, besiremianti vokalu įgavo naujų bruožų, stiprėjant muzikos audinio vertikalei, virš kurios išryškėja solinis balsas, aiškėjant harmoninei derminei traukai, atsiskiriant grynai instrumentiniams žanrams. Didelę įtaką tiems procesams turėjo Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi) kūrybą, jo sukurta vadinamoji „seconda prattica“ ir operos, kaip sinkretinio žanro įsitvirtinimas muzikiniame gyvenime.

Marko Skakio bei jo kapelos muzikantų kūryboje ryškiai juntama ir M. Skakio mokytojo Džiovanio Frančesko Anerio (Giovanni Francesco Anerio) įtaka. Dalis jų po tarnybos Vazų kapeloje, tarnavo kituose Europos dvaruose, kaip antai Džiovanis Valentinis (Giovani Valentini) po tarnybos Vazų kapeloje tapo Ferdinando II-ojo Habsburgo rūmų kapelmeisteriu, o Vazų kapelos smuikininkas Kasparas Fiorsteris (Kaspar Förster) tarnavo kapelmeisteriu Dancige (Gdanske).

 

Ansamblio CordAria programos išdėstymas tarsi praskleidė šydą virš to muzikos virsmo, vykusio XVII a. pirmos pusės kompozitorių kūryboje. Koncerto pradžioje Monta Martinsonė atliko Marko Skakio giesmę Osanna Alleluia Vivat iš Diubeno rinkinio, skirtą Šv. Kazimiero pašlovinimui. Vilimas Norkūnas virtuoziškai ir stilingai vargonais atliko nežinomo autoriaus „Phantasia tertii toni“ iš 1591 m. Gdansko tabulatūros. Po šio kūrinio ansamblis „attacca“ (iš karto, be pauzės) perėjo jau į vėlyvesnio laikotarpio ir kitos stilistikos Tarkvinijaus Merulos ( Tarquinio Merula) kanconą „La Illica“ . Manau, kad būtent 1591 m. Phantasia tertii toni neturėjo skambėti attacca su visiškai kitokios stilistikos ir instrumentinės sudėties (Dviem smuikams ir basso continuo) Tarkvinijaus Merulos kancona, pauzės tarp šių kūrinių reikėjo, nes kiekvienas jų labai savitas ir skirtingas.

Programoje netrūko instrumentinių sudėčių įvairovės, prasmingai keitėsi vokaliniai ir instrumentiniai žanrai. Labai įdomiai klausėsi John‘o Martling‘o solo teorba atliekama Alesandro Pičinini ( Alessandro Piccinini) Penktoji tokata, išgirdome savitų akustinių instrumento niuansų ir specifinių, egzotiškų atspalvių. John‘as yra puikus liutnininkas.

Apskritai vertinant visą kolektyvą, kiekvienas ansamblio narys ne tik atsiskleidė kaip puikus savo instrumento virtuozas, puikiai išmanantis istorinio instrumentarijaus specifika, bet ir kaip jautrus ansamblio muzikantas. Nors Vilimas Norkūnas ir John Martling puikiai skambino basso continuo partijas, tačiau bendrame ansamblio skambesy trūko vienintelio dalyko – ryškaus bosinio instrumento violonės, koks buvo plačiai paplitęs XVII a., tačiau tai ne priekaištas, o palinkėjimas. Vis dėl to ansamblį tikrai papuošė vokalistės Rūta Vosiliūtė ir Monta Martinsonė – stiprūs, darniai skambantys balsai, geras barokinio dainavimo stiliaus išmanymas, patraukli išvaizda. Pagaliau bene didžiausia nuostaba buvo paties Vilimo Norkūno vokaliniai sugebėjimai, o tiksliau gebėjimas akompanuojant basso comtinuo dar ir dainuoti vieną iš solinių vokalinių partijų (Kartu su Monta Martinsone jis atliko Marko Skakio ariją „Tota Pulchra“ iš Diubeno rinkinio.

Ansamblis CordAria susibūrė tik prieš keletą metų Vilimo Norkūno ir Katharinos Haun iniciatyva, abu muzikai pažįstami dar nuo studijų Grace laikų.

Tad ansamblio kūrybinio kelio pradžia leidžia tikėtis geros sėkmės ir ateityje.

Komentarai