MB rekomenduoja: Arnoldo Schönbergo „Gurės dainos“ – Liepojos „Didžiojo gintaro“ jubiliejaus kulminacija
Liepojos koncertų salė „Didysis gintaras“ savo dešimtmetį pažymėjo įspūdingu įvykiu, kokio Latvijos muzikinis gyvenimas seniai nebuvo patyręs. Lapkričio 8-ąją čia nuskambėjo Arnoldo Schönbergo „Gurės dainos“ – vienas monumentaliausių vėlyvojo romantizmo kūrinių, tapęs šventės kulminacija ir meninės brandos ženklu. Latvijos radijas „Klasika“ tiesiogiai transliavo šį atlikimą. Emocijų sklidinas kūrinys atvėrė visą salės meninį-akustinį potencialą ir įprasmino jos dešimtmetį kaip dvasinės brandos ženklą.
„Didysis gintaras“ – architektūriškai bei akustiškai išskirtinė erdvė, pastatyta tam, kad joje galėtų skambėti sudėtingiausi simfoniniai ir vokaliniai opusai. Šį kartą įvyko tai, apie ką svajota daugelį metų – scenoje suskambo kūrinys, reikalaujantis milžiniško atlikėjų susitelkimo ir meninės drąsos. Schönbergo oratorijai reikėjo daugiau nei 250 atlikėjų: penki solistai, didelis mišrus choras, trys vyrų chorai ir jungtinis Liepojos bei Latvijos nacionalinio simfoninių orkestrų kolektyvas.
Lietuvių dirigentas Modestas Pitrėnas, vadovavęs šiam gigantiškam jungtiniam kolektyvui, atvėrė visą kūrinio emocinę panoramą – nuo intymaus šnabždesio iki apokaliptinės galybės. Jo rankose „Gurės dainos“ tapo ne vien romantiška legenda, bet ir žmogaus dvasinės šviesos manifestas, pasakojantis apie meilės jėgą, gebančią iškilti virš skausmo.
„Gurės dainos“ sukurtos pagal danų poeto Jenso Peterio Jacobseno eiliuotą legendą apie karalių Valdemarą ir jo mylimąją Tovę. Tai pasakojimas apie meilę, peržengiančią žmogaus likimo ribas. Karalienės Helvigos pavydas pražudo Tovę, o Valdemaras, prakeikęs Dievą, sulaukia antgamtinio atpildo – karalius pasmerktas vaiduokliu klajoti. Oratorijos finalas – kvapą gniaužiantis choro ir orkestro saulėtekis, iškylantis virš kančios ir tamsos.
Modesto Pitrėno interpretacija šiam kūriniui suteikė gyvybę ir teatrinės dramaturgijos logiką. Dirigento gebėjimas įsijausti į žmogaus balso prigimtį, sujungti emociją ir struktūrą leido pasiekti ypatingą psichologinę įtampą. Jo vadovaujami atlikėjai kūrė vientisą garsinę drobę, kurioje šviesos ir tamsos jėgos kovojo net ne metaforiškai, o tiesiog fiziškai.
Solistų žvaigždynas taip pat buvo išskirtinis: Magdalena Anna Hofmann (Tovė) spindėjo šilto tembro jautrumu, Corby Welch (Valdemaras) įkūnijo dvasinį heroizmą, o Mihails Čulpaevs (pasakorius Klausas), Zanda Švėde (Miško balsas) ir Oliver Zwarg (Valstietis ir pasakotojas) suteikė kūriniui spalvų, ekspresijos ir dramatinio įtaigumo.
Dirigento suburti kolektyvai – Valstybinis akademinis choras „Latvija“, Rygos projektų choras, Estijos nacionalinis vyrų choras, Liepojos simfoninis orkestras ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras – tapo įspūdingu Baltijos šalių muzikinės vienybės liudijimu. Šis susitelkimas parodė, kad bendra kūryba gali įveikti bet kokias ribas – geografines, kalbines ar stilistines.
Liepojos „Didžiojo gintaro“ jubiliejus tapo daugiau nei švente – tai buvo meilės ir meno manifestas. Šiame skubančiame, neretai nepakantumo kupiname pasaulyje Schönbergo oratorija nuskambėjo kaip galingas priminimas, ką gali žmogus, kai kūryboje sutelkiama visa dvasinė energija.
Tiesioginę transliaciją vedė Maruta Rubėze, o pertraukos metu skambėjo pokalbiai su Orestu Silabriedžiu, Timuru Tomsonu, Zanda Švėde ir Modestu Pitrėnu. Vakaro atmosfera tapo šviesos ir bendrystės šventė – įrodymas, kad menas vis dar geba suvienyti ir išgelbėti.
Parengta pagal Latvijos spaudą
Nuotraukų autorius Valters Pelns
Susiję nariai
Modestas Pitrėnas
Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas