Mitologijos apgaubta muzika
Baroko laikais suklestėjusiuose operos, oratorijos, kantatos žanruose neišvengiamas siužetiškumas – o, ko gero, visuomet aktualias istorijas apie amžinas vertybes pasakoja per tūkstantmečius išlikę mitai. Šiuos ypač buvo pamėgę prancūzai, kurių XVII a. operose ypač atsiskleidžia mitologinės tematikos įsigalėjimas. Tačiau įkūnijantys naratyvinę liniją, konkretų įvaizdį ar skleidžiantys kitokio pobūdžio programiškumo atšvaitus yra plačiai žinomi ne vien vokaliniai kūriniai – kad ir žavingosios François Couperino ordres, talpinančios tokią gausybę įvairiopų vaizdinių. Prancūzų muzikos šarmas didžia dalimi išgyvenamas besiklausant charakteringų miniatiūrų, tačiau ir stambesniuose žanruose buvo įmanu įkūnyti nacionalinio savitumo ypatybes.
Antradienį, rugsėjo 15-osios vakarą Valdovų rūmų Renesansinėje menėje koncertavęs festivalio „Banchetto musicale“ svečias, kolektyvas iš Vokietijos – ansamblis „Luxurians“ su sopranu Marie Friederike Schöder priešakyje – žadėjo mitus pasakojančią prancūzų muzikos programą „Muzikinis Parnasas“, įrodysiančią, kad muzikinės kalbos ekspresija ir turtai gali būti puikiai išskleidžiami ir be vizualinių priemonių, o kantata yra ypač paranki terpė reikštis artistiškumui. Būtent šis žanras įrėmino koncerto programą – tai Jeano-Philippe'o Rameau „Orfėjas“ ir „Ištikimasis piemuo“. Kaip tik šie kūriniai tapo proga pasigėrėti M. F. Schöder vokalu – skaidriu tembru, lygiu, skambiu balsu. Gausybę barokui būdingų melizmų solistė išartikuliavo aiškiai, tačiau lengvai – pernelyg jų nesureikšmindama, netrikdydama muzikos tėkmės. Vokalistės išdainuotos abi kantatos paliko natūralumo – saiko, neperspaustų emocijų – dvelksmą vokalo atžvilgiu, tuo tarpu visiškai kontrastuojantį su artistine raiška – M. F. Schöder ekspresyviai naudojosi mimikos priemonėmis, visgi derėjusiomis su vokaline išraiška: juk barokas – teatrališka epocha.
Kai kurie kiti kūriniai, savo žanro prigimtimi priklausydami „absoliučiajai muzikai“ – sonatos, koncertai – visgi taip pat įkūnijo tam tikrus įvaizdžius. Nors antrojoje koncerto dalyje skambėjusios Anne-Danicano Philidoro Sonata iš pirmojo pjesių fleitai rinkinio ir Marino Marais Sonata „La Maresienne“ į šį tarpą nepakliuvo, tačiau pirmojoje dalyje girdėti J.-P. Rameau Penktasis koncertas iš rinkinio „Koncertinės pjesės klavesinui“ ir F. Couperino Koncertas „Parnasas, arba Korelio apoteozė“ iš rinkinio „Suvienyti skoniai, arba Naujieji koncertai“ (pranc. „Les goûts-réunis, ou Nouveaux concerts“), turėdami charakterinius (pirmuoju atveju) arba naratyvinius (antruoju atveju) dalių pavadinimus, įkvėpė vaizduotę padirbėti. Tačiau iš tiesų programiškumas tėra stimulas girdimus garsus papildyti mintyse formuojamu vaizdiniu ar siužetiniu faktoriumi, be kurio ta pati muzika – nežinant programinio elemento – juk neprarastų savo vertės. Įdomu buvo klausytis tiek konkrečiais įvaizdžiais paremtų, tiek grynosios muzikos pavyzdžių – ansamblis muzikavo su išties gilia tarpusavio pajauta, vieningu stiliaus pojūčiu. Minėtą A.-D. Philidoro Sonatą fleitai atlikusi Anna Fusek maloniai nuteikė gyvybingu bei juvelyriškai ir grakščiai artikuliuotu greitųjų dalių atlikimu; smuikininkas Danielis Deuteris, grieždamas M. Marais Sonatą, galbūt kiek stokojo gilesnio ir tiksliau atakuojamo garso (jis buvo kiek pernelyg paviršinis), tačiau grodamas ansamblyje savo rolę atliko tinkamai.
Mitologijos šydu papuošti kūriniai šiame koncerte priminė amžinai gyvus pasakojimus ir apie dievų, ir apie muzikos Parnasą.