Mozartiana pagal Aleksandrą Palėjų

Publikuota: 2024-12-12 Autorius: Tomas Bakučionis
Mozartiana pagal Aleksandrą Palėjų

Vieno kompozitoriaus kūrybos rečitaliai ar tik vienam autoriui skirti monoteminiai orkestrų koncertai koncertų salėse tampa vis didesne retenybe. Dar retesni yra vieno autoriaus vienam žanrui skirti koncertai ir koncertų ciklai. Šiandienos klausytojui, užgultam vartotojiškos ir „efektyvios“ visuomenės aktualijų „dirbk-pirk-mirk“, ir akademinėse koncertų salėse vis labiau reikia „duonos ir žaidimų“. Iš Vilniaus ir Lietuvos „filharmoninės“ istorijos anų okupacinių laikų galima prisiminti Tatjanos Nikolajevos skambintas visas L. van Beethoveno 32 Sonatas, visus J.S. Bacho klavyrinius koncertus, Sviatoslavo Richterio - „Gerai temperuotą klavyrą“, iš naujesnių laikų - prancūzo Roger Muraro atliktus O. Messiaeno ciklus, galima prisiminti ir lietuvių pianistų indėlį šiame lauke – Sergejaus Okruško paskambintus F. Chopino 24 preliudus, Andriaus Žlabio - J.S. Bacho „Prancūziškas siuitos“, „Partitas“, sąrašą būtų galima tęsti, tačiau jis tikrai nebūtų ilgas.

Moldovoje gimęs amerikietis pianistas Aleksandras Palėjus (Alexander Paley) prieš tris metus persikėlė nuolat gyventi į Vilnių ir jau tapo kone mėgstamiausiu pianistu Lietuvoje, apie ką byloja ir pilnos koncertų salės, ir publikos ovacijos po jo pasirodymų. Užtenka įdėmiau pažvelgti į pianisto kūrybinę biografiją, jo koncertų grafikus ir jo repertuaro aprėptis, kad suvoktum šio menininko mastelį ir universalumą. Aleksandras Palėjus yra kaip tik tas „privilegijuotas“ pianistas, kuris dažniau nei kiti imasi tokių monumentalių misijų, tikrų koncertinių maratonų, kuomet per vieną dieną skambina tris dvidalius rečitalius iš eilės. Privačioje koncertų salėje „Organum“ pianistas jau ankstesniuose koncertiniuose sezonuose surengė Beethoveno ir Brahmso kamerinės muzikos ciklus. Šį koncertų sezoną pianistas salėje „Organum“ papuošė visomis W.A. Mozarto fortepijoninėmis sonatomis. Gruodžio 11-ąją, penktajame ciklo koncerte A. Palėjus skambino vėlyvąsias Mozarto sonatas fortepijonui (Nr. 13 B-dur, K. 333, Fantaziją c-moll KV475, Nr. 14 c-moll, K. 457, Nr. 15 F-dur, K. 533, Nr. 16 C-dur, K. 545, Nr. 17 B-dur, K. 570, Nr. 18 D-dur, K. 576).

Viename iš interviu pianistas kalbėjo „Nuo mažens suvokiau, kad šią muziką myliu labiau nei gyvenimą, kiekviena nata yra man be galo brangi, nežinau kito kompozitoriaus, kurio kompozicijos genialumas prilygtų Mozartui. Jo sonatas esu atlikęs daugybę kartų, tačiau kaskart jas atrandu lyg girdėdamas pirmą kartą – tai yra tikra meilė.“ Ši pianisto išsakyta mintis turbūt taikliausiais atspindi jo interpretacinius slėpinius. Juolab, kad Mozarto vėlyvosios sonatos yra turbūt pati imliausia ir turtingiausia interpretacinė „medžiaga“ iš viso klasicistinio laikotarpio. Šias sonatas Mozartas sukūrė paskutinįjį gyvenimo deyšimtmetį, t.y. po 1781-ųjų, kai kompozitorius atsiraukė nuo savo buvusio darbdavio Zalcburgo Arkivyskupo globos ir tapo nepriklausomu. Tačiau šie pokyčiai Mozartui atnešė daug įtampų ir nepriteklių. Kita vertus tai buvo kūrybingas kompozitoriaus gyvenimo laikotarpis – pasaulį išvydo žymiausios jo operos ir zingšpyliai bei kiti stambūs kūriniai – „Pagrobimas iš Seralio“, „Don Giovanni“, „Figaro vedybos“, „Užburtoji fleita“, Didžiosios mišios C-dur, visas pluoštas fortepijoninių koncertų nuo 11-ojo iki 27-ojo, pagaliau - paskutinis jo šedevras „Rekviem“. Taigi, stambieji veikalai negalėjo neatsiliepti ir klavyrinių sonatų muzikinei kalbai, dramaturgijai. A. Palėjaus interpretacija atskleidė dar vieną vėlyvųjų Mozarto sonatų ypatybę. Vėlyvosios sonatos tiek klavyrinės technikos užmoju, tiek meninių idėjų prasme tapo jau naujos epochos - romantizmo pranašu, o gal ir tiltu tarp baroko, klasicizmo ir romantizmo. Tai atskleidė daugelis pianisto interpretacinio arsenalo elementų – subtili artikuliacija, kuri daug kur priminė dar barokinio klavesino epochą, improvizacinė ornamentika taip pat sekė barokine tradicija (kokiais elegantiškai virtuoziškais pasažais pianistas papildė 15-osios sonatos pakartojimus), tačiau dinamikos amplitudė, fortepijoninio tuše, spalvų įvairovė jau bylojo apie šiuolaikinį modernų fortepijoną. Turtingam A. Palėjaus pianistinių spalvų arsenalui neabejotinai pasitarnavo ir „Organum“ salėje šiuo metu rečitaliams naudojamas tikrai aukščiausios kokybės naujausio modelio didysis fortepijonų gamintojo „Yamaha“ koncertinis rojalis (tai – ne reklama, tai – tiesiog faktas). Pianisto interpretacijų emocinis, dvasinis pagrindas rėmėsi begaliniu Mozarto gyvenimišku džiugesiu, kurį A. Palėjus transliavo su nenumaldoma aistra ir meile, o džiugesio jūroje tikrais deimančiukai suspindėdavo liūdesio ir skausmo salelės. Jo skambinimo maniera labiau priminė jautrius pokalbius, neskubius pasakojimus, kuriuos indikavo sulaikyti tempai, tokią manierą lyginčiau su vieno aktoriaus teatru, kur kiekvienoje sonatoje sukuriamas tarsi atskiras spektaklis.

Dar vienas svarbus aspektas, kad tokių koncertų neateina klausytis atsitiktinis klausytojas, kuris mūsų didžiose koncertų salėse dažnai ploja tarp kūrinio dalių. Šiuos monociklinius koncertus klausančiuosius galima prisikirti tikrajam kultūros ir melomanų elitui, kurio dar laukia paskutinis Aleksandro Palėjaus mozartianos koncertas jau 2025-ųjų vasarį, kur „Organum“ salėje su pianistu pasirodys ir jo suburtas ansamblis „Paleasis“ bei pianistė Pei-Wen Chen. O pats Aleksandras Palėjus vos už kelių dienų neria jau kitus vandenis - gruodžio 16-ąją Paryžiuje su violončelininke Sonia Wieder-Atherton pristato unikalią, tremties temai skirtą dueto programą, kur skambės O. Messiaeno, H. Dutilleux, B. Bartóko ir B. Martinů kūriniai.

Komentarai