Ministrui kultūra – močiučių prieglauda.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis neseniai LRT radijo laidos „Kultūros savaitė" vedėjos paklaustas apie naują meno mėgėjų visuomenę, kurią reikėtų užauginti, ėmė svarstyti, ar tai pavyks, ir pateikė įrodymą: „Nueikite į filharmoniją ir pamatysite, kad ten sėdi močiutės.“

Šie žodžiai ne juokais užgavo gausų Lietuvos nacionalinės filharmonijos, pavaldžios Kultūros ministerijai, kolektyvą. Regis, Š. Birutis nieko nežino apie šios įstaigos rengiamas edukacines programas „Muzikos enciklopedija gyvai“ ir „Planeta – orkestras“, jaunųjų atlikėjų sklaidos programą „Intro muzika“, taip pat apie koncertus visai šeimai.

Per laidą ministras pateikė ir daugiau „faktų“, kurių tikrumas stebina Kultūros ministerijos kuruojamose įstaigose dirbančius žmones. "Senelių prieglauda" Š. Biručio laikomos Nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė sutiko atsakyti į „Lietuvos žinių“ klausimus.

Proveržis

– Kultūros ministras jūsų vadovaujamos įstaigos auditoriją gerokai pasendino. Kaip reagavote?

– Aktyviai ir piktai. Už mano nugaros – penki muzikos kolektyvai, pati didžiausia, nacionalinė, plačius veiklos barus turinti Lietuvos koncertinė įstaiga. Jei taip pasakytų ne ministras, tam tikra prasme – mūsų steigėjas ir globėjas, galėtume diskutuoti privačiai. Tačiau Nacionalinės filharmonijos veikla buvo įvertinta viešai.

Interviu nustebino. Ne tik bravūra, ne tik „filharmonijos močiutėmis“ (šypteli), bet ir netikslumais. Tada pradedi gilintis į kiekvieną teiginį ir supranti, jog ministerijos vadovas turėtų kalbėti kur kas konkrečiau, labiau susipažinęs su jam pavaldžia sistema. Daugelį dalykų žinoti „atmintinai“.

Ne tik filharmonija, bet ir kitomis nacionalinėmis įstaigomis, turinčiomis stiprius tarptautinius ryšius, reikia remtis ir naudotis. Jei kasmet į jas investuoji po keliolika ar keliasdešimt milijonų, turi pasiimti ir vadinamuosius dividendus. Kaip valstybė elgiasi su valstybinėmis įmonėmis, taip ji turėtų elgtis ir su kultūros įstaigomis.

Dabar matome tendenciją, kad jos yra atsidūrusios nuošalyje. Tarsi konkuruoja su kitomis veiklomis, kurias ima globoti kiekvienas naujas ministras ir jo suburta komanda. Tokiu būdu pamatiniai dalykai „nuslysta“ ir viešoje erdvėje yra aptarinėjami kaip nekokybiški ar neatliekantys misijos. Manau, ministras ir ministerija turi bent jau susipažinti su mūsų metinėmis ataskaitomis.

Apžvelgę 2013-ųjų darbus matome – milžiniškas proveržis. Nė vienas pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginys neapsiėjo be mūsų kolektyvų. Ir be tiesioginių kontaktų, kuriuos užmezgėme per du dešimtmečius. Kitaip nebūtume patekę į prestižinę Briuselio koncertų salę „Bozar“ ir „Klaros“ festivalį. Violetos Urmanavičiūtės ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertui rengtasi dvejus metus. Priešingai nei kai kurių valdininkų nuomonė, esą tokius pasiekimus lėmė tik didesnė finansinė parama. Toli gražu. Tai pavyko, nes ilgai ir nuosekliai dirbome su kultūros atašė, patikrintais partneriais, agentūromis. Pirmininkavimo proga užsienyje surengti 45 koncertai.

Esame laukiami

– Kodėl šie valdininkai nenori toliau remti tokios sėkmės? Lėšų, regis, nebėra.

– Nebėra. Jau pavargstu klausti, kas atsakingas dėl Lietuvos instituto likimo. Susmulkintas, sumenkintas, pavadintas Tarptautinių kultūros programų centru, jis visai prarado įtaką. Jau vien Lietuvos vardas pavadinime prisidėjęs prie valstybės įvaizdžio. Institutas taptų visaverčiu šios srities užsienio įstaigų partneriu.

Antra. Jei sulauktume tokių investicijų kaip per pirmininkavimą ir žinotume, jog užsienio mainams trejus metus į priekį turėsime bent po 100 tūkst. litų, užtikrinu – galėtume prisidėti prie visų šalies garsinimo iniciatyvų.

Esame laukiami. Deja, tarptautinė muzikos rinka po 2008 metų krizės gerokai nukraujavo. Užsienio koncertinės organizacijos tikisi, jog atvyksime bent su trupučiu valstybės paramos. Tiesą sakant, tik ją turėdami galime išsiruošti svetur. Tačiau nesame nuosekliai finansuojami. Turime tiek, kiek patys sugebame iš savęs išspausti, ir kiek kartais gauname specialiems projektams iš Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos. Ši šiemet skyrė lėšų mainams su Kinija. Joje lankysis Artūro Noviko vadovaujamas ansamblis „Jazz Island“ ir „Baltijos gitarų kvartetas“. Pernai su šiais kolektyvais supažindinome trisdešimt kinų prodiuserių. Tokie dalykai turėtų vykti nuolat.

Lygiuojamės į latvius ir estus. Muzikos sferoje jie mus gerokai prašoko: „Grammy“ pelniusiais įrašais, kolektyvais, kurie gastroliuoja visame pasaulyje. Juos išgirsi visuose festivaliuose. Gerai žinau, jog šiems dalykams skiriamas tikslinis finansavimas. Ypač sklaidai ir prisistatymui. O mes (nusijuokia) esame net ne nacionalinio lygmens, o gemalo stadijos. Neišaugame.

Matyt, nesugebame suvokti miestietiškos kultūros reiškinių reikšmės šiandienos pasaulyje. Muziejine autentika dėmesio nesulauksime – net ir ji jau vyniojama į kitokius popierėlius: interaktyvios muziejų ekspozicijos, tarpdisciplininiai teatralizuoti koncertai...

Kas gi lanko kultūros renginius? 40-50 metų moterys (tarp jų ir – „močiutės“), kurios turi muzikinį išsilavinimą ir apskritai domisi viskuo. Taip pat jaunos šeimos. Nuo edukacinių renginių jos vėliau pereina prie rimtųjų. Auga nauja klausytojų karta. Ir senieji inteligentai – medikai, humanitarai, technokratai – nuo sovietinių laikų vertinę išsilavinimą, savišvietą.

Kokybė be kompromisų

– O kokia buvo kolektyvo reakcija į ministro žodžius?

– Baisus nusivylimas. Aštuntus metus vadovauju Nacionalinei filharmonijai, dirbti čia atėjau prieš 18 metų. Radau itin atsidavusį kolektyvą, tikintį nacionaline misija.

Filharmonijos kolektyvai yra vieninteliai, kurie taip dažnai koncertuoja Lietuvoje. To niekas nesuvokia, net pačioje Kultūros ministerijoje. Neįskaito į ataskaitas, kad per metus surengiame daugiau kaip 150 koncertų šimte vietovių. Steigėjai ir globėjai vis kalba apie trintį sostinėje, esą vienodus tris orkestrus. Jie toli gražu nėra vienodi, turi skirtingus tikslus. Tam tikra prasme esame labai konservatyvūs – nedarome jokių meninės kokybės kompromisų. Jautriai žvelgiame į provokacijas atlikti lengvai prieinamą muziką, vaikytis pelno.

Kultūros ministerijos vadovybė ir Vyriausybės atstovai ragina kuo daugiau uždirbti. Palaukite, juk tai prieštarauja pačiai mūsų – ne pelno siekiančios įstaigos – idėjai! Antra, atlikdami savo misiją didelio pelno tikrai neuždirbsime. Trečia, Lietuvos mokesčių mokėtojai 85 proc. už mūsų veiklą jau sumokėjo. O tas mažytis uždarbis padengia instrumentų pirkimo, transporto, remonto išlaidas, leidybą.

Pagal procentinę išraišką lygiai tą patį skiria didžiausios Vakarų Europos valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija. Nacionalinių ir valstybinių įstaigų finansavimo proporcija ten tokia pati kaip Lietuvoje. Individualių asmenų mecenavimo sistema praktiškai neveikia. Lietuvoje tėra du trys rimti mecenatai. Reikėtų tai aiškiai suvokti. Kultūros politikoje jaučiu baisų analizės ir išvadų stygių.

Dėl mūsų publikos

– Gal ministras taip pasakė nesusimąstęs? Nes tai akivaizdi netiesa – per filharmonijos renginius matyti daug jaunų veidų. Svarstau, galbūt suteikiate lengvatų muzikos studentams lankyti koncertus?

– Lengvatų yra, bet profesionalų studentų ir moksleivių tarp klausytojų mažuma. Jie jau patys užsiima koncertine veikla. Įdomus šių laikų fenomenas – profesionalai nelabai domisi kitais profesionalais, įsivaizduoja savaime esantys scenos meistrai.

Vis dėlto nuostabu, jog mūsų publika yra pačių įvairiausių profesijų žmonės. Geriausi užsienio kolektyvai lankosi pas mus ir sutinka koncertuoti dešimtkart pigiau. Dėl vienos priežasties – dėl mūsų publikos. Vokietijoje ar Prancūzijoje visus abonementus išperka senjorai. Brangiausiose parterio vietose sėdi tik garbaus amžiaus žmonės. O vadinamojoje galiorkoje spiečiasi jaunimas, paskutinę minutę nusipirkęs bilietą.

– Priminėte vokiečių kino režisieriaus Michaelio Haneke's „Meilę“...

– Taip. (Nusišypso.) Svečiai būna sužavėti, jaučia tokį energijos srautą, apykaitą. Muzikui ypač svarbu sulaukti atviros reakcijos.

– Ar ministras nepasirengęs ateina į laidą, ar apskritai čia reikia kalbėti apie prastą reikalų išmanymą?

– Reikia kalbėti apie verčių ir kriterijų susidėliojimą. Turi būti ypač jautrus ir atsargus, nes kultūra yra ir politika, ir ideologija, ir nacionalinė vertybė. Puikiai matome, kokia kova vyksta per kultūros ideologiją. Iš muzikų, gastroliuojančių po visą pasaulį, sužinome apie kitų kraštų peripetijas. Gerokai anksčiau nei politikai ar verslininkai. Tarkim, Rusijos ir Ukrainos konfliktas nuvilnijo per visą Europą. Festivaliai, koncertinės įstaigos turėjo apsispręsti, kaip toliau bendradarbiaus su iškiliausiais rusų dirigentais ir solistais. Kurie, be abejo, vykdo nacionalinę Rusijos kultūros politiką, aršiai pasisako „už“ ar „prieš“ tam tikrus dalykus. Tad scenos erdvėje vyksta didžiuliai mūšiai.

Daugiau skaitykite: LIETUVOS ŽINIOS

© Lietuvos žinios