Minimalizmo magija

Premjerinis baletas ,,Legenda“, pastatytas choreografo slovėnų choreografo Gajaus Žmavco pagal Antano Jasenkos muziką Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, yra grynojo estetizmo pavyzdys, kurį galime palyginti su abstrakčiosios dailės drobėmis, kai nėra net užuominų apie siužetinę liniją, kai žiūrovas grožisi subtiliais spalvos perėjimais iš juodos – į pilką ir atvirkščiai.

Pasakojime – tiek muzikiniame, tiek šokio – nėra jokios siužetinės linijos. Nėra pačio pasakojimo. Tiek muzika, tiek šokis gali tęstis be pradžios ir pabaigos. Trumpa melodijos linija vis kartojasi, sukasi ratu, vertę įgauna pats garsas – klavišiniai skamba tyloje lyg vandens lašėjimas. Į ją įsilieja styginiai ir erdvę užpildo jausmas: ilgesio ar meilės. Jėgos, o gal nerimo suteikia pučiamieji. Skambantis trimitas – lyg aidas kažkada buvusio mūšio. Ir crescendo pasiekiama su mušamaisiais. O paskui vėl melodija sugrįžta į savo ratą. Ir seka legendą – poetišką ir labai apibendrintą. Suliejančią į vieną žemę, žmogų ir dangų. Dangus niekada neprašvinta, lyg žvelgtum į praeitį per laiko rūką ir bandytum fiksuoti jausmo aidą: asmens ir meilės dramos, tautos išnykimo tragediją. Ne veltui baletas pavadintas ,,Legenda“, šiam žanrui būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Tik šiuo atveju itin pakilių intonacijų nėra. Jos poetiškos, greičiau, kaip legendai artimame sakmės žanre.

Muzikos užduotas švelnus, lyriškas ir jausmingas minimalizmas plėtojamas scenoje. Scenografija suvaldyta keturiais elementais: šviesa, projektuojamu vaizdu ir belapio medžio, augančiu iš dangaus į žemę, dekoracija (scenografė Sigita Šimkūnaitė).. Būtent ši dekoracija ir yra esminis dramatizmo kūrimo elementas. Gali jį perskaityti, kaip išnykusios prūsų genties metaforą. Antrame veiksme blausiai nušvitusio dangaus peizaže atsiranda rausvos spalvos atspindžiai, vaizdo projekcijų dailininkas – Martynas Norvaišas. Scenos apšvietimas visą laiką yra blausus, šokio dramaturgija plėtojama it kokiame ūke (šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis). Šokis karaliauja šiame spektaklyje. Minimalistiniai kostiumai neleidžia akiai ir minčiai nuklysti į bereikalingas detales. Pirmam veiksmui kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė visą trupę aprengė ilgomis juodomis suknelėmis, kurios ombre principu švelniai pereina sijonuose į pilką. Rankiniu būdu dažyta medžiaga kuria ryšio, susiliejimo su žeme įspūdį.

Antrame veiksme artistai paliekami tik su juodais triko, lyg dar labiau juos apvalant nuo bereikalingų detalių, kad galima būtų išryškinti patį žmogų, leisti žiūrovui matyti kiekvieno raumens grožis. Minimalizmas pereina į asketiškumą, bet šokis nėra minimalistinis: jis yra raiškus, emocionalus, moderniajame šokyje ištirpdyti ir sudėtingi klasikinio baleto elementai. Be galo žavi šokio plastika scenoje: visa trupės šokis, atrodo, susilieja su scenos erdve ir skambančia muzika. Šokama be jokio garso, lyg sklendžiama ore, taip išpildant kūrinio atmosferą, kurioje labai svarbus muzikos skambesys. Kadangi jis yra neforsuotas, dažnai – tik fortepijono garsai, šokėjai scenoje juda it šešėliai, it begarsė banga. Stipriausi spektaklio momentai, kai šokis, būdamas visada fizine raiška, ištirpsta muzikoje ir skamba kaip vizualus garsas. Spektaklio muzikos vadovas – Tomas Ambrozaitis, dirigentai – ir jis, ir Adrija Čepaitė.

Ar lengva žiūrovui spektaklyje? Tam, kuris atėjo pamatyti legendą apie Herkų Mantą, kaip kad ir pristatomas šis spektaklis, jos tikrai neras. Tam, kuris gali priimti ir muziką, ir šokį, ir patį spektaklį, kaip abstrahuotą, bet išpildytą jausmo kelionę, išeis iš spektaklio ir palytėtas, ir pakylėtas.

Vertinant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro kontekste, baletas ..Legenda“ jį plečia, pildydamas šiuolaikinio baleto spektaklių galeriją, kuri vis labiau ryškėja, kaip stiprioji šio teatro pusė.

Šio spektaklio spalva buvo juoda.
Garsas – skaidrus.
Jausmai: meilė, liūdesys, nerimas.
Nuotaika – giedra.

Susiję nariai

Nika Aukštaitytė-Puteikienė

Žurnalistė, ryšių su visuomene specialistė, kultūros vadybininkė