Mokęs muzikos ir gyvenimo harmonijos (Vytauto Čepliausko 90-mečiui)

Aš išeisiu į miškų svajas
Pasakų sparnais aplenksiu vėją
Ir klajosiu vienas po erdves
Virš kalnų ir po žvaigždžių alėjas

Vytautas Čepliauskas

Džiaugiuosi galėdama pasidalinti atsiminimų fragmentais iš ruošiamos knygos apie mano Tėvelį – choro dirigentą, muzikos teoretiką, pedagogą, rašytoją, poetą dr. Vytautą Čepliauską (1933–2011). Jau dvylika metų kaip jis „klajoja po žvaigždžių alėjas“, tačiau jo meilė žmogui, geranoriškumas, dėmesingumas ir, be abejo, jo kūryba, profesionalumas, įvairialypiai talentai ir begalinė aistra įvairiais aspektais pažinti gyvenimą paliko įspaudą žmonių širdyse ir atmintyje. Dėkoju visiems, kurie jau parašė ir kurie dar parašys savo atsiminimus.

Šviesė Čepliauskaitė

Vaclovas Paketūras (1928–2018), kompozitorius, muzikologas:

Vytautas Čepliauskas – išskirtinio talento ir kūrybingumo žmogus. Jaunystėje patyręs sunkią tremtinio dalią, sugebėjo grįžęs į Lietuvą baigti mokslus, tapti profesionaliu dirigentu, pedagogu, kūrėju, mokslininku. Per ilgą mūsų vaisingo kūrybinio bendradarbiavimo laiką V. Čepliauskas nė karto man nėra pasiskundęs tremtyje patirtais sunkumais. Apie jo tremtį ašsužinojau gana vėlai, ir ne iš jo, o iš kitų žmonių. <…>

V. Čepliauskui kilo sumanymas paruošti harmonijos taisyklių konspektą su reikalingais teoriniais ir literatūros pavyzdžiais, kad juos prieš akis turėtų kiekvienas moksleivis. Atpultų būtinybė rašytis taisykles, o sutaupytas laikas būtų panaudojamas uždaviniams spręsti, pratimams skambinti ir išsamesnei muzikos kūrinių analizei. Šiam jo sumanymui pritarė ir Lietuvos konservatorijos Muzikos teorijos katedra bei Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Specialiųjų vidurinių mokyklų valdyba. V. Čepliausko „Harmonijos konspektai“ buvo išleisti 1973 m. Kaune ir greitai tapo parankine muzikos ir kultūros mokyklų moksleivių knyga.

Labai vertingas ir reikalingas buvo V. Čepliausko leidinys „Harmonijos programuotos apklausos kortelės“ (1975, jį redaguoti teko man). Naudodamiesi programuotos apklausos kortelėmis harmonijos dėstytojai kiekvienoje pamokoje ar paskaitoje galėdavo greitai ir efektingai patikrinti visos klasės ar auditorijos klausytojų žinias.

Dėstant harmonijos kursą pastebėta, kad tuo metu turėti vadovėliai ir pratybų uždavinynai buvo labai nevienodo lygio. <…> Iškilo būtinybė paruošti leidinį pagal programos reikalavimus. Kartu su V. Čepliausku parengėme „Harmonijos uždavinius“ (1978). Iš jau esamų harmonijos vadovėlių buvo atrinkti uždaviniai, atitikę programos reikalavimus, taip pat sukurti nauji. Iš viso buvo pateikti 736 uždaviniai, jie apėmė 46 temas. Leidinys iš karto tapo populiarus ir jau po kelerių metų jį reikėjo pakartoti. Papildyti ir pataisyti „Harmonijos uždaviniai“ lietuvių ir rusų kalbomis išleisti 1984 m. Leidinys labai palengvino ir suvienodino harmonijos dėstymą to meto vidurinės grandies meno, muzikos bei kultūros mokyklose. <...>

V. Čepliausko domėjimasis programuoto mokymo galimybėmis buvo apvainikuotas 1989 m. Vilniaus universitete apginta daktaro disertacija „Kūrybinių mokėjimų ugdymas elementariosios muzikos teorijos ir harmonijos mokymo procese vidurinėje spec. mokykloje“. Tai buvo reikšmingas žingsnis, paskatinęs programuoto mokymo taikymą dėstant teorines muzikos disciplinas Lietuvos muzikos, meno ir kultūros mokyklose. <...>

V. Čepliauskas buvo puikus chorų organizatorius ir vadovas. Jo vadovaujami „Drobės“ fabriko, vėliau ir Kauno siuvimo fabriko „Mada“ mišrūs chorai bei Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos moksleivių choras konkursuose ir apžiūrose yra laimėję prizinių vietų. Su savo vadovaujamais kolektyvais jis dalyvavo 1970, 1975 ir 1980 metų dainų šventėse. Jo paruoštų chorų koncertų programos žavėjo ne tik Lietuvos klausytojus, bet ir Lenkijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos, Rumunijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Moldavijos chorinio meno mylėtojus ir žinovus. Visur chorai turėdavo didelį pasisekimą, sulaukdavo palankių spaudos atsiliepimų. <...>

Mane visada žavėjo V. Čepliausko pomėgis keliauti. Jis mums suorganizavo nuostabią dviejų dienų kelionę, per kurią aplankėme senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Vytautas buvo ne tik šios kelionės organizatorius, bet ir gidas. <...>

Alina Ramanauskienė, muzikologė:

Harmonija – akordų jungimo mokslas. Nelengvas. Kartkartėmis jis populiariai ir suprantamai vadinamas muzikos matematika. Tą specifinę „meninę matematiką“ Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje (dabar – muzikos gimnazija) man dėstė mokytojas Vytautas Čepliauskas.

Harmoniją mokytojas, kaip reta kuris šį dalyką dėstantis, suprato plačiai, mokė jos pagrindų su visa apimančiu užmoju ir mokslininko užsidegimu. Harmonija jam buvo ne tik šio dalyko, bet ir glaustos istorijos, ir meno istorijos, ir literatūros, ir gamtos pažinimo pamokos. Į kitų menų ar mokslų valdas mokytojas įterpdavo nedidelius, tačiau įdomius, netikėtus, talpius nukrypimus ar moduliacijas. Galima buvo justi, kad jį patį ypač žavėjo literatūra – Maironis, V. Mykolaitis-Putinas, J. Marcinkevičius, J. Strielkūnas.

Poeziją, sekdamas Antikos išmintimi, gretindavo su muzika – abi meno kalbos nuo aukštesniųjų jėgų...

Mokėdavo – ir tai darydavo itin natūraliai – į savo literatūrinius pasažus įpinti poezijos posmų („Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį “) ar kokių nors patarlių („Verkia duonelė tinginio valgoma“), lotyniškų ar vokiškų sentencijų („Ars longa, vita brevis“[1], „Historia est magistra vitae“[2], „Manus manum lavat“[3], „Repetitio est mater studiorum“[4], „Kommt Zeit, kommt Rat“[5] ir t. t.). Iš jo lūpų tie nedideli inkliuzai skambėdavo natūraliai ir elegantiškai, o ne teatrališkai ar buitiškai.

Beje, ir pats – dailaus stoto, aukštesnis nei vidutinio ūgio, plačiapetis – visada būdavo elegantiškas, nors visiškai ne puošeiva. Atmintin įstrigę jo itin raiškios, lanksčios, vyriškos rankos. Buvo matyti, kad ne tik diriguoti ir harmoninius junginius skambinti mokėjo, bet ir daugybę sunkių vyriškų darbų galėdavo nuveikti.

Visada giedros nuotaikos. Niekada nežemindavo jauno žmogaus, pasitikėdavo juo. Atleisdavo ir nepykdavo, jei šis nepadarydavo kokio darbo, neišspręsdavo užduoties ar neišmokdavo skambinti sudėtingos moduliacijos. Jei tai kartodavosi sistemingai, mokėdavo su tuo mokiniu nutraukti ryšį iki tol, kol šis neparodydavo bent minimalių pastangų. Kai tik parodydavo – ryšys grįždavo akimirksniu. <...>

Algimantas Mišeikis, choro dirigentas:

Vytautą Čepliauską pažinojau nuo 1957 metų, tačiau artimiau bendravome tik paskutiniu jo gyvenimo tarpsniu. Kartu mokėmės Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, lankėme tas pačias chorinio dirigavimo disciplinas, dainavome mokyklos chore, bet mane ir Vytautą tuo metu skyrė jo gerokai turtingesnė gyvenimo patirtis, apie ką jis niekam nesipasakojo. Jis buvo aštuoneriais metais vyresnis už mane ir, kaip pats rašė, „jau suaugęs turėjau sėstis su paaugliais į tą patį mokyklos suolą“. <...>

Jau subrendę vyrai po nemažai metų susitikome Kaune. Vytautas buvo „Mados“ choro vadovas, žinomas dirigentas ir gabus chorvedys. Kaip Kauno medicinos instituto choro „Neris“ vadovas dalyvaudavau visose miesto dirigentų sueigose, ten būdavo ir Vytautas. Dažnai bendraudavome, bet pokalbio tema neišeidavo už muzikinių interesų, chorinio darbo ribų. <...>

Laisvė atvėrė naujų galimybių. Entuziastų paragintas, prie vėl atidarytos ir suremontuotos Kauno Jėzuitų bažnyčios subūriau mišrų chorą ir labai apsidžiaugiau, kai kartą Vytautas pasakė, kad nori jame giedoti. Jis turėjo gerą balsą, bet man tai buvo netikėta: patyręs vadovas, ir staiga – choro dainininkas... Jam, matyt, dainavimas buvo poilsio minutės, nes reikėdavo prasiblaškyti, atsitraukti nuo intensyvaus rašymo. Dabar, kitais laikais ir kitoje aplinkoje, pradėjome daug atviriau bendrauti. Sužinojau, kad mano kolega dirigentas ne tik daug rašo, bet nemažai savo kūrybos jau yra išleidęs. <...>

Po konservatorijos baigimo Vilniuje, jau pavėtytas ir pamėtytas, jis be baimės patraukė į Kazachstaną – juk būta jo dar toliau. Kazachstane, Semipalatinske, jaunasis specialistas dėstė muziką, vadovavo chorams. Matydamas varganą kazachų kalbos ir muzikos padėtį, sugalvojo sukurti muzikinę „tautų draugystės“ šventę. Tam oficiali valdžia negalėjo prieštarauti. Į šventę surinko kazachų, rusų ir netgi vokiečių chorus. Išmokė juos dainuoti ne tik rusiškai, kazachiškai, vokiškai, bet ir lietuviškai – štai tau ir tautų draugystė! Nesvarbu, kad kai kurios tautos čia ne savo noru buvo atsidūrusios. <...>

Birutė Kumpikienė, pianistė:

„Tegul žodis „Lietuva“ meile gieda mūsų širdyse...“, – ši mintis, skirta man vieną Vasario 16-osios rytą, iki šiolei primena rašytoją, kompozitorių, kolegą, mielą bičiulį Vytautą Čepliauską. Mintis, daug ką pasakanti apie žmogų...

O mudviejų pažintis ir bendrystė prasidėjo vieną rudens dieną Vytautui paprašius pakeisti tada jo vadovaujamo choro „Mada“ koncertmeisterę. Vienam vieninteliam koncertui. Ir visai neatrodė, kad tas koncertas bus ilgametės draugystės pradžia. Tačiau gyvenimo tėkmė dažnai nenuspėjama.

Mudu su Vytautu jau keletą metų kartu dirbome tuometėje J. Naujalio meno mokykloje. Jis dėstė harmoniją, buvo naujaliukų choro vadovas, turintis nemenką darbo patirtį, o aš – jauna pedagogė, dar tik ieškanti savo kelio.

Po to lemtingojo koncerto aplinkybės susiklostė taip, kad aš tapau nuolatine „Mados“ choro koncertmeistere, o mūsų su Vytautu pažintis virto ilgamete bičiulyste. <...> Kartu surengta daugybė koncertų Lietuvoje, išgyventa begalės kūrybinių įspūdžių, įgyta didžiulė meninė patirtis. O kur dar visos koncertinės kelionės užsienin – autobusais, traukiniais, laivais. Kartu apkeliavome bemaž visą „demokratinę“ Europą ir dalį Tarybų Sąjungos.

Vytautas buvo tikras menininkas, savo talentu aprėpęs ne vieną sritį. Bet aš jį pažinojau daugiausia kaip muzikantą. Mudviejų koncertai (jis – priešais chorą, aš – prie fortepijono) būdavo be galo žavūs. Vytautas buvo nepaprastai muzikalus, jo interpretuojami choro kūriniai niekada neskambėdavo formaliai. Tuomečiai „Mados“ choristai visada dainuodavo labai gyvai ir su didele meile. Vykdavo tiesiog muzikiniai spektakliai. Žmonės labai mylėjo savo vadovą, gal todėl ir dainuodavo taip širdingai.

Supratę esantys bendraminčiai, su Vytautu pasikalbėdavome apie daug ką. Yra pasakojęs apie vaikystę, tėvelius, tremtį ir be galo sudėtingą kelią į muzikos pasaulį. Gimęs ir augęs Lietuvos kaime, Vytautas iš savo namų į gyvenimą atsinešė be galo daug šviesos, gėrio ir nepaprastą meilę Tėvynei Lietuvai. Dar ir šiandien mintyse skamba jo diriguojama J. Gudavičiaus daina „Kur giria žaliuoja“. Tai būdavo tikra begalinės meilės savajai žemei apraiška.

Vytautas buvo intelektualas, labai apsiskaitęs, kiekvienu klausimu turėdavęs savo nuomonę, labai pagrįstą ir konkrečią. Grožinės literatūros skaitymu jis užkrėtė ir mane. Tuo metu nesant pakankamai knygų lietuvių kalba, skaitydavome rusiškai. Čepliauskų šeima pati turėjo ir gaudavo puikios literatūros, ja dalindavsi. Skaitymo užkratas liko manyje ligi šiolei.

Zita Bružaitė, kompozitorė:

Jei reikėtų išskirti kokį fragmentą, susijusį su Vytautu Čepliausku, rinkčiausi ne iš šio talentingo plunksnos meistro ir dirigento, teoretiko veiklų, jo asmenybės savybių – energijos, optimizmo arba (kaip man ir šiandien atrodo) ypatingos disciplinos, gebėjimo padaryti viską tvarkingai ir laiku. Tai būtų dažnai iškylantis prisiminimas iš vaikystės, kai mokiausi J. Naujalio vidurinės meno mokyklos aštuntoje klasėje (turbūt buvo ankstyvas 1980 m. pavasaris). V. Čepliauskas mūsų klasei (o gal grupei) tuo metu dėstė muzikos teoriją ir į vieną pamoką atsinešė kažkokį mažą prietaisėlį. Tai galėjo būti kompaktiškas garso matuoklis, fiksuojantis momentinį triukšmo lygį. Buvome paprašyti laikytis ypatingos tylos, nes net ir menkiausias triukšmas galėjo sugadinti to prietaiso rodyklytes, reaguojančias į ūmius garsus. Pamenu, kad labai klusniai sėdėjome, o paskui negalėjome atsistebėti tylos nebuvimu... Man, tada jau komponavusiai muziką, tai padarė labai didelį įspūdį. Ir dabar, galvojant apie garsų (natų) srautus, kartais iškyla tas prisiminimas kaip perspėjimas apie pauzės – tylos, stabtelėjimo, susikaupimo – svarbą.

Birutė Mar, aktorė, rašytoja:

Kai mokiausi J. Naujalio meno mokykloje (1976–1987), Vytautas Čepliauskas buvo mūsų harmonijos mokytojas. Niekas dar nežinojo, kad jis taps rašytoju (o gal jau ir tada rašė, tik mes, vaikai, to nežinojom). <...>

Prisimenu, per vieną harmonijos pamoką, kai visi sprendėme kažin kokius harmonijos uždavinius, mokytojas priėjo prie mano suolo ir padavė nedidelę knygelę: „Birute, paskaityk štai šitą, tau bus įdomu.“ Tai buvo Paulio Celano poezijos knyga „Aguona ir atmintis“ (jau vėliau kažkas papasakojo, kad tarybiniais laikais tas leidinys keliavo iš rankų į rankas, nes tai buvo „ano“ – vakarietiško – pasaulio literatūra, visai kitokia nei įprasta ir kitokia nei mokyklinėse programose). „Labai gražūs eilėraščiai“, – Vytautas atvertė vieną lapą: „Štai, šitą paskaityk.“ Tai buvo „Mirties fuga“:

juodą rytmečio pieną mes geriame vakare
mes geriame jį per pietus ir iš ryto mes geriam jį naktį
mes geriam ir geriam
mes kasame kapą ore ten ankšta nebus...

Pamenu, godžiai skaičiau tuomet šį ir kitus P. Celano eilėraščius, tartum kokią paslaptį, kurią mokytojas panoro man atskleisti. Tai atrodė lyg išminties, metaforų, būties paslapčių šulinys (nors, kai pagalvoju, ką gi aš tuomet, mergaitė, galėjau suprasti?). Nuo tada su mokytoju V. Čepliausku tapome tarsi slaptais bendrininkais... Vis svarstydavau, ir kodėl jis šią knygelę man padavė?

Ir štai praėjo daug metų. Keista... Pamiršau viską, apie ką buvo tos harmonijos pamokos, visus uždavinius, bet šitą nutikimą prisimenu iki šiol. Tarsi tuomet su mokytoju kaip dvi artimos sielos būtume susitikę ne klasėje, ne šiame laike. Esu jam už tai labai dėkinga.

 

[1] Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas.

[2] Istorija yra gyvenimo mokytoja.

[3] Ranka ranką plauna.

[4] Kartojimas – mokymosi motina.

[5] Viskam savas laikas.