Meilė, ritmenbliuzas ir angelas

Perfrazuojant garsiąją Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“, džiazą šiandien keičiu ritmenbliuzu (R&B), o velnią – angelu. Na, tiksliau reikėtų sakyti Angelou. Pasaulyje R&B išgyvena gerus laikus, tačiau Lietuvoje šis žanras – palyginti naujas reiškinys. Bet pamažu atsiranda vis daugiau eksperimentų ir mūsų scenoje – jauni muzikantai renkasi ritmenbliuzo kelią. Ausims norisi naujo skambesio, neparemto pop, roko ar repo muzika.

Pernai Tomas Narkevičius, geriau žinomas Free Fingos slapyvardžiu, išleido pirmąjį lietuvišką R&B albumą „Pick Up Line“. Vėliau pasirodė singlas „24sek” su paslaptinga atlikėja Angelou. „Skamba nelietuviškai“, „sodrus ir Lietuvoje dar negirdėtas balsas“, „ji gali laisvai pretenduoti ne tik į mūsų, bet ir užsienio klausytojų širdis“ – tai tik keli komentarai apie Andželiką Petrauskaitę-Angelou po pirmųjų jos muzikinių pasirodymų internete ir scenoje.

„Kai pradėjau įrašinėti dainas, ankstyvame etape net negalvojau, kad jas kažkas išgirs, kad pamatys mane scenoje. Tai buvo labai privatus užsiėmimas“, – pasakoja Angelou, išsiskirianti paprastumu ir kuklumu. Tačiau atėję į jos koncertus žmonės nustemba – ar tai vis dar ta pati Andželika? Šiandien savo diskografijoje ji turi du EP ir nemažai singlų. Vienam ryškiausių „Antidote“ neseniai sukako vieneri. Su Andželika kalbamės apie R&B subtilybes, didžiausias inspiracijas iš laikotarpio, kai pati dar nebuvo gimusi ir jauno atlikėjo bandymus įsitvirtinti Lietuvos muzikos rinkoje.

-Angelou, trumpai papasakok, kaip atsiradai scenoje.

Jau nuo vaikystės norėjau savo gyvenimą sieti su muzika. Žinoma, mano aplinkoje, kaip ir visur, atsirado žmonių, kurie sakė: tai ne karjera. Kūrybinės veiklos kai kuriems žmonėms neatrodo rimta profesija, galinti pakloti tvirtą pagrindą po kojomis. Dėl šios priežasties troškimas būti muzikoje buvo nuslopintas, reikėjo pasirinkti studijas ir „rimtai“ pažiūrėti į gyvenimą.

Pradėjau studijuoji marketingą Birmingame, bet supratau, kaip man trūksta muzikos. Klausiau savęs: ką aš bandau apgauti? Natūraliai pradėjau kurti, kolaboruoti su kitais atlikėjais, prodiuseriais ir eksperimentuoti ieškodama savo skambesio. Norėjau suprasti, kokią žinutę noriu transliuoti muzika.

Kai pradėjau įrašinėti dainas, ankstyvame etape net negalvojau, kad jas kažkas išgirs, kad pamatys mane scenoje. Tai buvo labai privatus užsiėmimas. Viskas klostėsi pamažu, bet užtikrintai. Pradėjau kontaktuoti su prodiuseriais Vilniuje, klausiau, ar jiems būtų įdomu su manimi dirbti.

-R&B žanras Lietuvoje – dar ne daug išvystytas. Ar jo trūkumas tave paskatino kurti šią muziką, ar tai atėjo natūraliai?

Didelę įtaką man padarė muzika, kurios klausiausi paauglystėje ir vaikystėje – manau, tai pasąmoningai suformavo kryptį, kuria norėjau eiti. Yra labai daug atlikėjų, kuriuos laikau savo autoritetais. Man visada labai patiko stiprūs balsai, atlikėjai, kurie buvo ne tik muzikantai, bet ir šou rengėjai: Maiklas Džeksonas, Princas, Janet Jackson, Beyonce.

Klausau ne vien R&B, maišau ir kitus žanrus, juose ieškau inspiracijų savo dainoms. Man įdomu eksperimentuoti. Atrodo, kad dažnai žodį „žanras“ muzikai uždedame dėl reklaminių priežasčių. O šiuo metu ausinėse dažnai sukasi Snoh Aalegra, Kelsey Lu, Saro, Ama Lou. Man patinka šių dienų atlikėjai, skambantys lyg būtų nužengę iš ankstesnių laikų. Jaučiu didelę nostalgiją old-school muzikai, todėl girdėdama ją šiuolaikiniuose kūriniuose visada apsidžiaugiu.

-Kažkas yra pasakęs, kad jeigu meilė neskamba kaip 90-tųjų R&B, aš jos nenoriu. Meilė tau būtinai asocijuojasi su šiuo žanru?

Ne tik! Tikiu, kad skirtinguose žanruose meilė gali būti apibūdinta skirtingai gražiai, todėl negaliu pilnai sutikti su tavo teiginiu. Ritmenbliuze tikrai daug dėmesio skiriama jausmams ir istorijai apie juos, bet įvairiuose stiliuose meilė yra nuspalvota skirtingomis spalvomis. Tai yra labai įdomu.

-Ką pati nori ištransliuoti būdama scenoje?

Noriu parodyti, kaip jaučiuosi tą minutę ir kaip daina verčia mane jaustis. Kai esu scenoje, natūraliai gaunasi, jog emociją išreiškiu ne tik balsu, bet ir kūnu – tai judesys, šokis, rankų plastika. Visada labai žavėjausi atlikėjais, kurie savo pasirodymuose atiduoda ir palieka kiekvieną kūno ląstelę. Man tai panašu į terapiją. Džiaugiuosi, kad ant scenos galiu būti tuo, kuo nesu kiekvieną dieną. Leidžiu parodyti kitokią save. Gal ir banalu sakyti, bet scena man – lyg namai.

Vis bandau sau atsakyti: kokia to priežastis? Kodėl esu visiškai kitokia scenoje? Jei neseniai būnu susipažinusi su žmogumi ir jis pamato mane koncertuojančią, labai nustemba. Mano energija visiškai pasikeičia. 

-Dažnai susilauki kritikos?

Visi jos sulaukiame, bet ne visada į ją atsižvelgiu – kartais ji gali manęs visai nepaliesti. Žinau, kad savo rate turiu žmonių, kurių nuomonę vertinu, kuriais pasitikiu ir žaviuosi darbo etika, kūryba, žmogiškumu.

-Kada tu pati labiausiai jauteisi žvaigžde?

Prisimenu, kai buvau gal šešerių ar septynerių, įsirašiau į kasetę Britney Spears koncertą, kurį tuo metu transliavo Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Žiūrėjau tą koncertą gal 100 kartų, kol atrodė, kad moku visus judesius ar galvos pasukimus. Tada „koncertuodavau” viena savo kambaryje diena iš dienos. Mintyse buvau Britney. Tikriausiai tada buvo tas „žvaigždės“ momentas.

Iki galo dar nesuprantu, kokia yra ta „žvaigždės“ definicija ir ką ji reiškia. Labiau galiu įvardinti ir atsiminti, kada muzika mane verčia jaustis geriausiai.

Būna, kad sėdžiu namuose, įrašinėju, ir įsivaizduoju save visiškai kitur. Ypač kurdama naktį pasiekiu tokią vidinę ekstazę, jog aplinkui viskas pasidaro gražu. Naktis taip pat.

Kai mokiausi universitete, turėjau naktinį įrašinėjimo periodą. Dabar stengiuosi keltis anksčiau ir sukurti sau rutiną. Tas įkvėpimas ateina visiškai skirtingu metu; prisimenu, kartą sėdėjau paskaitoje ir į galvą šovė melodija, turėjau išsitraukti telefoną ir tyliai įrašyti niūniuojamą melodiją.

Paprastai pagrindinis dirgiklis, leidžiantis atsirasti inspiracijoms, yra tyla, ramybė. Tada užsidarau savo pasaulyje ir kuriu. Dainos, kurios man labiausiai patinka, buvo sukurtos iš natūralios būsenos, pasąmonės, atvirumo sau ir kūrybinei tėkmei.

-Visada pabaigi rašyti pradėtas kurti dainas?

Ne, turiu daug nepabaigtų dainų, kurios man atrodė š**inos. Būna, jog vystydama idėją randu joje labai gerą sekundę ar minutę, bet pati idėja neturi kaip baigtis. Visada jaučiu, ar daina bus gera, ar ne. Tuo vadovaujuosi ir mano pasirinkimai pasiteisina. Šiaip esu labai kritiška sau, bet nenoriu pamiršti, kodėl išvis pradėjau gyventi muzika ir joje būti. Ieškau balanso tarp kritikos ir priminimo, kad viskas yra gerai.

-Kokią bendrą lietuviškos muzikos situaciją matai dabar?

Trumpai ir aiškiai: Lietuvoje yra labai daug talentingų žmonių ir kūrėjų, galinčių pakeisti sceną. Bet nėra reikiamos sistemos tiems talentams atsiskleisti ir būti pastebėtiems. Sistema ir visas bendras suvokimas apie ją yra gan siauras ir atgyvenęs. Yra plyšių, kuriuos reikia užpildyti ir tobulinti. Bet bendromis jėgomis turėtume padaryti pokytį, tikiu tuo.

-Ką Angelou palinkėtų Angelou?

Gal vienu žodžiu: nebijoti. Norėčiau palikti kažkokį pėdsaką po savęs. Nejaučiu poreikio išleisti dešimt albumų, arba patekti į topus... Tai bonusas, bet pagrindinis mano noras yra paliesti kuo daugiau žmonių savo muzika.