MŪZA RUBACKYTĖ: MUZIKA YRA SVARBIAUSIAS POSTŪMIS

Pianistę profesorę Mūzą RUBACKYTĘ po dokumentinio filmo „Mūza“ (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, prodiuserė Živilė Gallego) seanso Kauno kino centre „Romuva“ (30-ojo Pažaislio muzikos festivalio renginys) kalbina pianistė Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ

Šviesė Čepliauskaitė: Kaip Jūs jaučiatės žiūrėdama filmą? Nes vienas dalykas yra groti ir klausyti savo įrašų, kuriuose Jūs perteikiate kitų žmonių mintis, o kitas – stebėti iš šalies save ir savo gyvenimą?

Mūza Rubackytė: Pirmoji peržiūra įvyko dar prieš premjerą, o premjera buvo 2024 metų vasario 15 dieną. Taigi, aš mačiau šį filmą daug kartų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Manau, tai didelis režisierės Agnės Marcinkevičiūtės menas iš tokios nepaprastai didelės medžiagos sukurti koncepciją, architektūrą ir padaryti filmą, kuris jaudina žiūrovą, ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose – JAV, Norvegijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Man pačiai matyti archyvinius kadrus ir man brangius žmones visuomet ir kiekvieną kartą yra labai jaudinantis dalykas.

Pamatę šį filmą mes jau žinome apie Jus daugiau – ne tik iš koncertų, ne tik iš interviu, bet ir iš tokios įvairios gyvos medžiagos. Filmo pradžioje jūs grojate savo kūrybos preliudą ir kūrinį smuikui ir fortepijonui – ar ši kūryba tęsiasi, ar gal planuojate ją tęsti? Galbūt kuriate kadencijas, ar kuriuo nors kitu būdu vyksta toks kūrybinis procesas?

Tai buvo tam tikras etapinis dalykas, kaip ir daugelis kitų disciplinų. Aš rašiau nuo pat vaikystės ir rimtai studijavau iki 18 metų. Mano svarbiausias profesorius buvo kompozitorius Bronius Kutavičius. Šiandien aš neturiu tam laiko, gal kada jo atsiras, bet, kaip gerai paminėjote, yra ir transkripcijų, ir kadencijų, yra, kas reikalinga mano atlikėjos profesijai. Dabar yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai – esu padariusi jo kvarteto transkripciją, kuri yra įrašyta ir išleista tarptautinės muzikos įrašų kompanijos „Naxos“ ir jau daugelį metų skamba pasaulyje.

Filme girdime Jus dainuojant – kokią vietą dainavimas užima Jūsų gyvenime?

Dainavimas – tai mano didžiulis gyvenimo gailestis. Matyt, čia suveikė asmeniniai dalykai... Mama mane paėmė ir pasodino prie fortepijono. Būtų paėmęs Tėvas – dainuočiau. Bet... jei paklaustumėt – mano idealas yra būti operos diva. Nes balsas, orkestras, kostiumai, dramaturgija – visa tai yra man labai artima. Bet iš kitos pusės – šiandien mano divos karjera jau baigtųsi, o mano pianistės karjera tęsiasi ir, tikiuosi, tęsis. O dainavimas man yra įgimtas dalykas, kuris niekada manęs nepaliko kasdieniniame gyvenime.

Apie pianistės karjerą norėtume sužinoti daugiau - šiandien čia yra nemažai pianistų, ir fortepijono pedagogų, ir šiaip mylinčių muziką žmonių. Kaip jūs ištveriate nuolatinį koncertavimą? Juk surengiate po kelis rečitalius per mėnesį, nuolat važinėjate, visą laiką turite būti geriausios formos ir - kažkaip išgyventi. Iš pažiūros esate trapi moteris, tačiau iš Jūsų sklinda begalinė plieninė jėga. Iš kur tai?

Tai yra mano pagrindinė profesija. Aš dirbu neskaičiuodama valandų, kaip ir neskaičiuoju savo gyvenimo valandų. Tai pradėjau nuo vaikystės. Pirmasis koncertas įvyko, kai man buvo septyneri, Nacionalinėje filharmonijoje, diriguojant Sauliui Sondeckiui – galima sakyti, tai buvo karjeros pradžia. Vaikystėje tai atrodė labai natūralu. Be abejo, vėlesniu etapu atsirado ir visokių klausimų, ir visokių abejonių, būdingų bręstančiam žmogui – manęs tai irgi neaplenkė. Bet tas vunderkindo, gabaus vaiko elementas manyje šiandien tebėra – ir aš nebijau rizikuoti, aš noriu, aš komunikuoju, man tai yra natūralu, kaip vaikystėje.

Jūs minite, kad siekėte savo žvaigždės, kad buvote įkvepiama būti žvaigžde – ar tai Jūsų mamos troškimas, auginant tokį talentą, kaip Jūs? Ką jums reiškia ši žvaigždės sąvoka?

Žvaigždė man yra asmenybė. Mama siekė, kad būčiau kažkuo savo srityje, savo profesijoje. Aš turėjau tą didžiulį įsipareigojimo svorį ant savo pečių iš genetikos ar iš Dievo dovanos – talento, kuris man buvo duotas ir kurį turėjau vystyti. O tam reikia labai daug darbo, pasiryžimo, ištvermės, charakterio – galima būtų pridėti daugybę epitetų. Taigi, tai yra natūralus užtaisas, kurį turėjau nuo vaikystės ir kurį tebeturiu.

Filme Jūs nepabijojote atskleisti, kad gyvenime buvo visokių momentų – Jūs labai drąsi ir dosni tokiais pasidalinimais, nes visiems būna tokių iššūkių, momentų, kai pagrindas slysta iš po kojų. Iš kur Jūs sėmėtės jėgų? Kaip minėjote, Prancūzijoje Jums buvo sudėtingas laikotarpis, ir koncertų nebuvo – ir vis tiek Jūs likote Prancūzijoje, negrįžote į Lietuvą. Ar tai charakteris – kad aš vis tiek turiu kažką padaryti, ar tai tikėjimas, ar tai toji vedanti žvaigždė? Labai graži Jūsų pasakyta mintis, kad darbas persiduoda kaip tokios bangos, kurių dėka realizuojasi troškimai, norai.... Kas dar – be muzikos – padėjo Jums ištverti?

Muzika yra svarbiausias postūmis, meilė šiai profesijai, šiam menui. Siekiančio žmogaus kelias negali būti paprastas, nesvarbu, kurioje srityje. Mes gi gyvenimo nerepetuojame, mes neturime jokios repeticijos – mes jį gyvename kaip gyvą koncertą. Galima pasirinkti kitaip, bet tuomet tai nebus aukštumų siekiančio žmogaus gyvenimas. Aš jų siekiau visada ir tam turėjau didelį vidinį užtaisą – vadinkim kaip norim: meilė muzikai, meilė gyvenimui, meilė tikslui, pajautimas, intuicija, kad tiktai tai yra tavo kelias... Mamos besąlygiška meile ir tikėjimas yra didžiule jėga, o taip pat ir tikrų draugų palaikymas, kuris yra man labai brangus.

Labai svarbu išgirsti nuomonę žmogaus-praktiko. Yra nemažai lietuvių pianistų koncertuojančių pasaulyje, bet koncertuojančių tiek daug kaip Jūs ir išleidusių keturiasdešimt tris įvairiausios muzikos įrašų albumus – ir dar moterų – tikrai nėra. Tad iš Jūsų lūpų kiekvienas žodis jau skamba įkvepiančiai, nes Jūs turite pagrindo kiekvieną žodį pasakyti. Ypatingai sunku mūsų profesijoje yra tai, kad tas rezultatas neateina taip greitai, kaip dirbant kokį fizinį darbą, kurį gali atlikti per dieną – griovį iškasti ar lysvę nuravėti. O čia mokaisi mokaisi, ir tas procesas niekada nenutrūksta. Kas dar Jums padeda ištverti, į ką patartumėte atsiremti?

Kaip žinote, muzikinį kūrinį įsisaviname „lašas po lašo“. Kolekcionierius, įsigydamas šedevrą, investuoja pinigus, o mes, atlikėjai, investuojame savo laiką ir gyvenimą. Yra daug filosofinių posakių ar patirčių iš menininkų ar rašytojų, pavyzdžiui man ateina į galvą pradžia Victoro Hugo poemos, kuri skirta Dantės pragarui. Hugo rašo: jeigu kalbama apie pragarą, tai kalbama apie poetą. Reiškia, mes – kiekvienas iš menininkų, iš artistų, iš tų, kurie siekia filosofinės gilumos ar meno grožybių – esame savo paties pragaras, kuriame ieškome ir turime absoliučiai išeiti į šviesą, ir tai yra didžiulis ir energijos, ir laiko investavimas. Prisiminiau dar vieną gražią citatą – Antonio Machado yra sakęs: aš niekuomet nepasieksiu, dėl to ir tęsiu. Tai yra vienas iš mano devizų.

Žiūrėdama į kalnus filme sakote: štai kalnai man yra atgaiva. Man tai primena Franzo Schuberto dainą „Wanderer/Klajūnas“: aš nusileidau iš kalnų, ir viskas čia ne taip, ir Saulė šalta, ir gėlės blankios, ir niekur nebus taip gerai, kaip ten, iš kur atėjau. Toks egzistencinis tekstas – ar ir Jums kyla panašios mintys?

Gamta mums yra labai reikalinga, ir man ji nepaprastai svarbi. Tik ką su vyru grįžome iš Palangos, kur koncertavau. Ten jūra, pušys, samanos – visa tai nepaprasto stiprumo elementai, gyvybiški elementai. Šitoje šalyje, drįstu pasakyti, mes esame pagoniškai susiję su savo žeme, su gamtos elementais. Jie mus maitina, jie yra mums reikalingi, ir mes juos turime jausti. Tai vienas iš svarbių gyvenimo malonumų. Kodėl taip sakau? Nes tai atitinka Epikūro žodžius, kuris traktuojamas kaip malonumų filosofas. Tačiau pats Epikūras sako, kad malonumas turi būti naudingas. Pirmasis jo trijuose malonumo skyriuose yra pažinimo malonumas – džiaugsmas pažinti, išmokti; antrasis yra gamta, apie kurią tik ką kalbėjome, ir trečiasis – žmonės, draugystė, bendravimas. Iš šių trijų kertinių akmenų aš ir semiuosi ir energijos, ir atgaivos, ir vidinės pusiausvyros.

Paminėjote draugystę ir, manau, meilę – pastebėjau, kad tie prancūziški tekstai, kuriuos Jūs skaitote filme yra pasirašyti „Ton Pétrarque“. Ar tai Jūsų vyro poetiniai tekstai?

Taip. Prieš mėnesį mes atšventėme mūsų primojo susitikimo dvidešimtmetį. Pirmą meilės laišką iš Alaino aš gavau faksu, ir nuo to laiko jis pradėjo labai dailia plunksna rašyti į gražias knygas. Tad šiandien mes turime šešis poezijos tomus. Pradžioje mes pasirašydavome Petrarka ir Laura. Aš pati meilės įkvėpimo pagauta eilėmis atsakydavau į poetinius laiškus. Dabar šiuos šešis tomus mes skaitome iš naujo, bandome išrinkti geriausius, su didžiausiu įkvėpimu sukurtus eilėraščius ir planuojame juos išleisti.

Lauksime! Jūs laisvai kalbate prancūziškai, be abejo, ir lietuviškai – kiek dar kalbų mokate?

Mokykloje mus mokė vokiečių kalbos – jos mokiausi devynerius metus, ir ji, turbūt, yra mano silpniausia kalba, nes mus mokė taip, kad mes nekalbėtume. Mano vaikystės Vilniuje buvo labai paplitusi lenkų kalba, o be anglų kalbos šiandien būtų sunku išgyventi.

Filme atkreipiamas dėmesys į Jūsų koncertinius apdarus, pateikiamos aliuzijos su Claude‘o Monet lelijomis iš L‘Orangerie. Kiek svarbi Jums yra koncertinė apranga, pagal ką ją renkatės – derindama su programa, su savo vidiniu pojūčiu?

Taip, su programa, ir su sezonu, be abejo, ir su sale. Muzikos menas nėra vizualinis menas, tačiau scenos menas yra ir vizualus. Taigi, bet kuriuo atveju – ir pirmas pasirodymas, ir buvimas scenoje turi būti estetiškas. O toliau publikai reikia užmerkti akis, atverti ausis ir klausytis muzikos.

Jūs visada esate labai elegantiška, o kartu Jūs – ir puikios fizinės būklės, kas pianistams taip pat yra labai svarbu. Filme pastebėjau keletą pratimų, kuriuos atliekate prieš eidama į sceną. Ką Jūs praktikuojate ir - ar tik fizinei sveikatai, ar galbūt ir dvasinei ramybei?

Pirmiausia, fortepijonas yra labai dėkingas instrumentas – jis yra natūralus. Mes neturime groti persikreipę kaip smuikininkai. Gal natūralesnė už fortepijoną yra violončelė – ją apkabini kaip savo mylimą žmogų ir rankom, ir kojom – ar ne? Fortepijonas, galima sakyti, yra patogus baldas, bet reikia suprasti jo dvasią, įdedant savo natūralų svorį. Jis nėra patologiškas instrumentas, jis yra labai sveikas instrumentas, bet iš kitos pusės – reikalaujantis didelių fizinių pastangų ir garso, ir technikos prasme. Tai ir yra mano sportas. Ta prasme, meditacija irgi ateina per muziką, nes mes visą dieną medituojame grodami šedevrus ir eidami į to muzikinio šedevro vidų, kaip įeiname į paveikslą. Toliau - mes neturime mašinos nė viename iš mūsų miestų – mes vaikštome. Be abejo, yra eilė pratimu – ir rytietiškų, ir įvairių... Tačiau svarbiausias dalykas, padedantis išvengti traumų ir palaikyti formą, yra natūralus įsiklausymas į savo kūną ir į savo instrumentą. Claude‘as Debussy sakė: leisk fortepijonui kalbėti.

Klausimas iš salės (Inga Liukaitytė- Kang): Ar esate jautusi, ar gal ir dabar jaučiate scenos jaudulį, ir kaip su juo kovoti?

Mes negalime išeiti į sceną taip, kaip ateiname į savo virtuvę. Tai yra neįmanoma. Mes turime didžiulį įsipareigojimą prieš autorių. Prieš tą autorių, kurio kūrinį mes dirbom, ir kurį mes išverčiame, kuriam įkvepiame gyvybės – be mūsų jis nebūtų gyvas, nes partitūra - tik taškeliai popieriuje. Tas didžiulis įsipareigojimas ir atsakomybė prieš autorių, ir tas noras perteikti publikai tą šedevrą taip, kad ji suprastų – tai ir yra didžiausias jaudulys. Su juo kovoti nereikia, reikia paprasčiausiai įeiti į tą kūrinį, kaip įeinama į kažkokį kitą pasaulį, ir tam reikalingas nepaprastai didelis susikaupimas – toks didelis, kad traukinys gali šalia važiuoti, o tu gali jo negirdėti.

Tęsiant autoriaus temą – kuo Jus užbūrė Ferencas Lisztas, kad jis tapo pagrindiniu Jūsų repertuaro kompozitoriumi? Ir kuo Jus patraukia tie kompozitoriai – kaip pavyzdžiui Leopoldas Godowskis, - kuriuos Jūs pasirenkate?

Kalbant apie Lisztą, nevadinčiau jo pagrindiniu, sakyčiau – tai raudonoji linija, kuri tebesitęsia nuo pat vaikystės. Mano diskografijoje yra visa eilė kompozitorių, net neįtikėtinai retų kompozitorių – esu labai smalsus žmogus. Šiuo metu ruošiu Krzysztofo Pendereckio „Resurrection“, koncerto fortepijonui ir orkestrui, diską, kurio kelis fragmentus girdėjote šiandieną (filme). Esu laiminga, nes pati galiu pasirinkti kūrinius – mes, solistai, galime groti, kas mums yra artimiausia, kaip ir pačioje vaikystėje, kaip pasakojau filme. Nebent dalyvaujame festivaliuose su tam tikra tematika, kuriai mes pritaikome savo pasirinktus kūrinius. Kiekvieno mano pasirinkimo esmė – kūriniai negali būti banalūs, nepasakantys nieko svarbaus. Man svarbu, kad kiekvienas meno kūrinys neštų žmogui tam tikrą prasmę. Pirmiausia – man pačiai: aš negaliu gyventi su tuo kūriniu – o mes, kaip jūs žinote, gyvename kartu labai ilgą laiką, –kurio aš nemyliu, kaip su nemylimu žmogumi. Taigi, man reikia prasmingo, turiningo, dvasingo, temperamentingo ir labai kompleksiško kūrinio.

Kiek svarbios Jums yra kitų pianistų interpretacijos? Ar jų klausotės ir kiek jos Jus įtakoja – ar įtakoja?

Yra visa eilė iškilių pianistų, kurių klausausi. Reguliariai klausausi koncertų, kas ne visuomet būdinga mūsų profesijos žmonėms. Mes su vyru esame entuziastingi koncertų lankytojai, klausomės ir pianistų, ir ne pianistų, esame didžiuliai operos mėgėjai – specialiai važiuojame į operos spektaklius ar lankome mūsų gyvenamuose miestuose – Paryžiuje, Ženevoje ar Vilniuje. Kitų atlikėjų – pianistų – interpretacijos gali būti labai vertingos ir įkvepiančios. Aš ieškau įkvepiančių, galinčių man „atidaryti langą“, ir tai nebūtinai turi būti pripažinti, patys populiariausi ar geriausi atlikėjai. Bet svarbiausias šaltinis yra partitūra, autoriaus paliktos pastabos.

Klausimas iš salės: Pirmiausia noriu padėkoti už Jūsų organizuojamą Vilniaus fortepijono festivalį. Taip pat noriu užduoti porą klausimų. Pirmas – Jūsų CV, švelniai tariant, labai įspūdingas – ar galvojate, kad esate dar kažko nepasiekusi kaip atlikėja? Antras – Jūs esate dėsčiusi, tačiau man neteko girdėti, kad kažką vadintumėte savo studentu. Kita vertus - inicijuojate Lisztofonijos konkursą, kuris orientuotas į jaunus atlikėjus. Kokią matote savo, kaip pedagogės ir edukatorės misiją profesiniame gyvenime?

Labai ačiū už šiuos plačius klausimus. Visi asocijuoja pianistą ar smuikininką tik su jo tiesiogine profesija, o Jūs dabar paminėjote Vilniaus fortepijono festivalį. Tai vienas iš mano „kūdikių“, kuris gimė 2009 metais, ir kurio devintoji laida bus artėjantį lapkritį. Taigi, tai yra tęstiniai ir ne tik pianistės darbai – tai kultūriniai darbai, švietėjiški darbai, menininko darbai plačiąja prasme, tarptautiniai, Lietuvos vardo per meną skleidimo darbai – visa tai niekuomet nepasibaigs. Lisztofonija, vykstantis kas dveji metai, yra mano mažutis „kūdikėlis“, kuris labai gražiai auga – mes turime pasirašę sutartį su didžiuliu Liszto festivaliu Gödöllő pilyje šalia Budapešto, ir tai labai gerai auklėja jaunimą. Šie visi papildomi, netiesioginiai mano profesijos dalykai, yra man labai svarbūs, ir jie vystosi paraleliai su mano, kaip fortepijono muzikos interpretatorės, veikla.

Norėčiau papildyti, kad Jūs dėstote – bendradarbiaujate su Mstislavo Rostropovičiaus fondu?

Tikrai taip, jau dvidešimt penkerius metus. Esu kaip krikštamotė, padedu tiems jauniems žmonėms – jie atvažiuoja į meistriškumo kursus, aš su jais dirbu, stebiu jų evoliuciją. Taip pat tebesu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, nuolat atvažiuoju vesti meistriškumo kursus. Grįžtu ir į savo Alma mater – Čiurlionio menų gimnaziją. Gabių žmonių aš matau labai daug ir Lietuvoje, ir svetur, ir turiu didžiulį savo esamų ar buvusių mokinių ratą, kurie yra mano geriausi draugai – jų daug, ir sunku būtų išskirti tik vieną.

Šiuo metu švenčiame Čiurlionio metus – klausydama Jūsų įrašytų keturių kompaktinių diskų, skirtų jo kūrybai, atkreipiau dėmesį į įdomias ir įtikinančias Jūsų interpretacijas. Tik ką minėjote, kad pirmiausia skaitote autoriaus tekstą – bet Čiurlionio tekstas ne visada yra ta autorinė redakcija, kuria galima šimtu procentų pasitikėti. Gal planuojate išleisti savo Čiurlionio kūrinių redakciją?

Mano žiniomis, jau yra keturios redakcijos.

Bet ar nereikėtų ir koncertuojančios pianistės redakcijos?

Aš tai darau savo grojimu. Čiurlionio atveju ne visada seku tuo, ką matau natose, nes kai kurie kūriniai yra tarsi eskizai ar paveikslai, kurie ne visuomet užbaigti, o kartais užbaigti labai garbingų žmonių. Manau, kad tikrai gali turėti savo nuomonę ir tie, kurie su ta medžiaga labai tampriai dirba ir gyvena tuose kūriniuose.

Klausimas iš salės: Kaip supratau, Jūsų eilėraščiai iš pradžių buvo parašyti prancūzų kalba ir tik paskui išversti į lietuvių. O kokia kalba Jūs sapnuojate ir galvojate – ar prancūziškai, ar lietuviškai?

Skirtingai – tai priklauso nuo situacijos: skaičiuoju lietuviškai, apie sūrius kalbu prancūziškai, apie vyną taip pat. (šypsosi). Vesdama meistriškumo kursus ir siekdama įkvėpti, pasitelkiu įvairius tarptautinius mano valdomų kalbų įvaizdžius, kurie geriausiai atspindi tam tikrą muzikinį ar emocinį momentą... Geras klausimas – reiks man apie tai daugiau pagalvoti.

Klausimas iš salės: Savo knygoje rašote, ką veikiate prieš koncertą – o ar turite kokią nors rutiną, ką veikiate po koncerto?

Sakyčiau, kad tai nėra rutina – tai šventė! Žinoma, po sėkmingo koncerto – sėkmingo mano nuomone, nes publika dažniausiai yra laiminga. Žinote, yra toks Rachmaninovo, pianisto, pavyzdys – po koncerto Carnegie Hall, kai visa publika eina iš proto, jis raunasi plaukus, kurių ir taip nebuvo ant galvos, ir sako: taškas nuslydo, taškas nuslydo! – reiškia, jis nepasiekė kulminacijos. Tad po sėkmingo, mano nuomone, koncerto yra didžiulė šventė, palaima, ir aš jaučiuosi kaip tas valstietis, kuris gerai pardavė savo grūdus (šypsosi).

Klausimas iš salės: Ką Jūs jaučiate grodama kartu su savo vyru?

Tai yra mūsų džiaugsmas ir malonumas. Galbūt profesionalui su mėgėju yra tam tikrų subtilybių, bet kaip aš jam visuomet sakau, jeigu jis nebūtų muzikantas dvasioje, aš, ko gero, negalėčiau groti su mėgėju. Laimei, jis yra nepaprastai muzikalus žmogus.

Ką Jūs sužinojote apie save – visgi nėra paprasta parašyti knygą, ir kuriant filmą reikia kažką atrinkti iš gausybės medžiagos. Ar kas pasikeitė Jūsų gyvenime, lyginant su tuo, kas buvo iki filmo sukūrimo ir po jo?

Kaip Jūs matėte, filme mes labai natūralūs, mes pamiršome apie kamerą, todėl aš nesakyčiau, kad kas nors pasikeitė. Mes paprasčiausiai gyvenome tą laiko tarpsnį, o jis buvo ilgas – treji metai, vietoj pusantrų dėl kovido. Tai viena iš gyvenimo patirčių, bet kaip matote iš archyvinių kadrų, tai ir mano gyvenimo dalis nuo vaikystės. Taigi filmas mums leido dar giliau pažvelgti į save ir pasidalinti tuo su Jumis. Džiugu išgirsti iš žiūrovų, kad jau matė filmą kelis kartus ir pastebėjo įvairių gražių detalių. Iš tiesų, į filmą neįėjo labai daug medžiagos, kaip sako režisierė – iš to buvo galima padaryti penkis filmus. Bet buvo atrinkta tai, kas buvo atrinkta,

Galbūt norėtumėt pasakyti ką nors, ko nei aš, nei kiti Jūsų nepaklausė?

Aš nieko tokio nepasiruošiau, tik noriu pasakyti, kad gyvenimas yra nuostabus, kad gyvenimas mene, su menu, su jumis, su publika yra praturtinantis, ir kuo daugiau mes bendrausime, kuo daugiau mes atversime širdį kultūrai, grožiui, tuo daugiau mes padėsime tam visiškai pašėlusiam pasauliui atrasti savo pusiausvyrą, nes tik grožis gali išgelbėti pasaulį.