Maximilian‘o Hornung‘o pasirodymas su LNSO

Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos 4-oji dalis Adagietto – bene įstabiausia visų laikų simfoninio kūrinio lyrinė dalis, todėl galima manyti, kad Adagietto turėjo įtakos visos simfonijos populiarumui, nors pačios simfonijos struktūra gerokai netipinė – prasideda gedulingu maršu (1-oji dalis), baigiasi Rondo (Finalas). Spalio 5-ąją Nacionalinės filharmonijos salė buvo sausakimša, tačiau ne tik dėl G. Mahlerio Penktosios. Vilniaus publika jau spėjo itin pamėgti prancūzų dirigentą Victorieną Vanoosteną, šįsyk stojusį prie Nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto ir kuris nuo šių metų trims metams tapo pagrindiniu kviestiniu LNSO dirigentu. Kita publikos traukos priežastis buvo jaunesniosios kartos vokiečių violončelininkas Maximilianas Hornungas, kuris per pastaruosius du dešimtmečius tapo bene ryškiausiu savo kartos violončelininku. Būdamas tik 23-ejų jis tapo Bavarijos radijo simfoninio orkestro violončelių koncertmeisteriu, tačiau jau po kelių metų šios darbo vietos atsisakė, kad pradėti solisto karjerą ir štai jau dešimtmetis, kai jo darbo kalendorius užpildytas gausiais pasirodymais žymiausiose pasaulio koncertų salėse. Beje, violončelininkas mokėsi ir pas Davidą Geringą.

Vilniuje Maximilianas Hornungas su Nacionaliniu simfoniniu (LNSO) šįsyk griežė R. Schumanno koncertą violončelei ir orkestrui a-moll op. 129. Kūrinys užima išskirtinę vietą koncertiniame violončelės repertuare dėl savo plataus romantinio emocinio polėkio, sudėtingos technikos, išskirtinai meniškų, bet sudėtingų ansamblių su orkestru. Maximiliano Hornungo interpretacija visų pirma sužavėjo tuo lengvumu, su kuriuo jis sklendė virš visų virtuozinių techninių įmantrybių. Jo instrumento tembras buvo galingai užburiantis, regis, kad instrumentas specialiai sukurtas mūsų Filharmonijos salės akustikai. Jo muzikinės minties tėkmė emociškai ir tematiškai turtingoje kūrinio partitūroje visiškai užvaldė klausytoją. Orkestro/dirigento partnerystė ir palyda solistui buvo tiesiog tobula visais aspektais (tembriškai, dinamiškai, etc.), ir tai pasakytina tiek apie visą orkestrą in corpore, tiek apie atskiras orkestro instrumentų grupes, ypač įsidėmėjo nuostabus solisto duetas su orkestro violončelių koncertmeisteriu Edmundu Kulikausku koncerto antrojoje koncerto dalyje, kur iš esmės galima kalbėti apie dvi lygiavertes solines violončeles. Apskritai, pastaruoju metu jau ne viename išklausytame koncerte, ypač diriguojant Victorienui Vanoostenui, įsitikinau, kad LNSO dabar yra „ant puikios bangos“ – vis labiau tobulinama bendra skambėjimo kokybė, nepriekaištingas atskirų grupių ansamblis ir suderinamumas, įkvepianti orkestro koncertmeisterės Rasos Vosiliūtės lyderystė, pagaliau – atsidavimas dirigento idėjoms (nesvarbu, kas prie pulto – ar Pitrėnas, ar Vanoostenas) visas šis stiprybių kompleksas iškelia mūsų orkestrą tarp pačių geriausiųjų. Ir man visiškai nusišvilpt, jei kažkam pasirodys „per daug superlatyvų“, nes LNSO galime pagrįstai didžiuotis. Koncerto pradžioje nuskambėjusi R. Wagnerio „Lohengrino“ uvertiūra bei G. Mahlerio Penktosios simfonijos interpretacija šias liaupses akivaizdžiai patvirtino, todėl ir refleksiją pradėjau nuo simfonijos Adagietto, kur ir atsiskleidžia tikroji orkestro (visų pirma styginių) meistrystė, o styginiai (te neįsižeidžia pūtikai), kaip žinia, yra kiekvieno simfoninio orkestro gyvybės pagrindas.

Liucernos festivalio nuotrauka