„Motoramos“ koncertas Vilniuje: sveikas, liūdesy

Publikuota: 2020-01-17 Autorius: Rūta Giniūnaitė, nuotraukos: Šarūno Jaskutėlio
"Motorama" koncertas. Nuotr: Šarūno Jaskutėlio

Ketvirtadienio vakarą industrinis „Loftas“ buvo pripildytas tamsoje skendinčio švelnaus post-punko iš Rusijos. Šalies muzikinis eksportas „Motorama“ dar kartą įtraukė Vilnių į savo gastrolių sąrašą ir apdainavo tamsią melancholijos, meilės ir „Joy Division“ pasiilgusių širdžių ilgesį.  

Iš Rostovo prie Dono prieš penkiolika metų kilusi grupė dabar dažniau koncertuoja Vidurio Europoje, Azijoje ar Pietų Amerikoje negu gimtinėje. Ir nenuostabu – jie žymiausia post-punko, „New Wave“ ir dream pop skambesį prisijaukinusi grupė iš Rusijos, savo įkvėpėjais vadinanti tokias legendas kaip „Joy Division“ ir „Kino“. Jau po pirmojo albumo „Alps“ (2010) buvo aišku, kad scenoje turime naujus gražaus liūdesio kūrėjus. Protingų tekstų ir solo šokių melodijų išsiilgę Vakarai „Motoramą“ greitai priėmė. Vokalistas kažkada pasakojo, kad debiutinį albumą sukūrė draugo bute su skolintomis gitaromis, mikrofonu ir įrašant garsą į kompiuterį. Atrodo, buitinės sąlygos pasiteisino. Vėliau sekė įrašai CalendarPoverty, Dialogues , Many Nights.

Kai kurių kritikų nuomone, jie naudoja pasirodymų erdvę sukurdami nežemišką gitarų ir būgnų atmosferą. Pirmą kartą patirtas jų koncertas – šokis vienam, patirtis sklandant virš kartu esančios minios, saldi liūdesio pajauta.

Scenoje vokalistas Vladislavas Parshinas nedaugžodžiauja. Pasisveikina, padėkoja susirinkusiai publikai ir pradeda „Motoramos“ muzikinę kelionę po tamsias erdves. Skęsta savyje, instrumentų ir tamsaus vokalo gelmėse. Galima tai laikyti arogancija, energijos taupymu, noru kalbėti tik muzika, bet poziciją jis išreiškia. Tik įpusėjus koncertui Parshinas išleidžia viduje sukauptus jausmus – mikrofonu laidu daužo būgnų lėkštes, trikampį ir organiškai komunikuoja su kitais grupės nariais.

Visa kita – skoninga minimalistika, subtilūs akcentai. Nuo drabužių pasirinkimo iki judesių, vokalo ir žodžių, kuriuose – odė gamtai, mirties žavesys, išsiskyrimo ir tuščio laukimo skausmas: „Dangus labiausiai myli tuos, kurie kenčia/ Aukščiausiame kančios laipsnyje“ (daina „He Will Dissapear“). Arba vienas žinomiausių grupės kūrinių „Rose in the Vase“ : „Aš leidžiu savo dienas sėdėdamas prie židinio/ Tu leidi savo dienas mirdama kaip rožė vazoje.“

Ketvirtadienį „Lofte“ vietomis atrodė, kad V. Parshino vokalas pranyksta dūmų ir muzikos derinyje – norėjosi jausmus suvokti ne tik skambesiu, bet ir garsiau išdainuojama poezija. Tačiau gerbėjams „Motorama“ davė tai, ko jie ir susirinko: bendrą kelionę dabartyje ir praeityje, ir, banaliai tariant, muzikos grožį.

„Motorama“ skamba kaip šaltyje skendintis miestas sekmadienio pavakarę – įprastas, kitiems nepastebimas, bet visuomet reikalingas. Galima sakyti, jog „Motoramos“ koncertas iš pirmo žvilgsnio gražus ir kiek nuobodus. Bet kada gi braidymas po savo skausmą buvo jaudinantis?

Susiję nuotraukų galerijos

Motorama

Motorama

2020-01-16

Komentarai