Meditatyvus „Dievo avinėlis“ LNOBT scenoje

Turtinga, 40 metų trunkanti, plačiai spaudoje, įvairiuose susitikimuose atspindėta Felikso Bajoro hibridinio (opera-baletas) veikalo „Dievo avinėlis“ priešistorė sukūrė ypatingą spektaklio pasirodymo LNOBT scenoje laukimo atmosferą. Ją, Rusijos karo akivaizdoje, kaitino ir pasaulyje sustiprėjusi apsisprendimo „kieno pusėje“ problematika, F. Bajoro kūrinyje atspindėta nedeklaratyviai, įvairiapusiškai, susijusi su pokario Lietuvos rezistencinių kovų tragiškomis akistatomis („stribai“, „miškiniai“), kolektyvinės sąmonės apraiškas derinant su asmeninių, neretai prievartinių patirčių skausmingumu. Atskleidžiami ne tik „liaudies gynėjų“ karingumas, bet ir „miškinių“ desperacija mirties akivaizdoje ar tiesiog susivokti bandančio žmogelio išgyvenimai (sovietams, beje, tai buvo paranku). Tačiau veikalo libretas greičiau „sapniškas“, nei dokumentinis ir drauge simultaninis, kai tuo pačiu metu polifoniškai dera keli įvaizdžiai. Tarp jų svarbiausi egzistenciniai, vertybiniai – materialaus ir dvasinio pasaulio susidūrimo išprovokuoti.

Nuoseklaus naratyvo išvengta – pagal antrąją Rimanto Šavelio romano „Dievo avinėlis“ (1974) dalį libreto apmatus pateikė pats rašytojas, vėliau juos užpildė Marcelijus Martinaitis, konkretizavo Sigitas Geda. Švieslentėje galutinį tekstą teatro lankytojai gali skaityti, įsitikindami jo, kartais jo realistiškai „pagardintu“ liaudiškumu, bet dažniausiai fragmentiniu poetiškumu. Tai sukuria ypač palankias baleto meno raiškos, anapusinio pasaulio atkūrimui scenoje, prielaidas. Jį meistriškai interpretuoja 17 baleto artistų, tarp kurių pradiniame variante pirmuoju veikėju buvo įrašytas žuvęs partizanas Kvedaras – Jeronimas Krivickas (lapkričio 17 d. matytame spektaklyje). Įtampų kupiną gyvųjų pasaulį kuria sudėtingus muzikinius tekstus ir plastinius judesius įveikę dainininkai Steponas Zonys (Titas), Kamilė Bonte (Gabija), Kšištof Bondarenko (Apolinaras), Tigrūnas (Karolis Kašiuba), kiti solistai, svarbus veikėjas – choras.

Operos baleto muzika tyrėjų išgvildenta, joje bene svarbiausia, kad nepaisant įvairiausių naujai traktuojamų operos dramaturgijos metodų bei technikų (anot G. Rinkevičiaus „nuo Richardo Wagnerio iki Arnoldo Schönbergo per Giacomo Puccini prie Felikso Bajoro“) aukštu profesiniu lygmeniu integruojamas „lietuviškumas“ (polkučių nuotrupos, liaudiškas vokalo stilius ir kt.). Visa sulydoma į autentišką F. Bajoro stilių su komplikuotomis ritmo, garso išgavimo artikuliacijomis, mahleriško stiliaus kontrapunktinių linijų (ir leitmotyvų) perimamumo sudėtingumu, išnaudojant orkestro registrų apimtis, sukuriant detaliai simfonizuotą operą. Sudėtingą partitūrą G. Rinkevičiaus vedamas orkestras interpretavo, manau, atliepdamas kompozitoriaus įsivaizdavimą, kaip turi būti atliekama ne tik vokalinė, bet ir instrumentinė muzika. O būtent taip, kaip dainuojamos liaudies dainos: „ilgos natos turi būti išlaikytos vienoje dinamikoje, aukštesnės natos turi būti stipresnės, žemesnės – silpnesnės. Ir, aišku, be vibrato“. Tačiau nemažiau svarbu ir tai, kad dirigentas ir orkestras tikrai gyveno atliekama muzika.

Paradoksaliu būdu – nematomąją, dvasinį pasaulį atkuriančią iškeliavusiųjų Anapilin veikalo turinio liniją „Dievo avinėlyje“ įprasmina ypač regėjimui pavaldus – sceninis šokio menas. Anot F. Bajoro „judesys yra ritmas, vadinasi, jis irgi yra muzikos dalis. Tik žodžiuose vienas ritmas, o judesyje – jau kitas“. M. Rimeikio choreografinė interpretacija subtili, jis neišsigalvoja nebūtų dalykų, originalių koncepcijų, bet įsiklauso į teatriškai raiškų grynai simfoninės (baleto scenos), kartais ir su vokalu (veiksmo eigoje) muzikos turinį, atspindi jo faktūrų dinamiką, giliąsias prasmes. Išlaikomas autentiškas, ypač „Procese“, „Eglėje žalčių karalienėje“ suformuotas literatūrinio šaltinio neiliustruojantis, savarankiškas M. Rimeikio choreografinis stilius. Nuostabu, kad Elvitos Brazdylytės kostiumų linijos ir spalvos taip pat neiliustratyvios, išryškinančios šokio kompozicijų turinį, neužgožiančios choro, ansamblių judėjimo sinchroninių ir kontrapunktinių trajektorijų. Balti elegantiški kordebaleto kostiumai su atlapotais švarkais kūrė subtilią aliuziją į medžių siluetus, bet svarbiausiai darė puikiai matomą choreografo kuriamą „nematomo“ dvasinio pasaulio piešinį.

Marijaus Jacovskio scenovaizdis – „kažkoks matytas“, bet netrukdantis, įsiliejantis į visumą. Atmintyje iškilo nepralenkiamas Adomo Jacovskio „sparno“ įvaizdis „Pragiedrėjusioje naktyje“ ir paties Marijaus „Šventojo pavasario“ pakabinti natūralaus medžio strypai (drauge su horizontaliais, judančiais neoninių šviesų punktyrais). Beje, natūralistiniais „Dievo avinėlio“ akcentais tampa nusileidžiantys purvo gumulai, lyg išrauti partizanų bunkerius dengiantys kelmai. Spektaklyje tarsi per rūką (Levo Kleino apšvietimo svarba) įžiūrimas niūrokas, operos turinio atmosferą įprasminantis vaizdas. Jis ypač imponavo pirmame, trumpiausiame veiksme, kuris tarsi preliudas sukuria bendrą spektaklio dermę, punktyru nužymi veiksmo judėjimo kryptį – nuo mirusiųjų link gyvųjų. Scenovaizdyje vyrauja kybančios trobos (klėties, bažnyčios) stogo konstrukcijos, vestuvių scenoje virstančios – „šiaudiniu“ sodu.

Išskirtinė „Dievo avinėlio“ pastatymo ypatybė – sudedamųjų jo dalių vientisumas, tiksliau sinergija, savita stilistinė švara. Ji monotoniška, meditatyvi. Matyt joje nėra vietos „realiems“ sukrėtimams. Antrasis veiksmas netapo, anot M. Jacovskio, Rumšiškėmis, nes sprendžiamas tuo pačiu apibendrintu, nors akivaizdžiai liaudišku stiliumi. Trečias veiksmas kiek prailgsta liūdint (o gal nuobodžiaujant?) ir laukiant atperkančios „tiesos siekio“ kulminacijos (ji puiki!) ir viltingo post scriptum kaip katarsio. Siekdama susivokti į pagalbą pasitelkiau repetityvinės muzikos, minimalizmo estetikos kūrinių suvokimo ypatybes. Klausantis tokios muzikos susidaro įspūdis, kad visuma homogeniška, kaip atsiranda, taip ir išnyksta, o juk drauge vos pastebimų niuansų dėka kinta (lyg žiūrint į laikrodį), tampa heterogeniška ir polifoniška. Ar perfrazuojant pastatymo procesą reflektavusius kontekstus, po spektaklio patobulėjome, dvasiškai sustiprėjome, pasiryžome siekti tiesos? Išlepusiam pasauliui, manau, reikėtų stipriau išgyventi scenoje matomą daugiaprasmę realybės tragediją (kad ji netaptų gyvenimiška realybe), ir apsispręsti „kurioje pusėje“ būti. 1982-aisiais, sovietų laikais, siekiant išlikti to būti negalėjo, priešingai, net ir literatūrinio šaltinio „abejones skausmingai išgyvenantys veikėjai“ (1976 m. R. Šavelio romanas išverstas į rusų kalbą Maskvoje buvo premijuotas), taip pat moderni muzikos kalba Lietuvoje atsakingus už kultūros padėtį atrodo gąsdino.

Santūrus susikaupimas lydėjęs visą spektaklį, nenustelbė džiugesio, kad pagaliau „Dievo avinėlį“ išvydome muzikinio teatro didžiojoje scenoje. Ypatingai reikšmingas maestro G. Rinkevičiaus nuopelnas, kuris iškėlė šio pastatymo idėją LNOBT-e su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Dirigentas „Dievo avinėlio“ muziką pažino ir aukštai įvertino jau 1991 m., kai tuomet dar su Jaunimo simfoniniu orkestru ją įrašė Jono Vaitkaus spektakliui Nacionaliniame dramos teatre. Dar anksčiau (1983) pats kompozitorius F. Bajoras operą įrašė Vilniaus plokštelių studijoje su fortepijonu (J. Aleksa, Ch. Potašinskas kas grojo?) ir operos solistais Regina Maciūte, Vladimiru Prudnikovu, Audriumi Rubežiumi, o likusias vokalines kūrinio partijas įdainavo pats. Panašus likimas ir Juliaus Juzeliūno operos „Žaidimas“ („Avarija“), kurią kompozitorius užbaigė dar 1968 m., tačiau veikalo statyti niekas nesiėmė. G. Rinkevičiaus iniciatyva 2007 m. kartu su LVSO pirmą kartą publika išgirdo J. Juzeliūno operos koncertinį atlikimą, kuris buvo įrašytas, o 2016 m. „Žaidimą“ savo jėgomis LVSO pastatė Vilniaus kongresų rūmuose. Todėl lauksime tęsinio. LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas svarsto galimybę atverti teatro sceną šiam J. Juzeliūno veikalui, kuris iki šiol nepasiekė didžiosios operos scenos. Beje, J. Juzeliūnas dėl karčios patirties kadaise įspėjo F. Bajorą, kad „neprasidėtų su opera“. Šiandien tikrai neabejojame, kad F. Bajoras ir J. Juzeliūnas – grandai, kurie turi būti LNOBT scenoje.
 

Susiję nuotraukų galerijos

Dievo avinėlis

2022-11-17