Mindaugas Bačkus: „Visa muzika, kuri jaudina, turėtų būti vadinama dabarties muzika“

Po ketverių metų pertraukos gegužės 8–13 dienomis Klaipėdoje trečią kartą vyko Tarptautinis violončelės festivalis. Kartu su juo rengiamas violončelininkų konkursas nuo šių metų vadinamas žymiojo šių laikų violončelės maestro Davido Geringo vardu.

Festivalis dovanojo 37 renginius, klausytojai violončelę galėjo girdėti pačiose netikėčiausiose miesto erdvėse nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Tikrų tikriausia muzikos fiesta įprasmino dvi svarbias datas: Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį ir violončelės mokyklos Lietuvoje šimtmetį – 1923 m. Stasys Šimkus įkūrė muzikos mokyklą, būtent tada Lietuvoje profesionaliai imta mokyti groti ne tik violončele, bet ir kitais muzikos instrumentais.

Apie festivalio ištakas, dabartį ir ateitį – pokalbis su Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio ir Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovu Mindaugu Bačkumi.

– Ką šis festivalis reiškia klaipėdiečiams, violončelininkų bendruomenei ir Jums pačiam?

– Šiemet kaip niekad daug svarsčiau apie festivalio prasmę ir jo vietą bei reikalingumą Klaipėdos, o ir visos Lietuvos kontekste. Besikeičiantis pasaulis tarsi pertvarko žmonių vertybes, prioritetus, verčia naujai pažvelgti į visus reiškinius. Man pačiam labai svarbu daryti tai, kas aktualu šiandien, tačiau kartu išsaugoti ir kas buvo svarbu vakar. Ieškau būdų meninėms idėjoms realizuoti kuriant ilgalaikes socialines kultūros koncepcijas. Negaliu sakyti, kad viskas pavyksta, nes kartais pametu aplinkos pulsą, nebeužčiuopiu jo. Vis svarstau, ką daryti, kai, rodos, neberandu teisingų sprendimų... Tuomet dažniausiai eksperimentuoju ar puolu į kraštutinumus, taip tarsi bandydamas aktyvuoti tą prarastą aplinkos pulso pajautą. Nežinau, kaip pasakyti paprastai, bet kultūrai gyventi trumpalaikių idėjų, paremtų ekonominės naudos principais, laikotarpiu yra labai nelengva. Festivalis prasmingas, nes atneša naujų, nepatirtų, išskirtinių muzikinių reiškinių gausą, kurią žmogus gali atrasti. O atradęs tapti laimingesnis. O būdamas laimingesnis ima kurti gražesnį pasaulį aplink save.

– Trečias festivalis – tai jau tam tikra istorija, leidžianti pamatyti, apibrėžti kai kurias jo savybes. Koks Klaipėdos violončelės festivalis Europos, pasaulio kontekste?

– Pirma mintis: svarbu, ne koks festivalis pasaulio kontekste, o kokia Klaipėda, Lietuva ir jos žmonės. Man festivalis yra kaip tam tikras žmogaus budinimo mechanizmas, padedantis pamatyti save ir aplinką kitaip. Norisi, kad muzikos menas suteiktų pamatą platesniam, išskirtiniam žmonių požiūriui į save ir į aplinką. Kitą vertus, gal per daug noriu? Nežinau... Apie viską stengiuosi spręsti remdamasis savo išgyvenimais. Štai pastebėjau, kad su žodžiais, nors jie labai stiprūs, gali nesutikti, juos ignoruoti, o muzika tarsi kalbina patį žmogaus vidų, žadina balsą, su kuriuo nepasiginčysi, tai, ką jis sako, nediskutuotina. Kartais muzikos akistatoje „išskrendu“... Tas sąmonę ir pasąmonę sujungiantis skrydis yra tokia svarbi žmogaus patirtis, kad noriu ir kitus „išskraidinti“. Žinau, kad tai būna labai retai ir trunka vos akimirką. Tačiau bandyti verta. Norėčiau, kad festivalis pasaulio kontekste ir būtų ypatingas savo „akimirka“.

– Prisimenant šių metų festivalio šūkį „Tai, ko nesitikėtum iš klasikos“, kas Jums sukėlė nuostabą, netikėtumo, atradimo pojūtį?

– Kartą paklausiau žmogaus, ką jam reiškia žodis „klasika“. Atsakė, kad pirmiausia jis asocijuojasi su tuo, kas laiko patikrinta, standartiška, pripažinta ir kiek nuobodu; svarbu ir saugotina, tačiau mažai kam įdomu. Žinome, jei nebeįdomu, netrukus gali būti ir nereikalinga. Argi vos ne kasdien girdime, kad kultūra (pernelyg) brangiai kainuoja, o tokia brangi ji mums nereikalinga, todėl reikia kultūros, kuri pati išsilaikytų...

Nebent... atrastume iš naujo, patirtume kitaip, pamatytume naujai, nustebtume... Tai, matyt, ir yra mano svarbiausia užduotis: sudominti ir kelti abejonę, atverti tai, ko nesitikėtum iš klasikos, kartu ir tai, ko nesitikėtum iš savęs.

Mano nuostaba būna įvairi – kartais pozityvi, kartais priešingai. Pati brangiausia nuostaba klausytojų akyse, kai niekas nesupranta, kas konkrečiai atsitiko, bet visi jaučia, kad atsitiko kai kas labai svarbaus. Gal pasikartosiu, bet svarbiausi dalykai juk vyksta ne scenoje, o klausančiojo viduje. Todėl pati brangiausia ir saugotina nuostaba ta, kuri kreipia į save patį, į asmenines patirtis, vidinius išgyvenimus, o ne atlikėjų kostiumus ar šypsenas scenoje. Gal vertėtų parengti koncertinę programą „Tai, ko nesitikėtum iš savęs“?

– Kokia dabarties profesionalų ir jaunosios bei jauniausios kartos violončelininkų bendrija, ko ji nori, siekia, į ką orientuojasi?

– Šiandien labai ryškus jausmas, kad senųjų autoritetų ir muzikos dievų laikas baigėsi. Kyla naujieji autoritetai, senieji tolsta. Jausmas tarsi priėjus kryžkelę...

Nėra vienos violončelininkų bendruomenės. Yra daugybė nedidelių bendruomenių, kuriose žmonės daro tai, kas jiems svarbu. Tarkim, pasaulyje ryški baroko fanų ir profesionalų, puoselėjančių praeities tradicijas, siekiančių maksimalaus autentiškumo, bendruomenė. Kita – tradicinė akademinių violončelininkų bendruomenė, bene pati didžiausia, tačiau su pirmąja beveik nebendraujanti. Pastebimas improvizacinės muzikos violončelininkų būrys, kuris kasmet didėja. Jame – dažniausiai akademinį išsilavinimą turintys muzikantai, neradę vietos tradiciniame klasikinės muzikos pasaulyje ir ieškantys savęs džiazo, roko, populiariosios, elektroninės ar eksperimentinės muzikos srityse. Svarbu paminėti, kad Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis kaip tik ir orientuotas į daugelio sričių susitikimą. Taigi įvairovė yra neatsiejamas festivalio bruožas.

Jaunajai kartai, man regis, labiausiai rūpi savirealizacija. Jaunieji siekia pripažinimo, dėmesio, populiarumo, jiems itin aktualu viešumas ir įsitvirtinimas. Tai leidžia įžvelgti jauno šiuolaikinio žmogaus psichologinį portretą, kuriame ypač ryškus troškimas būti matomam, žinomam, reikalingam nuolat besikeičiančiame, nepaliaujamai gausėjančiame informacijos sraute, nors šis neretai tėra menkavertis šiukšlynas. Sudėtingi iššūkiai. Genijams lengviau, nes jie tiesiog Dievo siųsti, bet paprastiems žmonėms, kaip daugumai mūsų, tai yra lenktynės vis greičiau ir daugiau gigabaitų per sekundę ištransliuojančiame internete, kurių baigtis veikiausiai ganėtinai liūdna (šypteli). Kuo daugiau nereikalingos informacijos susipilame į galvą, tuo mažiau laiko lieka ką nors suvokti, pajusti ir patirti. Tai, matyt, dar viena priežastis, kodėl kultūrai dabartis nėra lengvas etapas.

– Klasika – muzikos aukso fondas, bet jį reikia nuolat papildyti vien dėl to, kad mūsų dabartis skambėtų ir ateityje. Kas ir kaip šiandien kuriama violončelei, ar šiuolaikiniai kompozitoriai jaučia instrumento galimybes?

– Laikas reikalauja naujovių, ir tai – nelengva užduotis. Matomi yra arba itin apdovanoti žmonės, atradę kūrybinę savastį, arba novatoriai, gebantys diktuoti ateities muzikos meno gaires. Man patinka dar viena tendencija, kuri buvo beveik pranykusi, – patys atlikėjai kuria muziką. Tai, beje, buvo labai įprasta baroko, klasicizmo ir romantizmo laikais, bet vėliau kompozitoriai ir atlikėjai atsiskyrė. Dabar, regis, grįžta kūrėjo ir atlikėjo dermės viename žmoguje tradicija. Pirmiausia tai pastebima improvizaciniuose žanruose, tačiau yra ir atlikėjų, rašančių akademinę muziką ir ją atliekančių.

Manau, kad dabartis negali skambėti ateityje. Ji skamba šią akimirka, todėl yra šios akimirkos muzika. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visi bandymai groti praeitį ar ateitį yra falsifikatas, kuris randasi dėl mūsų visų begalinio troškimo ką nors imituoti. Imituoti žinojimą, praeitį, tikėjimą. Bijau, kad išties įmanoma tik būti šią akimirką, ją kaip nors atspindėti.

Aišku, kasdien atsiranda naujų kūrinių, netikėtų akustinių sprendimų, atlikėjai kartu su kompozitoriais eksperimentuoja ir ieško savito balso. Bet ar tai ateityje skambės kaip šių dienų muzika? Galbūt.

Anądien paklausiau Steve´o Reicho kompozicijos kvartetui ir fonogramai „Different Trains“. Ne kartą esu pats ją grojęs. Bet kaskart nustembu, kaip giliai ji mane paliečia. Ne tik Holokausto, bet ir išsiskyrusių tėvų tema, kai vaikai verčiami keliauti tai pas mamą, tai pas tėtį ir niekada nepatiria pilnatvės. Ta kelionė skambant kūriniui yra tokia stipri, jog kartais atrodo, kad pats važiuoju tuo traukiniu. O Reichas man tik vardija patirtis iš savo prisiminimų lobyno.

Visa muzika, kuri jaudina, turėtų būti vadinama dabarties muzika.

– III Klaipėdos violončelės festivalis buvo skirtas ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti, tad kaip violončelės tembru skamba Klaipėda?

– Kaskart grįžęs čia galvoju, o kokia gi ta Klaipėda? Ką mes per 100 metų išryškinome, ką užmiršome, ką sukūrėme ir ką išsaugojome? Klaipėdos kraštas unikalus, bet man labai trūksta to unikalumo ženklų. Kartais, atrodo, patys nesuprantame, kuo šis kraštas ypatingas. O jei nesuprantame, tai ir nežinome, ką reikia saugoti ir puoselėti...

Manoma, kad viena svarbiausių žmogaus užduočių gyvenime – atrasti savo paties autentiškumą. Stereotipų ir išankstinių lūkesčių kupiname pasaulyje puoselėti autentiškumą gali atrodyti kaip beprotystė – juk žymiai lengviau tiesiog atitikti aplinkinių lūkesčius, patikti ir būti priimtam. Būti kaip visi... Čia, man atrodo, slypi svarbi paslaptis – nereikia niekam patikti. Reikia suprasti, kas ir koks esi, ir tai puoselėti.

Taip ir su miestu – reikia suprasti, koks jis. Aišku, norėčiau, kad Klaipėdoje būtų tramvajus, toks kaip prieš 100 metų, bet šiuolaikiškai tylus ir tvarkingas. Argi ne unikalu? Bet negaliu to įgyvendinti, todėl svajones perkeliu į muziką. Bandau taip sudaryti programą, kad ji kalbėtų apie drąsą būti savimi, apie laisvę priimti, apie galią nurimti, apie gebėjimą mylėti ir turėti viltį. Violončelė juk yra žmogaus balsas.

– Kaip apibūdintumėte lietuviškąją violončelės mokyklą?

– Ji fragmentuota kaip ir šalies istorija. Tradiciškai rėmėsi asmenybėmis ir aplinkinių šalių muzikinių kultūrų įtakomis. Kokią idėją asmenybė atsiveždavo, tokias tradicijas ir puoselėdavo. Pagrindiniai violončelininkų centrai paskutinius 60 metų, aišku, buvo Vilnius ir Kaunas. Stasys Šimkus į 1923-aisiais įsteigtą muzikos mokyklą kvietėsi čekų ir vokiečių muzikus, todėl jie pradžioje darė didžiausią įtaką, tačiau Šimkaus pastangos į nieką rimta Lietuvos violončelės istorijoje neišaugo. Na, nebent į Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio atsiradimą (juokiasi).

– Su kokiais iššūkiais Jūs, festivalio meno vadovas, susiduriate, kokias pamokas išmokote?

– Muzikos meno stebuklu turiu dalintis su kiek įmanoma daugiau žmonių. Pirmiausia čia, Klaipėdoje, nes čia gyvenu ir dirbu.

Mūsų festivalis yra viena iš galimybių suprasti, kodėl greitoji kultūra, kaip ir greitasis maistas, yra nesveika ilgalaikėje perspektyvoje. Mano pareiga apie tai kalbėti, kai tik atsiranda galimybė, ar žinią skleisti muzikos garsais. Festivalyje yra labai įvairaus maisto sielai, kviečiame jį degustuoti. Festivalis yra savotiškas forumas, kuriame skirtingi žmonės gali dalintis menu, o visi, kam įdomu, klausytis ir patirti. Svarbu nepamiršti, kad renginys skirtas žmonėms, kurie dar ne viską išmano.

– Kaip skaitytojui apibūdintumėte violončelės galimybes?

– Violončelės tembrai ir spalvos yra tik išoriniai dirgikliai. Jie nesuveiks, jei į koncertą neatsinešime savo sielos arfos (šypteli.) Sakoma, kad senųjų meistrų instrumentai turi išskirtinį tembrą dėl ypatingos medienos, meistrų išmanymo, kaip tą medieną teisingai paruošti; kad geriausi pasaulio atlikėjai geba teisingai tą instrumentą išvirpinti. Bet man atrodo, jog kūrėjas mums visiems padovanojo gerus instrumentus, meistriškai paruoštus naudoti. Tik suvirpinti juos teks patiems.