Moniuškos „Namų dainynas“: prielaidos ir pasiekimai

Alaksiej Fralou, muzikologas, fagotininkas, Baltarusijos didžiojo teatro vyr. režisieriaus asistentas, solistų ansamblio „Vytoki“ ir simfoninio orkestro „Capella Accademia“ meno vadovas

***

Pirmoji XIX amžiaus pusė – kardinalių, „tektoninių“ permainų epocha tautinėje ir visos Europos kultūroje: prasidėjo lūžiai daugelyje valstybinių ir visuomeninių institutų, aštrioje kovoje susikibo demokratėjančios visuomenės ir senos patriarchališkos, autoritarinės monarchinės sistemos. Tai buvo filomatų, ankstyvųjų romantikų, kurie augo dar smilkstant didžiulės valstybės griuvėsiams, laikas. Jų vaikystė ir jaunystė prabėgo klausantis tėvų ir senelių, talentingų pedagogų (tokių kaip Lelevelis) pasakojimų apie šalį, kuri buvo ir didinga, ir graži, pamažu darėsi viena pažangiausių pasaulyje dėl tų tendencijų ir reformų, kurios taip erzino autoritarines kaimynes. Visi tie faktai tėvų ir mokytojų istorijose būsimiems filomatams prarastą valstybę rodė kaip gražų idealą.

Jau ankstesnioji švietimo ir klasicizmo epocha padovanojo pasauliui iš dalies utopinį ir idealistinį, bet daugelio garbingų ir teisingų žmonių, priklausančių skirtingiems luomams, geidžiamą visuomenės modelį. Laisvės, lygybės ir brolybės idealai, labdara, tiesa ir teisingumas taps esminiu pamatu ateinančioms kartoms – romantikams. Romantiškos būsimų filomatų sielos godžiai klausėsi tų pasakojimų ir nuoširdžiai jais tikėjo, o vėliau tos genialios galvos patobulino juos savo socialiai pažangiuose ir iš esmės patriotiniuose kūriniuose, sukurdamos dar ne nacionalinį savo forma, bet „naminį“, „vietos“, plačiau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės romantizmą, kuris natūraliai sugyveno su dar platesniu – Abiejų Tautų Respublikos patriotizmu. Nuostabūs šios kartos žmonės (kiek vyresni už filomatus) buvo ir Stanislavo Moniuškos senelio sūnūs – būsimo didžiojo kompozitoriaus dėdės ir tėvas, taip stipriai paveikę jo besiformuojančią asmenybę.

Greta patriotinio ir socialinio ne mažiau svarbus buvo ir krikščioniškasis aspektas – vaikai ir jaunimas buvo mokomi ir auklėjami parapinėse mokyklose ir kolegijose prie vienuolynų. Neįmanoma pervertinti akademijų (universitetų) – Vilniaus ir Polocko – ruošiant naują elito kartą, kuri turėjo visuomenėje toliau vystyti progresyvias tendencijas. <...> Tradiciniai krikščioniškieji pagrindai ir šviečiamosios tezės bei koncepcijos amžių sandūroje suformavo pažangią išsilavinusių luomų pasaulėžiūrą, tai buvo nauja aukštuma tėvynės visuomenėje ir tvirta ateities platforma.

Ankstyvųjų romantikų kūrybos idėjinis ir tematinis turinys lėmė ir koregavo skirtingų meno sričių, tarp jų ir muzikos, žanrų paletę. Atsitikdavo taip, kad anksčiau žemais laikyti žanrai autorių būdavo pakylėjami iki aukštesnio lygio ir įterpiami į naują kontekstą. Tuo pat metu vyko naujų žanrų ir raiškos priemonių ieškojimas, formų adaptavimas.

Būtent tokiame kultūriniame fone pirmoje XIX amžiaus pusėje netoli Minsko gimė ir augo, Minske mokėsi ir ten sukūrė savo pirmuosius muzikinius opusus būsimas didysis baltarusių, lenkų ir pasaulio muzikos klasikas Stanislavas Moniuška. Jam didžiausią įtaką darė baltarusiška aplinka ir šeima – tėvai, dėdės, ypač Kazimieras, Dominykas ir Aleksandras – bajoriškosios kultūros atstovai. Jie formavo jo „visatą“, sudarytą iš baltarusiško konteksto, siauriau – vietinės Minsko istorijos ir kultūros, plačiau – bendro Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, kuris priklausė daugeliui tautų, istorijos tos daugiakalbės ir daugiakonfesės valstybės, kuri išliko kaip šviesus idealas tautinio romantizmo laikais. Pats plačiausias jaunojo genijaus arealas – buvusios Abiejų Tautų Respublikos, mūsų visų tautų, kontekstas.

Apie šiuos dalykus kalbėjome gana išsamiai, nes būtent jie buvo mentalinis, idėjinis, meninis, tematinis, žanrinis Moniuškos unikalaus darbo, pavadinto „Namų dainynu“, pagrindas. Iš esmės dainyno rinkiniai – asmeninė autoriaus išpažintis ir jo kūrybos muzikinė enciklopedija.

Greta operų ir sakralinės muzikos „Namų dainynas“ yra ypač svarbi kompozitoriaus palikimo dalis. Tai dainų (jų daugiau nei trys šimtai) rinkiniai: romansų, maldų, „minčių“ ir tiesiog dainų, kurių paskirtis buvo duoti savo tautai „muzikinės poetinės medžiagos“, skirtos dainuoti asmeninėje aplinkoje gimtąja (suprantama) kalba[1]. Tai buvo paties autoriaus minčių išraiška, jo etinių ir estetinių pažiūrų liudijimas, pilietinės pozicijos ir tarnavimo liaudžiai apraiška. Rinkiniai kartu buvo didelis novatoriškas tėvynės muzikos žingsnis.

Buvusios LDK žemėse jau gyvavo ir buvo pakankamai gerai vertinamos Nemcevičiaus „Istorinės dainos“, tačiau filomatai, turėdami išskirtinį skonį, jas ne itin vertino. Štai ką 1823 metais Adomas Mickevičius rašė laiške Jonui Čečiotui: „To, kas nepersmelkta jausmo, neįmanoma dainuoti. Nemcevičiaus istorinės dainos labiau tinkamos skaityti, nei groti ir dainuoti“[2].

Gal dėl natūralaus noro draugiškai dainuoti poetai filomatai, remdamiesi savo temomis ir sava estetika, patys pradėjo kurti savo „dainų fondą“. Taip gimė filomatų mėgtas, juos vienijęs dainų ciklas, vėliau užrašytas Tomo Zano žmonos Brigitos Sventažeckos[3]. Sąsiuvinis atsirado Kachačynoje, netoli Oršos, Zanų šeimos dvare 1855-aisiais –Zano mirties metais.

Moniuška buvo susipažinęs su minėtų autorių kūryba, su daugeliu artimai bendravo, tačiau šiame žanre jis nuėjo gerokai toliau, tapo vienu ryškiausių naujosios kartos romantikų, filosofų ir švietėjų, vienu pirmųjų „romantikų folkloristų“, kurie savo kūryboje sujungė pagrindines ankstyvojo romantizmo tendencijas ir žengė gerokai toliau pažindami ir muzika atspindėdami savo žemę ir jos „mentalinį kodą“, jos liaudiškas ištakas iškeldami iki akademinių aukštumų.

Būtent kameriniai vokaliniai kūriniai buvo patogiausia ir tinkamiausia forma autoriui pasireikšti, jie leido, nepaisant netobulos pusiau sugriautos atlikėjų infrastruktūros Tėvynėje, kurti „savo muziką“, „mūsų dainas“. Akivaizdu, kad šią idėją Moniuška nusiklausė Berlyne, kur mokėsi ir stebėjo audringą romantizmo gimimo muzikoje ir kituose menuose procesą. Kaip pastebi profesorius Skorobogatovas, mokydamasis Moniuška puikiai išstudijavo austrų ir vokiečių dainuojamosios lyrikos žanrą, vadinamąjį Lied. Vokiečių romantinės dainos išsiskyrė tuo, kad buvo savos ir suprantamos. Abstrakčius intelektualinius „standartus ir stereotipus, sukurtus klasicistinės švietimo epochos, jos įveikdavo veržliu nuoširdumu ir paprastumu, atverdamos savo nepakartojamą liaudiškumą“[4]. Moniuška pats apie tai rašė: „Vokiečių muzikantai geba įkvėpti save rinkdamiesi poeziją, jų Schilleris, Goethe ir visi kiti garsūs poetai ne kartą patys susirado pačias įdomiausias ir artimiausias melodijas. Liūdna matant, kad pas mus niekas iš tų, kurie rašo muziką, nebando savo jėgų poezijoje, kuri nuo seno ieško savo dainiaus“[5]. Bet išgirdęs prototipus Moniuška savaip, genialiai, perkuria idėją naudodamasis tautine medžiaga. Vedamas minties „sukurti dainų liaudies dvasia“ ir manydamas, kad tinkamų tekstų, tai yra eilių, dainoms tėvynėje nepakaks, Moniuška atkreipia dėmesį į savo kraštiečių iš vidurio Baltarusijos kūrybą – Jono Čečioto (jo „kaimiečių dainelės“, suprask baltarusių, – auksinis „Namų dainyno“ fondas), Vladislavo Sirokomlės ir kitų. Baladėse atspindėta aukštoji Mickevičiaus poezija. O žanriniai Vincento Dunino-Marcinkevičiaus kūriniai ypač pravertė kuriant „komiškas operetes“ – ankstyvąsias baltarusiškas kompozitoriaus operas. Štai ką jis pats parašė straipsnyje, pristatančiame „Namų dainyną“: „<...> aš stengiausi parinkti geriausių mūsų poetų eiles <…> būdamas įsitikinęs, kad tie poetiniai kūriniai geriausiai atspindi vietos charakterį ir koloritą“[6].

Ir iš tiesų, daugiausia kūrinių „Namų dainyne“ parašyta pagal garsių romantikų, kurie perkėlė baltarusių liaudies poeziją ir poetiką, jos vaizdinius į akademinį literatūrinį formatą, eiles. Dažniau tai buvo daroma lenkų kalba, kuria tada buvo priimta bendrauti išsilavinusiam sluoksniui ir kuria caro cenzūra leido spausdinti (baltarusių kalbą praktiškai buvo draudžiama vartoti).

Pagrindinė tų kūrinių tematika, jų siužetai, herojai ir vaizdiniai – „savotiškas kompozitoriaus dienoraštis, jo muzikinis baltarusių kaimo buities eskizų sąsiuvinis“[7]. Čia atsispindi malda ir darbas, vestuvės, javapjūtė, karas, našlaitystė ir kita. Dainų herojai – ne tik žmonės, bet ir sudvasinta, sužmoginta Baltarusijos gamta, ji perteikiama su meile, dažnai panaudojant tikslias baltarusių folkloro melodikos ir intonacijos formules bei gamtos garsų įrašus[8]. Būdingiausi šio tipo kūriniai: „Tankmė“, „Meškiukas“, „Gegutė“, „Lakštingalėlė“, „Putpelėlė“, „Auksinė žuvelė“, „Oi, berželi mielas“, „Kas ten per gėlelė“, „Želmenėlis“, „Ai, toli“ ir kt.

Garsus kompozitorius, muzikologas profesorius Vitoldas Rudzinskis (Vilniaus universiteto auklėtinis) ir kiti žinomi Moniuškos kūrybos tyrinėtojai iš Lenkijos neneigia tezės „dėl baltarusiškos Moniuškos kilmės, baltarusiškos jo talento prigimties ir kūrybinės saviraiškos ypatybių“[9]. Akivaizdūs biografijos faktai ir muzikologinė būdingų klasiko kūrybos bruožų analizė, taip pat ir lyginamasis metodas, kai jo kūriniai buvo sugretinti su folkloro duomenimis, patvirtina šias tezes. Ir pats Moniuška, tarsi norėdamas tiksliau paaiškinti savo muziką, rašė: „<…> tai, kas joje tautiško, kraštietiško, vietinio, kas lyg mūsų vaikystės prisiminimų aidas, niekada žemės, kurioje jie gimė ir augo, gyventojams nesiliaus patikti“[10].

Be abejo, „Namų dainyno“ sąsiuviniuose, paskelbtuose genijui gyvam esant ir po jo mirties, esama ir kitos tematikos puslapių, bet tai greičiau inkrustacija, parodanti, kad jų autorius neprisirišęs prie vienos temos, kad ir kokia svarbi ji būtų. Romantizmo epocha atnešė į Europos muzikos pasaulį daugybę naujų kūrybinių idėjų ir meninių fenomenų, demonstruodama begalinę įvairovę, bet kartu ir fundamentalių stiliaus reiškinių vienovę. Kaip pastebi žymiausia baltarusiškos muzikos tyrinėtoja profesorė O. Dadiomova, „juos jungia bendra romantizmo mentalinė ir estetinė dominantė – individualumas asmenybės lygmeniu, išlaisvinant vidinius emocinius impulsus ir subjektyvius išgyvenimus, ir nacionalinių kompozicijos mokyklų ypatumų aktualizavimas regioninių muzikinių ir kultūrinių bendrijų lygmeniu (t. y. makro masteliu). Savo ruožtu nepakartojamą pastarųjų įvaizdį kūrė būtent tos kūrybingos asmenybės, kurios savo muzika atskleidė nacionalinę meno specifiką ir tapo tam tikrų kultūrų simboliais“[11].

 

[1] Мархель У. І., Скорабагатаў В. І. Слаўны сын беларускай зямлі (да 185-годдзя з дня нараджэння Станіслва Манюшкі). Весці БДАМ, 8–11.

[2] Мицкевич А. Собрание сочинений. Т. 5. Москва: Огиз, Гос. изд-во Худож. Лит-ры, 1954, 347.

[3] Немагай С. Музычна-паэтычная спадчына Таварыства філаматаў у нотным зборніку Брыгіды Свентажэцкай. – Праблемы ідэнтыфікацыі мастацкай спадчыны Нясвіжа ў агульнаеурапейскім кантэксце культуры : матэрыялы навуковай канферэнцыі. Нясвіж, 15 мая 2004 года. Мінск: БелДІПК, 2004, 97–100.

[4] Скорабагатаў В. Зайгралі спадчынныя куранты. Цыкл нарысаў з гісторыі прафесійнай музычнай культуры Беларусі. – Мінск: Тэхналогія, 1998, 154.

[5] Манюшка С. Ліставанне: 1826–1851 / Moniuszko S. Korespondencja 1826–1851. Выбранае. Уклад., прадм., перакл., камент. Я. Янушкевіч. Мінск: Смэлтак, 2010, 303.

[6] Мархель, Скорабагатаў... 9.

[7] Скорабагатаў... 74.

[8] Ten pat, 47.

[9] Мархель, Скорабагатаў... 11.

[10] Ten pat, 9.

[11] Дадиомова О. Музыкальная культура Беларуси Х–ХІХ вв. Минск: Ковчег, 2015, 175.