Mažosios Lietuvos dainų šventės – Lietuvos chorinės kultūros dalis (?)

Publikuota: 2024-12-17 Autorius: Daiva KŠANIENĖ
Mažosios Lietuvos dainų šventės – Lietuvos chorinės kultūros dalis (?)

Mažosios Lietuvos dainų šventės – Lietuvos chorinės kultūros dalis (?)
Teiginys ir klausimas. Abejonė – kaip yra iš tikrųjų

Ilgai prisiminsime šią vasarą (2024) Vilniuje pakiliai nuaidėjusią respublikinę dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, skirtą pirmosios, 1924 m. Kaune įvykusios visos Lietuvos dainų šventės šimtmečiui ir subūrusiai apie 37 000 dalyvių iš visos Lietuvos.

Šį įspūdingą reiškinį plačiai nušvietė visi pagrindiniai Lietuvos radijo ir televizijos kanalai, socialiniai tinklai bei kitos žiniasklaidos priemonės, transliavusios ne tik visus šventės koncertus, įspūdingą eiseną, bet surengusios ir gausybę teleforumų, pokalbių, interviu, diskusijų, aptarimų ir kt. įvairiausiuose audio bei video formatuose.

Juose, išsamiai aptarus dainų švenčių (Didžiojoje Lietuvoje) radimosi prielaidas, priežastis, išliekamąją vertę ir kt., kažkodėl (nežinau, tendencingai ar ne) užribyje liko Mažoji Lietuva su visa savo turtingiausia chorine kultūra ir tikrąja Lietuvos dainų švenčių gimimo priežastimi bei tradicijomis. Apie Mažosios Lietuvos chorinės kultūros fenomeną buvo užsiminta itin vangiai, vos vienu kitu žodžiu, tuo parodant, kad šio krašto chorinė kultūra Lietuvai iki šiol tebėra nereikšminga. Deja, kaip ir dar daug kas.

Tuo tarpu, protestantiškoji Mažoji Lietuva, daugelį šimtmečių priklausiusi Prūsijos karalystei bei Vokietijos imperijai, turi itin gilias chorinio dainavimo (giedojimo) bei dainų švenčių tradicijas, kur kas senesnes, nei ilgai (net 120 metų) carinės Rusijos priespaudą kentusi Didžioji Lietuva. Todėl nepaprastai svarbu byloti ir daugumai priminti apie Mažosios Lietuvos dainų švenčių reikšmę, jų indėlį bei vaidmenį visos Lietuvos dainų švenčių istorijoje.

Visiems žinoma, kad lemiamą ir esminį poveikį Mažosios Lietuvos kultūriniam gyvenimui padarė Reformacija. Jos skleidžiamos idėjos, aprėpusios daugybę naujosios reformuotos bažnyčios veiklos sričių, rado atgarsį ir pasaulietinėje intelektinėje, humanitarinėje bei kultūrinėje erdvėje. M. Lutherio krikščioniškosios bažnyčios reforma, ryškiausiai atsispindėjusi liturgijoje bei jos muzikoje, keliems šimtmečiams nulėmė Mažosios Lietuvos muzikinio gyvenimo visuotinumą. Liuteroniškoji giesmė, suskambusi XVI a., tapo ne tik šio krašto gyventojų dvasine sąvastimi, gyvybinga, kasdiene muzikinės raiškos forma, bet ir pagrindu daugeliui kitų, ir bažnytinio, ir pasaulietinio muzikinio, ypač chorinio gyvenimo, apraiškų – vokiškųjų ir lietuviškųjų.

Be jokios abejonės, protestantiškosios Mažosios Lietuvos chorinė kultūra darė nemažą poveikį Didžiajai Lietuvai. Vargu ar be šios įtakos Lietuva, vienintelė iš katalikiškų Europos šalių, būtų sukūrusi tokią gyvybingą dainų švenčių tradiciją. (Juk dainų šventėmis garsėjančios Estija ir Latvija – protestantiškos šalys).

Dainų šventės Klaipėdoje (pirmiausia vokiškosios, vėliau lietuviškosios) ugdėsi laipsniškai. Į jas buvo eita kryptingai, ilgai ir kantriai purenant muzikos meno dirvą. Jau nuo XIX a. pradžios, mūsų mieste skleidėsi platus vokiečių giedotojų draugijų (chorų) tinklas. Pirmoji draugija (Gesangverein) Klaipėdoje įsikūrė dar 1811 m. ir gyvavo daugiau nei 100 metų (iki pat 1914 m), per tą laiką surengusį daugybę chorinės muzikos koncertų. Nuo jos vėliau atsiskyrė aktyviai veikusi muzikinė „Harmonijos“ draugija (Harmonieverein); 1849 m. įsisteigė stipri Klaipėdos kultūrinė organizacija „Eufonija“. Šios ir daugelis kitų vokiečių draugijų savo sudėtyje turėjo didesnius ar mažesnius vyrų chorus, kurių koncertines programas sudarė originalūs kompozitorių kūriniai, liuteroniškieji choralai.

Todėl visiškai natūralu, kad jau 1869 m. liepos 25 dieną Klaipėdoje nuaidėjo pirmoji vokiečių dainų šventė. Štai nuo šios datos ir reikia skaičiuoti Lietuvos dainų švenčių, kaip reiškinio, istoriją (155 m.). Jei Klaipėdą pozicionuojame kaip Lietuvos miestą, priimame jo istoriją, skaičiuojančią jau 773 - iuosius metus, iškilmingai rugpjūčio 1 – ją švenčiame miesto gimtadienį, saugome senąją architektūrą, materialųjį paveldą, atstatome pilies bokštą bei Šv. Jono bažnyčią, aukštiname poetą Simoną Dachą, minime Imanuelį Kantą, akcentuodami jo protėvių klaipėdietišką kilmę ir pan., kodėl ignoruojame čia buvusios aukštos muzikinės kultūros reiškinius. Taip pat ir dainų švenčių tradiciją bei istoriją.

Iki šiol tebuvo žinoma tik šios pirmosios Klaipėdos vokiečių dainų šventės data (1869). Tačiau ieškant, padedant istorikui, dr. Dainiui Elertui, pavyko rasti ir iššifruoti jos programą – dokumentinį šaltinį – šio fakto įrodymą. Dainų šventėje dalyvavo chorai ir instrumentinės kapelos iš Klaipėdos, Liepojos (atplaukė garlaiviu „Dagmar“), Elbingo, Karaliaučiaus bei Tilžės; iš viso 400 dalyvių. Šventės metu įvyko du renginiai. Pirmasis surengtas miesto teatre.

Jame giedotojų draugijos pasirodė atskirai. Choras iš Elbingo dainavo kompozitoriaus E. L. Fischer`io dainą „Tėvynė“ („Heimath“) ir Augusto Wilhelmo Rietz`o (1812 – 1877) „Gegužė“ („Maienzeit“). Karaliaučiaus giedotojai atliko austrų kompozitoriaus Antono M. Storch`o „Miško vienatvę“ („Waldeinsamkeit“) ir Friedricho Wilhelmo Kücken`o (1810 1882) „Bivonoje“ („Im Bivona“, vietovė Sicilijoje) bei dainą „Letė gėrė prie Reino“ („Der Lethe trank am Rhein“). Tilžės choro draugija – Ferdinando Möhring`o (1816 -1887) „Miško dainą“ („Waldlied“) ir „Svetimoje šalyje“ („In der Fremde“). Taip pat skambėjo Johanno Nepomuko Hummel`io (1778 -1837) „Malda mūšio metu“ („Gebet wahrend der Schlacht“), Condradino Kreutzer`io „Tyli meilė“ („Stille Liebe“), H. Mohr`o „Viltis“ (Hoffnung“).

Klaipėdos teatre taip pat įvyko instrumentinių kapelų konkursas „Meistersinger“.

Antrasis dainų šventės renginys vyko lauko erdvėje. Pradžioje Elbingo giedotojai padainavo E. Hermes`o „Reino vyno dainą“, („Rheinweinlied“) ir B. Hamma „Prie fontano“ („Am Brunnelein“).

Atliekant balsingam jungtiniam chorui nuskambėjo Wilhelmo Tschirch`o (1818 1892) „Mano tėvynė“ („Mein Heimathland“), Franzo Abt`o (1819 1885) „Nauja miško daina“ („Ein frisches Lied im Wald“), Wilhelmo Taubert`o (1811 -1891) „Jūreivio meilė“ („Matrosenliebe“), A. Billetter`io „Malda prieš mūšį“ („Gebet vor der Schlacht“), B. Hamma „Rytas laukuose“ („Im Feld des Morgens frutz“) bei tuo metu gerai žinomi kūriniai – C. Kreuzer`io „Koplyčia“ („Kapelle“) ir Franzo Lachner`io (1803 1890) „Valstybės daina“ („Bundslied“).

Beje, tais pačiais, 1869 metais, dainų šventė įvyko Estijoje (Tartu mieste), o po kelerių metų – 1873 m. Rygoje. Vokiečių dainų šventės Klaipėdoje vyko nuolat. Atmintina, kad dar anksčiau, 1843 m. dainų šventės įvyko vokiškai kalbančiame Šveicarijos mieste Ciuriche, netrukus, 1845 m. – Vokietijoje (Viurcburge).

Įvertinant šias aplinkybes, tampa aišku, kad, palaipsniui, vokiečiai protestantiškojo giedojimo, chorinio dainavimo bei dainų švenčių patirtį per savo plačiai paplitusius tautiečius (diasporas) pernešė į kitas liuteroniškas šalis – Estiją, Latviją bei Mažąją Lietuvą. O vėliau jos įsigyveno, adaptavosi ir tapo jau savós, nacionalinės (estiškos, latviškos, lietuviškos) kultūros reiškiniais. Toks kontekstas suponuoja išvadą, kad dainų šventės iš esmės yra liuteroniškosios muzikinės raiškos ir pasaulėjautos suformuotas fenomenas, atsiradęs XIX a. viduryje.

Be jokios abejonės, Mažosios Lietuvos chorinė kultūra darė poveikį Didžiąjai Lietuvai. Peršasi prielaida, jog vargu, ar be šios įtakos Lietuva, vienintelė iš katalikiškų Europos šalių, būtų sukūrusi tokią gyvybingą dainų švenčių tradiciją, Juk dainų šventėmis garsėjančios Estija ir Latvija – protestantiškos šalys.

Po šių pirmųjų švenčių, vokiečių chorų (giedotojų draugijų) tinklas krašte sparčiai plėtėsi. Jų koordinavimui, finansavimui, buvo steigiamos įvairiausios sąjungos bei draugijos. 1886 m. įkurta „Dainos bičiulių sąjunga“ (Verband der Liederfreunde),vėliau – vokiečių kultūrinė Liaudies švietimo draugija (Volksbildungsverein), Kultūros sąjunga (Kulturbund) ir kt. Jos materialiai rėmė kiekviename Mažosios Lietuvos miestelyje, bažnytkaimyje esančius chorus, rūpinosi Klaipėdos miesto teatru, orkestru, rengė šventes, koncertus, steigė giedotojų draugijas ir kt. Kai kurie chorai buvo labai gausūs (virš 100 dainininkų), aukšto profesinio lygio, turėjo įvairų, sudėtingą repertuarą.

XX a. I pusėje garsėjo meniškai labai pajėgus Klaipėdos vokiečių Darbininkų ir amatininkų choras (Arbeitgesangverein), kuriame, beje, dainavo nemažai lietuvių. Į šį chorą lygiavosi vokiečių Tarnautojų choras (Beamtengesangverein) ir kt. Iš kitų išsiskyrė didelis, 1892 m. įkurtas, Klaipėdos šv. Jono (Johanno) bažnyčios choras, vadovaujamas dirigento, vargonininko, pedagogo Alexanderio Johow`o (1865 – 1933), beje, įkūrusio ir Klaipėdos vokiečių chorų draugiją „Oratorija“ (Oratorium) bei daug prisidėjusio prie lietuviškos Klaipėdos konservatorijos steigimo 1923 m.

Tokios intensyvios chorų veiklos kulminacija buvo kelios Klaipėdos krašto vokiečių dainų šventės, įvykusios kraštui jau esant Lietuvos valstybės dalimi. Pirmoji vokiečių dainų šventė įvyko 1925 m. birželio 27 – 29 dienomis Klaipėdoje. Joje dalyvavo 15 vyrų chorų (apie 500 dainininkų): trys Klaipėdos chorai – Tarnautojų giedotojų draugijos (vad. F. Wölke), Dainos draugų draugijos (vad. H. Fromholz`as), Dainos ratelio draugijos (vad. A. Johow`as), taip pat chorai iš Pagėgių (vad. A. Pressler`is), Šilutės (Heydekrug, vad. G. Pritzkat`as), Rusnės „Polihimnija“ (vad. M. Wassul`as), Viešvilės (vad. V. Krüger`is), Priekulės (vad. G. Pusch`as), Kintų, Saugų, Smalininkų, Ramučių ir kt. bei kelios instrumentinės kapelos.

Programa buvo atlikta Šaulių namų (dabar – Koncertų salė) salėje ir sode. Jungtiniam chorui dirigavo žinomiausi Klaipėdos muzikai A. Johow`as ir H. Fromholz`as. Atskirų chorų ir jungtinėje programoje skambėjo vokiečių kompozitorių F. Mendelssohn`o – Bartholdy, F. Schubert`o, J. Haydn`o, L. Baumann`o, J. Wengert`o, F. V. Berner`io, T. Nestler`io, J. E. Schmölzer`io, J. Otto ir kt. kūriniai. Šventę paįvairino Klaipėdos vokiečių pučiamųjų instrumentų orkestras bei iškilminga eisena miesto gatvėmis.

Antroji Klaipėdos krašto vokiečių dainų šventė surengta 1927 m. birželio 26 d. Šilutėje. Joje dalyvavo 13 chorų (apie 400 dainininkų). Dainų šventė buvo labai plačiai nušviesta vokiškoje spaudoje, džiaugtasi jos aukštu meniniu lygiu. Straipsniuose nestokojo geranoriškų patarimų lietuviškiems chorams, patariant kaip juos reikėtų sustiprinti, pakelti meniškumą.

Trečioji Klaipėdos krašto vokiečių dainų šventė įvyko 1930 m. birželio 29 d. Klaipėdoje. Ji buvo panašaus masto kaip ankstesnės: dalyvavo keli Klaipėdos, taip pat Šilutės, Priekulės, Rusnės, Pagėgių, iš Užnemunės atvykę Tilžės, Karaliaučiaus ir kt. vokiečių chorai (apie 500 dainininkų). Ta proga miestas išsipuošė, vyko šventinė eisena miesto gatvėmis. Vokiečių chorai krašte aktyviai koncertavo iki pat 1939 metų.

Dominuojantis vokiškojo muzikinio gyvenimo fonas Mažosios Lietuvos lietuviškajai visuomenei darė dvejopą poveikį. Viena vertus, motyvavo lietuvininkus mokytis ir sekti vokiečių kultūros pavyzdžiu, kita vertus – „užkabino“ patriotinius jausmus, skatino ugdyti nacionalinę muzikinę kultūrą, giesmės, dainos pagalba sergėjant savo lietuvišką tautinę tapatybę, tradicijas, liaudies dainas, giesmes. Lietuvininkų chorinio judėjimo bei tautinio pakilimo procesą įtakojo ir politiniai veiksniai (sustiprėjusi germanizacija, prasidėjęs nacionalinis atgimimas ir pan.), tačiau tai kita tema.

Pirmą kartą lietuviška chorinė daina Mažojoje Lietuvoje viešai suskambo 1885 metais Tilžėje įkurtos kultūrinės draugijos „Birutė“ (veikė iki 1912 m.) rengtuose koncertuose. „Birutės“ choras, vadovaujamas Alberto Johanno Niemann`o, dainuodavo V. Kudirkos liaudies dainų harmonizuotes, vėliau – Č. Sasnausko, Vydūno ir kt. dainas.

Tačiau lemiamą vaidmenį Mažosios Lietuvos dainų švenčių istorijoje suvaidino 1895 m. įsikūrusi Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Vadovaujama Vydūno (1868 – 1953), ji net 40 metų (1895 – 1935) pureno šio krašto lietuviško chorinio meno dirvą, tapdama lietuvininkų dvasinio gyvenimo ir kultūrinio meninio sąjūdžio branduoliu. Pirmoji didelė Tilžės lietuvių giedotojų draugijos šventė įvyko 1899 m. gegužės 14 d. Tilžėje, kurioje nuskambėjo 12 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų; dalyvavo pučiamųjų orkestras. Sėkmė lydėjo ir 1899 m. birželio 25 d. Joninių šventę ant Rambyno kalno; 1900 m. giedotojai surengė net septynis koncertus – dainų šventes įvairiose vietovėse. Ir taip – beveik kasmet.

Tuo metu chorams labai trūko lietuviško repertuaro. Užpildydamas šią spragą, Vydūnas pats su savo bendražygiais Karlu Janz`u, Peteriu W. Wolff`u, Albertu Storosta ir kt. ėmėsi kurti chorines keturbalses dainas, harmonizuoti liaudies dainas, kurios vėliau skambėdavo koncertų programose. Iš šių dainų Vydūnas sudarė ir išleido du rinkinius: „Lietuvos Aidos“ (1904) ir „Lietuvos varpeliai“ (1909) bei rinkinį „Giesmės“ (1932).

„Birutė“ ir Tilžės lietuvių giedotojai savo veikla davė impulsą tautiškai nusiteikusiems Mažosios Lietuvos lietuviams burtis į savo vietovių draugijas, organizuoti chorus. Procesas vyko sparčiai: 1911 m. įsikūrė pirmoji jaunimo draugija – Katyčių „Vainikas“, netrukus – Rūkuose „Ąžuolas“, Pagėgiuose – „Rūta“, Lankupiuose – „Jaunimas“, Lauksargiuose – „Žiedas“, Kulmiuose – „Spindulys“, Plikiuose – „Beržas“, Doviluose – „Liepa“, Laukininkuose – „Lelija“ ir kt.

Reikšminga, kad Vydūnas su savo Tilžės giedotojais sukūrė ir įtvirtino chorinės muzikos plėtotei labai svarbias, vėliau visų chorų perimtas tradicijas. Viena jų – koncertinės išvykos (gastrolės) į įvairias krašto vietoves. Tilžiškių giedotojų dėka lietuviška daina nuvilnijo po visą Mažąją Lietuvą. Kur tik nepabūvota – Klaipėdoje, Ragainėje, Gumbinėje, Šilutėje, Juodkrantėje, Rusnėje, Lazdynuose, Žibuose, Piktupėnuose, Vyžiuose, Natkiškiuose, Panemunėje, Nemunyne, Lauksargiuose, Kaukėnuose ir kt., taip pat Didžiojoje Lietuvoje – Palangoje, Tauragėje, Kaune ir kt.

Ypač svarbus dėmuo: Tilžės lietuvių giedotojai telkė lietuviškas draugijas viena prie kitos, rengdami jungtinius koncertus, taip ugdydami bendrų švenčių tradiciją – būsimųjų Mažosios Lietuvos visuotinių Dainų švenčių prototipą.

Vydūnas sukūrė ir savitą šių švenčių scenarijų, susidedantį iš kelių dalių. Pirmoji – chorinių dainų koncertas, antroji – orkestrinė muzika, trečioji – šokių dalis (Vydūno vadinta laigymais). Po to – pasilinksminimas, kai kada – vaidinimai (dažniausia paties Vydūno dramos: „Prabočių šešėliai“, „Pasiilgimas veldėtojo“, „Santaika“, „Numanė“, „Motutės diena“, „Jonukas“ ir kt). Tokiu vydūnišku scenarijumi rėmėsi ir tebesiremia ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos dainų šventės (kaip matome, taip pat – ir šiuolaikinės).

Kulminacinė švenčių dalis būdavo jungtinio choro programa. Skambėdavo keturbalsės Vydūno ir jo bičiulių, taip pat V. Kudirkos, vėliau – Č. Sasnausko (pvz., „Žmonijos gerovė“, „Sužadinkim Lietuvą“, „Kur bėga Šešupė“ ir kt.), J. Naujalio ir kt. dainos, liuteroniškosios giesmės. Jų žodžiai būdavo išspausdinami lietuviškai ir vokiškai bei išplatinami klausytojams.

Tilžės bei kitų vietovių kariniai pučiamųjų instrumentų orkestrai (iki 40 muzikantų), neturint lietuviškos orkestrinės muzikos kūrinių, grodavo kitų tautų (vokiečių, italų, prancūzų ir kt.) kompozitorių veikalus: Ch. W. Glück`o operos „Ifigenija Aulidėje“ uvertiūrą, R. Wagner`io operos „Lohengrinas“ įžangą, C. M. von Weber`io operos „Oberonas“ I veiksmo finalą, Ch. Gounod fantaziją iš operos „Faustas“, F. Mendelssohn`o-Bartholdy vestuvių maršą iš siuitos „Vasarvydžio nakties sapnas“ ir kt.

Itin savita giedotojų švenčių dalis – laigymai (šokiai) – mergaičių rateliai su dainomis, kai, Vydūno žodžiais, „dainuodamos mergaitės žengia ir sukinėjasi reikšmingais vingiais“. Manyčiau, kad laigymus galima laikyti vienu iš sceninių tautinių šokių pirmtakų.

Dažniausiai viso krašto giedotojų draugijos susiburdavo ant lietuvininkų numylėto Rambyno kalno tradicinėse jungtinėse šventėse, kurios ir yra Mažosios bei visos Lietuvos būsimų dainų švenčių pradžia. Suplaukdavo, suvažiuodavo gausybė dainininkų, šokėjų iš viso krašto bei Didžiosios Lietuvos. Dainų šventės Rambyne tapdavo savotiškomis lietuvių tautos menifestacijmis.

Po I – jo pasaulinio karo, Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos valstybės dalimi (1923), lietuvių chorinė muzika, jau turėdama gan rimtą organizacinį bei meninį pamatą, čia vystėsi sparčiau ir profesionaliau. Deja, Tilžė, jos lietuvių giedotojai, Vydūnas ir didesnė Mažosios Lietuvos dalis, liko Vokietijos imperijos sudėtyje, kur gęso paskutieji lietuvybės žiburėliai.

dalimi tapusiame Klaipėdos krašte per trumpą laiką įsisteigė nemažai meniškai gan pajėgių, profesionalių chorvedžių vadovaujamų, chorinių kolektyvų. Tarp jų išsiskyrė „Aukuro“ draugijos mišrus choras „Vaidilutė“ (vad. Steponas Sodeika), Klaipėdos Giedotojų sąjungos mišrus (80 – 100 dainininkų) ir vyrų chorai (vadovai Antanas Vaičiūnas ir Alfonsas Mikulskis), mišrus choras „Aida“ (vad. Vilius Bajoras), „Santaros“ draugijos mišrus (vad. Viktoras Jauniškis), Klaipėdos konservatorijos (vadovai Juozas Bertulis, Juozas Žilevičius, Jeronimas Kačinskas), Vytauto Didžiojo gimnazijos (vadovas Antanas Grudzinskas) ir kt. chorai, taip pat Pagėgių K. Donelaičio gimnazijos mišrus (vad. Antanas Ilčiukas), Šilutės „Dainos“ mišrus chorai ir kt. Jų repertuarą, šalia klaipėdietiškojo, jau papildė sudėtingos originalios J. Gruodžio, J. Žilevičiaus, S. Šimkaus, J. Strolios, J. Naujalio, A. Račiūno, J. Kačinsko, J. Švedo ir kt. dainos, operų scenos su solistais ir orkestru, netgi operetės ir kt.

Chorinę krašto atmosferą turtino bažnytiniai chorai. Evangelikų liuteronų draugijos „Sandora“ ir „Jaunųjų sandora“ turėjo savo chorus daugumoje krašto vietovių: Klaipėdoje, Agluonėnuose, Šilutėje, Priekulėje, Doviluose, Karklininkuose ir kt. Jiems vadovavo atsidavę chorvedžiai: Vilius Bajoraitis, Martynas Gelžinis, Jurgis Lampsatis, Vilius Bajoras, Jonas Užpurvis ir kt. Itin aukšto meninio lygio buvo pasiekęs Klaipėdos Šv. Jono (Johanno) bažnyčios choras (vad. A. Johow`as).

Tarpukaryje subangavęs chorų sąjūdis, nors kraštui tebegyvenant vokiškosios muzikinės kultūros apsuptyje, natūraliai ir tikslingai išsiliejo į kelias Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventes. Chorvedžiai dirbo pasiaukojamai. Kai kurie jų vadovavo net keliems chorams, važinėdami po miestelius įvairiausiomis susisiekimo priemonėmis, dažnai – dviračiais, net naktimis.

1927 m. birželio 6 – 7 dienomis Klaipėdoje įvyko pirmoji visuotinė Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė. Jaudinančiai skambėjo organizacinio komiteto kreipimasis į tautiečius: „Visus brolius – visas sesutes, savo atvykimu mus laimininčius, mes sveikiname šiandien širdingai“. Vyriausiuoju dirigentu paskirtas Antanas Vaičiūnas, o antruoju dirigentu – šventės dvasinis vadovas ir įkvėpėjas, jos garbės pirmininkas Vydūnas.

Iškilminga Dainų šventės įžangà tapo Klaipėdos konservatorijos simfoninio orkestro, mišraus choro ir solistų surengtas L. van Beethoveno kūrinių koncertas Šaulių salėje, skirtas didžiojo kompozitoriaus 100 – osioms mirties metinėms (I – ji simfonija, uvertiūra „Egmontas“, instrumentinis Kvintetas), diriguojamas Juozo Gaubo. Išleista įdomi, informatyvi knyga „Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis“, kurioje – straipsniai apie šios šventės reikšmę dvasiniam lietuvių gyvenimui, aiškinimai apie Mažosios Lietuvos lietuvių giedojimo bei dainavimo ypatumus, istoriografinė giesmynų bei lietuvių liaudies dainų rinkinių apžvalga, dainų šventės programa, atliekamų dainų tekstai, dalyvaujančių chorų sąrašas; trumpai apžvelgta kai kurių šventėje dalyvavusių chorų istorija, pristatyti jų vadovai ir kt. Didesnę knygos dalį parašė Vydūnas. Dailininkas Adomas Brakas sukūrė šventinį, miestą puošiantį plakatą, o dirigento ir kompozitoriaus J. Žilevičiaus iniciatyva buvo parengta ir atidaryta lietuvių tautinių muzikos instrumentų bei lietuviškų spaudinių paroda.

Dainų šventėje dalyvavo vienuolika chorų: keli Klaipėdos, taip pat Šilutės „Daina“, Rūkų „Ąžuolas“, Pagėgių „Rūta“, Katyčių „Vainikas“, Natkiškių „Varpa“, Rusnės „Tiltas“, Plikių „Beržas“; svečių chorai – Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, Palangos Šaulių, Kretingos progimnazijos mokinių, Tauragės mokytojų seminarijos ir Prekybos mokyklos mokinių. Visi jie sudarė jungtinį 600 dainininkų chorą. Šventėje dalyvavo keli kariniai orkestrai (apie 100 muzikantų), vadovaujamų kapelmeisterio Juozo Gudavičiaus.

Žiūrovus žavėjo iškilminga šventės dalyvių eisena miesto gatvėmis: „Priešaky jojo senovės rūbais rėdytas kunigaikštis su dviem palydovais ir trimis trimitininkais, tautiniais rūbais dabintos lietuvaitės ant žirgų, pėsti senovės kareiviai, tūlos organizacijos su vėliavomis, dviratininkai, lydint trims kariniams orkestrams, ir visi išsirikiavo kareivinių aikštėje“. Pranešta, kad atplaukia laivas „Estonija“ su gausia grupe amerikiečių, atvykstančių tiesiog iš Amerikos į šią šventę. Nepaisant gan brangių bilietų, susirinko daugybė žiūrovų. Stovimos vietos, kaip rašė laikraštis „Klaipėdos garsas“, taip pat buvo „perpildytos, o dar keli tūkstančiai palikę stovėti už tvorų“.

Sudarydami šventės programą, organizatoriai didelį dėmesį ir pagarbą parodė tradiciniam (vydūniškajam) Mažosios Lietuvos chorų repertuarui. Nuskambėjus kultinėms liuteroniškosioms klaipėdiškių giesmėms – grafo B. von Dennewitz`o „Pranaše didis“ ir P. W. Wolff`o „Kur tiktai aš vaikštinėju“ (su pučiamųjų instrumentų orkestro pritarimu) diriguojant A. Vaičiūnui, turiningą ir įkvepiančią kalbą „Gyvenimo giesmė“ pasakė Vydūnas bei jungtiniam chorui padirigavo tris kūrinius: A. Storostos „Ženkime artyn“, K. Janz`o „Amžius po amžių“ ir Č. Sasnausko „O kaip augtų“.

Stipresnieji miestų jungtiniai chorai pasirodė atskirai. Klaipėdos miesto jungtinis choras (apie 300 dainininkų), diriguojant A. Vaičiūnui, atliko sudėtingas J. Žilevičiaus dainas „Čia kraštas liūdnas“ ir „Anoj pusėj ežero“. Tauragės choras (apie 200 dainininkų), vadovaujamas J. Gudavičiaus, padainavo J. Žilevičiaus „Pabuskim iš miego“ ir savo paties „Kur giria žaliuoja“. Įsidėmėtina, kad ši įstabi J. Gudavičiaus daina, tapusi šių metų (2024) Lietuvos dainų švenčių šimtmečio minėjimo simboliu ir leitmotyvu, pirmą kartą suskambėjo būtent čia – pirmojoje visuotinėje Mažosios Lietuvos dainų šventėje Klaipėdoje. Šią įkvėptą giesmę gamtai ir tėvynei drąsiai galime laikyti klaipėdietiška daina. „Kur giria žaliuoja“ ne tik pirmą kartą jautriai suskambo Klaipėdoje, bet ir dainos žodžių autorius, kaip jau atitaisyta, yra įžymus Mažosios Lietuvos kultūros, politikos, visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos darbuotojas, lietuvybės skatintojas, poetas Jonas Vanagaitis (pasirašydavęs slapyvardžias: Aužuolaitis, Dėdė Jonas, Pagirių Jons ir kt.). Deja, sovietiniais metais ši dainą į dainų šventės programą pirmą kartą buvo įtraukta tik 1980 m. su sąlyga, kad bus nurodytas kitas žodžių autorius, o ne įžymusis lietuvybės veikėjas, emigravęs į vakarus, J. Vanagaitis. Parinkta sovietinei ideologijai priimtino poeto, panašiai sakambančia pavade – Ksavero Sakalausko-Vanagėlio. Nors ir gerokai pavėluotai, teisybė atstatyta.

Pirmąją Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventę, diriguojant A. Vaičiūnui, užbaigė jungtinis choras, atlikęs A. Storostos „Vai kilau, kilau“, M. K. Čiurlionio „Šėriau žirgelį“ ir Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Pastaroji, Vydūnui pasiūlius, buvo padainuota publikai stovint, kaip malda už Tėvynę.

Antrajai visuotinei Klaipėdos krašto dainų šventei buvo ruošiamasi taip pat rūpestingai ir entuziastingai. A. Vaičiūnas važinėjo po visą kraštą, tikrino chorų lygį, teikė chorvedžiams patarimus repertuaro, kūrinių interpretacijos klausimais. Deja, nenuilstantis, talentingasis A. Vaičiūnas nesulaukė taip puoselėtos, jo paties subrandintos šventės. Negailestinga, ankstyva mirtis 1932 m. (g. 1890 m., 42 m.) nutraukė menininko gyvenimą.

Ši, antroji visuotinė dainų šventė, vadinta – „Tautinė Mažosios Lietuvos šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 10 – čiui, įvyko 1933 m. birželio 4–5 dienomis Klaipėdos Šaulių namuose ir Kariuomenės (Parodos) aikštėje.

Mirus A. Vaičiūnui, vyriausiuoju šventės dirigentu buvo paskirtas geriausiųjų Klaipėdos chorų vadovas A. Mikulskis. Antruoju vyriausiuoju dirigentu organizacinis komitetas kvietė Vydūną, tačiau vokiečių nacionalistai nei jam, nei Tilžės lietuvių giedotojams neleido vykti į Klaipėdą ir dalyvauti šventėje.

Po oficialiosios dalies, perskaičius jautrų Vydūno sveikinimą, išklausius Šaulių sąjungos Klaipėdos rinktinės pirmininko J. Vanagaičio bei Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus kalbas, atskirai pasirodė penki stipriausi chorai. Klaipėdos vyrų choras (vad. J. Kačinskas) padainavo T. Brazio „Oi, tu, sakal“, J. Strolios „Namo“ ir J. Žilevičiaus „Kareivio dainą“; Klaipėdos Giedotojų sąjungos mišrus choras (vad. A. Mikulskis) – J. Tallat – Kelpšos „Meno dainą“, J. Gruodžio „Žvejus“ ir J. Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“; Radviliškio Šaulių choras (vad. Antanas Marijošius) – Č. Sasnausko „Užmigo žemė“, „Lėk, sakalėli“ ir M. Petrausko „Suktinį“; Dotnuvos Žemės ūkio akademijos studentų choras (vad. Antanas Budriūnas) – J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio „Pavasarį“, J. Žilevičiaus“, „Šviesi naktis mėnesiena“ ir Mykolo Karkos „Neskink gėlių“ (moterų chorui); Pagėgių choras (vad. A. Ilčiukas) – J. Neimonto „Pasisėjau žalią rūtą“ ir J. Žilevičiaus „Į Vilnių“, Šilutės choras (vad. P. Četkauskas) – J. Neimonto „Bernelis šiokis“, „Oi žiba“ ir M. Petrausko „Gegužinę dainą“. Taip pat pasirodė Kybartų Šaulių (vad. Vincas Arnastauskas) bei Vilkaviškio Šaulių ir Jaunalietuvių (vad. Kostas Gurevičius) chorai.

Šventės pabaigoje galingas 800 dainininkų jungtinis choras, diriguojamas A. Mikulskio, nuskambėjus Lietuvos himnui, pakiliai pagiedojo klaipėdiškių liuteroniškas giesmes „Pranaše didis“ ir „Pilnos rankos“. Publika jas išklausė stovėdama. Įspūdingai skambėjo ir likusi, pasaulietiškoji programos dalis: Č. Sasnausko „O kaip augtų“, S. Šimkaus „Tekėjo saulelė“, A. Vaičiūno „Išbėg išbėgo“, J. Naujalio „Ant kalno rugiai“, T. Brazio „Jau saulutė leidos“, S. Šimkaus „Eisim, broleliai namo“ ir Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“.

Spauda konstatavo, kad antroji Mažosios Lietuvos dainų šventė, sulaukusi apie 7000 klausytojų, pavyko ir meniniu, ir organizaciniu požiūriu. Pasirodė straipsnių, pažyminčių, kad ši dainų šventė, nors mažesnio užmojo, buvo visokeriopai sėkmingesnė nei 1930 m. Kaune Vytauto Didžiojo garbei surengta dainų diena, „nepaisant to, kad Klaipėdos krašto dainos mylėtojams teko dirbti kur kas sunkesnėmis, įsigalinčio vokiškojo nacionalizmo apsupties sąlygomis“.

Dar sudėtingesnių politinių bei kultūrinių įvykių atmosferoje, Klaipėdos krašte vis labiau įsigalint nacizmui, 1938 m. liepos 9 – 10 dienomis įvyko paskutinioji visuotinė Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė. Vyriausiais dirigentais išrinkti Alfonsas Mikulskis ir Steponas Sodeika.

Šventėje dalyvavo 105 chorai iš visos Lietuvos. Tarp jų, deja, tik 18 Klaipėdos krašto chorų, nes net trylika jų ir dėl politinio spaudimo, draudimų bei lėšų stygiaus buvo priversti nutraukti savo veiklą.

Klaipėdos miestui atstovavo šeši chorai: Giedotojų sąjungos mišrus ir vyrų (vad. A. Mikulskis), „Vaidilutės“ mišrus ir vyrų (vad. S. Sodeika), Lietuvių darbininkų ir amatininkų susivienijimo vyrų (vad. J. Kačinskas) ir „Santaros“ mišrus (vad. V. Jauniškis). „Santaros“ draugiją atstovavo dar keli, mažesnių vietovių chorai.

Iš Didžiosios Lietuvos į šventę atvyko meniškai labai pajėgūs chorai, vadovaujami geriausių Lietuvos dirigentų – Kauno Šaulių Sąjungos (vad. Nikodemas Martinonis), Kauno Darbo Rūmų (vad. Antanas Makačinas); Šančių Šaulių (vad. Albinas Čeičys). Dalyvavo 34 Didžiosios Lietuvos Šaulių organizacijos chorai (Anykščių, Babtų, Biržų, Jurbarko, Kauno, Mažeikių, Pandėlio, Rokiškio, Utenos, Panemunėlio ir kt.), 20 Jaunalietuvių chorų (Antalieptės, Girkalnio, Ylakių, Marijampolės, Rudaminos, Žagarės, Žvingių, Alytaus, Raseinių, Joniškio, Čekiškės, Tauragės, Vilkaviškio ir kt.), 31 katalikų bažnytinis choras (Aleksoto, Anykščių, Biržų, Kaltinėnų, Mažeikių, Pajevonio, Panevėžio, Pašvitinio, Skaisgirio, Skapiškio, Svėdasų, Tryškių, Kupiškio, Telšių, Ramygalos, Vilijampolės ir kiti). Iš viso šventėje dalyvavo apie 3000 dainininkų. Žiūrovų sulaukta apie 10 000.

Pagal seną vydūnišką tradiciją, Mažosios Lietuvos dainų šventes visada paįvairindavo orkestrų muzika. Šią, paskutiniąją dainų šventę praturtino Kauno valstybinio radiofono simfoninis orkestras. Vytauto Didžiojo gimnazijoje, diriguojant J. Kačinskui, jis atliko R. Wagner`io operos „Lohengrinas“ įžangą bei L. van Beethoven`o Penktąją simfoniją c – moll.

Dėl didelio šventės dainininkų skaičiaus, buvo sudaryti du jungtiniai chorai: didysis ir mažasis. Mažasis choras, sujungęs pajėgiausius kolektyvus, diriguojant N. Martinoniui, padainavo sudėtingus kūrinius: J. Gruodžio giesmę „Tėve mūsų“, J. Tallat – Kelpšos „Meno dainą“, J. Naujalio „Vasaros naktys“, T. Brazio „Tu, berželi“, J. Kačinsko „Pjovėją“, S. Šimkaus „Vėjo dukrą“ ir J. Gruodžio „Žvejus“.

Didžiojo jungtinio choro programoje dominavo lietuvių liaudies dainų harmonizuotės. Diriguojant A. Mikulskiui, jis pasirodymą pradėjo nuolat Mažosios Lietuvos šventėse skambančia klaipėdiškių giesme „Pranaše didis“, po to nuaidėjo J. Gruodžio „Šią naktelę“, J. Štarkos „Verkė mergelė“, K. V. Banaičio „Augo girioj“ ir „Už jūrių marių“, J. Gaubo „Žalioj girelėj“, S. Šimkaus „Žaliojoj girelėj“, J. Žilevičiaus „Laisvės daina“.

Pirmą kartą į Mažosios Lietuvos dainų šventę atvyko svečių iš užjūrio – Kazio Steponavičiaus vadovaujamas Čikagos lietuvių choras „Pirmyn“, atlikęs originalią programą: ištrauką iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“, K. Steponavičiaus „Tykiai, tykiai“ ir J. Karnavičiaus „Lietuviškos rapsodijos“ transkripciją chorui. Čikagos choras neilgą savo pasirodymą užbaigė simboliškąja S. Šimkaus daina „Lietuviais esame mes gimę“. Dainų šventę apvainikavo jungtinis choras, kartu su žiūrovais pagiedojęs V. Kudirkos „Tautinę giesmę“ (dir. J. Karosas).

Šventės pabaigoje Kauno simfoninis orkestras kartu su Lietuvos Centriniu Šaulių sąjungos choru, dalyvaujant Valstybės operos solistams Juozei Augaitytei, Antanui Kučingiui ir S. Bacevičiui, Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje atliko L. van Beethoven`o oratoriją „Kristus Alyvų kalne“. Dirigavo kaunietis N. Martinonis.

1938 m. Mažosios Lietuvos dainų šventės metu pirmą kartą buvo surengtas chorų konkursas. Pirmąją vietą užėmė Klaipėdos Giedotojų sąjungos Šaulių rinktinės vyrų choras (vad. A. Mikulskis), atlikęs J. Strolios „Namo“, J. Švedo „Dainą apie žirgą ir mergelę“, A. Račiūno „Draugus“, V. Jakubėno „Nurimk, sesute“, M. Petrausko „Gaudžia trimitai“.

Antrąją vietą pelnė Klaipėdos giedotojų sąjungos mišrus choras (vad. A. Mikulskis), padainavęs K. V. Banaičio „Už jūrų marių“, J. Naujalio „Vasaros naktys“, S. Šimkaus „Žaliojoj girelė“ ir „Vėjo dukrą“.

Telšių Šaulių rinktinės ir Katedros jungtinis choras (vad. A. Jasenauskas) laimėjo trečiąją vietą. Jis konkurse dainavo J. Karoso „Kur mėlynos bangos“, S. Šimkaus „Vėjo dukrą“, K. V. Banaičio „Augo girelėj“ ir V. Paulausko „Jūreivių maršą“.

Neabejotinai, be jokių išlygų, 1938 m. dainų šventę turėtume vadinti visos Lietuvos dainų švente, vykusia pajūrio mieste – Klaipėdoje, minint krašto prijungimo prie Lietuvos 15 – metį ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 20 – metį. Apmaudu, neteisinga ir niekaip nepateisinama, kad, kaip ankstesnės (ir vokiškos, ir lietuviškos), taip ir ši, absoliučiai „visos Lietuvos dainų šventė“, „iškrenta“ iš Lietuvos dainų švenčių chronologijos.

Tokiu būdu, iš Lietuvos dainų švenčių istorijos išbraukiamas daugiau kaip pusantro šimto metų tarpsnis, ištisas klodas, dėjęs pamatus Klaipėdos krašto ir visos valstybės reikšmingam muzikinės kultūros reiškiniui. Ir šiomis dienomis, dažnose diskusijose Lietuvos dainų švenčių tema, apie Mažąją Lietuvą net neužsimenama. Kodėl? Nežinojimas, užmaršumas, ignoravimas?

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Algirdas Šumskis

Algirdas Šumskis

Choro dirigentas, Klaipėdos universiteto docentas, Klaipėdos universiteto mišraus choro „Pajūrio aidos“ meno vadovas ir dirigentas, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras” tarybos pirmininkas.

Komentarai