Mecosopranas Gabrielė Kupšytė: „Gyvenu savo svajonėje!“

Šių metų Pažaislio muzikos festivalyje publika galėjo klausytis ne tik žinomų aukščiausio meistriškumo atlikėjų, bet ir pažinti jaunuosius talentus. Kaip tik tokia proga buvo rugpjūčio 10-osios koncertas „Nauji vardai“ – Kauno valstybinėje filharmonijoje dainavo mecosopranas Gabrielė Kupšytė ir baritonas Modestas Sedlevičius, akompanavo pianistas Justas Čeponis.

Prieš koncertą kalbėjomės su Gabriele Kupšyte, 2022-aisiais pelniusia „Metų vilties“ apdovanojimą už Romeo vaidmenį Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“.

– Gabriele, 2018-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijote magistro diplomą, visai neseniai baigėte devynių mėnesių studijas pagal programą „Mascarade Opera Studio“ (Florencija); pastaruoju metu kaip Karališkosios muzikos akademijos Londone absolventė pagal Jette Parker jaunųjų artistų programą (Young Artists Programme) stažuojatės Karališkojoje operoje, sukūrėte nemažai reikšmingų vaidmenų. Prieš kalbantis apie būsimąjį koncertą, prašyčiau apžvelgti, koks Jums buvo 2022–2023 m. sezonas, kokios patirtys ir pamokos labiausiai įsiminė.

– Sezonas man buvo labai intensyvus. Aštuoni nauji vaidmenys – nuo mažesnių iki pagrindinių, o dar soliniai koncertai, meistriškumo kursai... Tikrai didelis krūvis. Kartais teatre tenka praleisti iki keturiolikos valandų, dirbti be savaitgalių. Atrodo, ir šią vasarą nelabai pavyks paatostogauti. Operos dainininko profesija tampa gyvenimo būdu, jei dirbi visa širdimi.

Per sezoną tiek visko išmokau ir tiek daug nuostabių žmonių sutikau! Išmokau „prisijaukinti“ mažus vaidmenis ir atsiskleisti pagrindiniuose. Sezoną pradėjau nedidele Keitės Pinkerton partija Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“ su Maria Agresta, Carlosu Álvarezu, Joshua Guerrero ir maestro Nicola Luisotti. Per pirmąjį spektaklį kojos tikrai drebėjo... Stengiausi į publiką nežiūrėti, tik eidama nusilenkti supratau, oho, mane girdėjo beveik 2,5 tūkstančio žmonių!

Vėliau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainavau Romeo Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. Buvo be galo gera sugrįžti į savo studijų miestą! Parvykus į Londoną iš karto laukė Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtoji fleita“, vėliau naujas Antoníno Dvořáko „Undinės“ pastatymas su Asmik Grigorian, diriguojant Semyonui Bychkovui. Georgo Friedricho Händelio operoje „Arminijas“ atlikau pagrindinį vaidmenį, dainavau Jules´io Massenet operoje „Verteris“ ir Giuseppe Verdi „Trubadūre“ su maestro Antonio Pappano. Šiuo metu dainuoju Florą Verdi „Traviatoje“.

Iškart po studijų patekau į vieną geriausių pasaulio teatrų ir pradėjau dirbti su patyrusiais garsiais solistais ir dirigentais. Tai reikalauja daug drąsos, pasitikėjimo ir ryžto. Negali kopti į kalną nuo viršūnės, taip ir operos pasaulyje – pradedama nuo mažesnių vaidmenų. Esu perfekcionistė darboholikė, tad šį sezoną ėmiau mokytis nereikalauti iš savęs pernelyg daug: jeigu kas nepavyksta iš karto, stengiuosi suprasti ir pripažinti, kad tam reikia laiko.

Šiuo metu sezonas jau eina į pabaigą, istorinėje Karališkosios operos scenoje sudainavau beveik penkiasdešimt spektaklių ir jaučiuosi ten kaip namie – laisva ir rami. Pripratau prie šio teatro akustikos ir atmosferos. Dabar, eidama po spektaklio nusilenkti, jaučiu begalinį džiaugsmą ir dėkingumą. Gyvenu savo svajonėje, ir tai yra nuostabu! Linkiu visiems svajoti kuo daugiau!

– Kaip apskritai jaučiatės operos pasaulyje, dainavimo meno visatoje? Ar esate save atradusi, ar vis dar ieškote?

– Dar tik pradedu savo karjerą, tad būsimo koncerto pavadinimas „Nauji vardai“ labai tinka. Reikia laiko ir daug darbo, kad užsitarnautum publikos palankumą ir žinomumą. Operoje niekada nesiliaujama ieškoti, net ir tam tikrą vaidmenį įkūnijus daugybę kartų, vis galima rasti naujų niuansų, į tą patį sakinį, melodiją pažvelgti kitaip, lyg iš naujo.

Nuolatinis tobulėjimas tiek vokaline, tiek vaidybine prasme yra tai, kas mane ypač žavi operoje. Galų gale kiekviena diena yra kitokia, kinta ir balsas, ir interpretacija, atlikimas, judesiai, suvokimas, emocija… Man patinka įsikūnyti į personažą, kurį dainuoju. Esu labai emocionali, viską perleidžiu per savo vidinio pasaulio filtrą. Mano stiprybė – gebėjimas įsijausti į kūrinyje įprasmintas aplinkybes, išgyventi personažo istoriją. Dainuoti vien gražią melodiją, be gyvos, tikros emocijos – tikrai ne man. Visada stengiuosi vadovautis intuicija.

Yra dar labai daug vaidmenų, kurie manęs laukia ateityje, ir nemažai atlikėjų Lietuvoje, su kuriais norėčiau bendradarbiauti scenoje. Tikiu, viskas išsipildys!

– Koncerte „Nauji vardai“ skambės įvairi muzika. Ko tikėtis ar, priešingai, nesitikėti publikai?

– Su Modestu sudarėme labai spalvingą programą: nuo gana retai atliekamų Ericho Wolfgango Korngoldo Atsisveikinimo dainų, Paolo Tosti dainų iki jau puikiai visiems žinomų lietuviškų kūrinių – Ūdrio dainos, baladės „Ulijona“, „Žvaigždutė“... Antroje koncerto dalyje atliksime duetus, kurie tikrai nepaliks abejingų. Publika gali nesitikėti nuobodaus koncerto, nes tokia muzikos įvairovė pasiūlys kiekvienam ką nors artima. Žadame puikią jaunatvišką energiją ir tai, ko negaliu dabar atskleisti, ką tik koncerto publika sužinos.

– Koncerte Jūsų partneriai – Modestas Sedlevičius ir pianistas Justas Čeponis. Kiek esate pažįstami kaip muzikai, kaip kolegos?

– Su Justu esame pažįstami nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų, mane žavi jo talentas ir nepaprastas muzikalumas. Dirbome kartu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Kapulečių ir Montekių“ pastatyme. Labai laukiu pirmos bendros koncertinės patirties tiek su Justu, tiek su nuostabaus balso savininku Modestu. Pasitikiu abiem talentingais kolegomis ir tikiu, kad pavyks sukurti ką nors nepaprasta.

– Kalbamės liepą, vasarvidžio akivaizdoje. Kokia Jums 2023-iųjų vasara?

– Labai darbinga, net nespėjau pastebėti, kaip pusė jos prabėgo. Gal todėl, kad buvo labai vėlyvas pavasaris? Bet dabar yra mano laikas dirbti, atsiskleisti ir tobulėti. Tuo mėgaujuosi kiekvieną dieną. Rytais išeinu pabėgioti į parką, dažniausiai tai yra mano vienintelė galimybė ištrūkti į gamtą šiuo metu. Galbūt prieš naują sezoną, kuris prasidės jau rugpjūčio 21-ąją, linkėčiau sau keleto laisvų dienų atokvėpiui. Mano mėgstamiausias metų laikas – ruduo, kai atvėsta oras ir pradeda kristi lapai...

– Nors prisipažinote, kad Jūsų mėgstamiausias metų laikas ruduo, vis dėlto kokius jausmus ir emocijas Jums žadina vasara, kam įkvepia, kokia muzika, kokiais garsais ji skamba?

– Man vasara yra Lietuvos kaime, basomis vaikštant po pievą, stebint pačius gražiausius saulėlydžius. Žinoma, kaimo sodyboje reikia ir dirbti, bet kaip malonu paskui išgerti užsitarnautą taurę vyno! Mano gimtadienis – liepos 30-ąją, ir man tai pats gražiausias vasaros metas, tokia branda. Visada stengiuosi sugrįžti namo tuo metu, kad galėčiau atšvęsti su tėveliais. Man vasara asocijuojasi su ilgais, tyliais vakarais, kai gali klausytis tik vabzdžių ir paukščių.