„Midsummer Vilnius“ pradžia: „Queen“ dainos Vilniuje ir širdyje

Publikuota: 2019-07-16 Autorius: Rūta Giniūnaitė

Elegantiškas miesto festivalis „Midsummer Vilnius“ šiemet atidarytas Manto Jankavičiaus pasirodymu ir legendinės britų grupės „Queen“ grupės dainomis. Gerai žinomi praėjusio šimtmečio roko himnai prikelti gyvenimui naujai ir buvo akompanuojami į sceną atgabentų vargonų. „Atėjome ne šiaip koncertėlio Palangos estradoje pasiklausyti, o pačių queenų!” – jau vakaro pradžioje teigė Mantas. Bet ar tikrai gavome tai, ko susirinkome?

Festivalis „Midsummer“ šiemet kviečia į dešimt įspūdingų reginių. Šokių, teatro ir muzikos pasirodymus apjungianti miesto šventė dvi savaites siūlo vakarus praleisti pilnus kultūros – nuo grupės „Solo Ansamblis“ elektronikos iki Asmik Grigorian operos po žvaigždėmis ar Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Bado meistras“.

Vakar vakare Valdovų rūmų kiemą užpildė Mantas. Kai surinktoje grupėje ant scenos geriausi iš geriausių, atrodo, viskas turi suveikti nepriekaištingai. Instrumentus valdė būgnininkas Vytis Vainilaitis, gitaristas Tomas Varnagiris ir profesionalus vargonininkas Robertas Lamsodis, kuris koncertą netikėtai pradėjo Bacho „Toccata and Fugue in D Minor“. Šalia sėdėję dvi pusamžės draugės krūptelėjo. Pagalvojau – vargonų įspūdis tikrai pasiteisins.

Kęsto Rimdžiaus kurti kostiumai su aliuzija į legendinę „Queen“ lyderio Fredžio Merkurio aprangą vakaro šviesoje atrodė įspūdingai. M. Jankavičius mokėjo jais žaisti pasirodymo metu, tačiau stebint kilo abejonė – ar tikrai drabužiai netrukdo Mantui judėti taip, kaip jis nori? Ne fiziškai, o vidinės laisvės prasme. Nors, kaip ir pats scenoje sakė, atliekant visiems iki kraujo žinomas dainas visuomet ateina didelė atsakomybė ir visi mes tampame „ekspertais“. Sekame kiekvieną ne taip (ne)išdainuotą žodį, kojos pasisukimą ir ieškome to paties Fredžio. Čia ir buvo didžiausia problema – jo nereikėjo ieškoti. Tai buvo Manto pasirodymas su perkurtomis „Queen“ dainomis. Tačiau nevalingai vis vien pradedi lyginti scenoje matomą vaizdą su internete šimtus kartų matytais įrašais iš didžiausių pasaulio stadionų ir galvoji – turėtų skambėti kitaip, žiūrėtis kitaip.

Tačiau publika mėgavosi. Atrodė, kad beveik kiekvienas iš susirinkusiųjų gavo, ko atėjo – nesenstančius jaunystės hitus. Šalia manęs sėdėjusi keturiasdešimties-penkiasdešimties metų moteris atėjo viena ir iš širdies traukė „We Are The Champions“, „Somebody To Love“ ar „We Will Rock You“ žodžius ir siuntė vaizdo įrašus vaikams. Kiti kaimynai iš kairės siurbčiojo gėrimus ir tyliai mojavo telefono žibintuvėliais. Kelios dvylikametės skubėjo į pirmąsias eiles su vienodais grupės marškinėliais ir degančiomis akimis laukė „Bohemian Rhapsody“.

Tik Mantui bebaigiant programą, publika buvo paraginta atsistoti. Per kelias sekundes visi pakilo nuo baltų kėdžių Valdovų rūmuose ir pamiršo susikaustymą ar sostinės etiketą. Ir čia mano galvoje iškilo dilema – ar tikrai tokie koncertai turi būti sėdimi? Buvo keista stebėti pusėtinai „We Will Rock You!” skanduojančią publiką. Lyg ir nedrąsu, lyg ir reikia pasitempti, juk ne į vakarėlį, o kultūros miesto širdyje pasisemti atėjo. Bet didžiausia problema, turbūt, ne sėdimos vietos, o mūsų suvokimas apie roko koncertą. Jau nuo pirmųjų dainų matėsi, jog dalis publikos norėjo stotis ir šokti, tačiau neišdrįso. Tikrųjų „Queen“ pilna sudėtimi jau niekada neišgirsime. Gal šansas buvo atiduoti visą energiją dabar?

Koncerto apogėjumi visiems tapo „Love Of My Life“. Visos dainos metu stebėjau dviejų žilų senolių porą – mintinai atidainavę stadioninius hitus, dabar jie nutilo. Paėmę vienas kitą už rankos tyliai lingavo susiglaudę galvomis ir verkė. Nusišypsojusi užverčiau galvą į viršų ir pamačiau Didžiuosius Grįžulo ratus. Turbūt, taip ir reikia švęsti gyvenimo meilę – su muzika po žvaigždėmis, kuri primena jaunystę ir rankų šiluma.

„Manęs klausia, kaip aš drįstu dainuoti „Queen“ dainas. Bet aš negaliu jų nedainuoti, nes tada jaučiu meilę. Juk to ir susirinkome, tiesa?“ – klausė Mantas. Taip, turbūt to ir susirinkome. Ir antrą kartą „Bohemian Rhapsody“ išdainavome jau pakėlę balsus, rankas, ir, tikiuosi, širdis.