Muzika iš šiaurės
Kartu su pirmosiomis snaigėmis ir šaltuku į Lietuvą atskriejo ir muzikos garsai iš šiaurės. Lapkričio 3 dienos vakarą Nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą viešėjo šiauriausias pasaulyje profesionalus simfoninis orkestras. Šis renginys tęsė Skandinavijos šalių kolektyvų ir Nacionalinės filharmonijos bendradarbiavimą, kurio tikslas, pasak Norvegijos ambasadoriaus Lietuvoje Dago Malmerio Halvorseno, „paskatinti jaunus muzikos partnerius veiklai“. Gražia lietuvių kalba pasakytas ambasadoriaus sveikinimo žodis įliejo žibalo į nuotaikingą ir lūkesčių kupiną laukimo nuotaiką: nors Edvardo Griego ar Jeano Sibelijaus kūryba lietuviams palyginti gerai žinoma, visa kita – ypač atlikėjai ir nežinomi autoriai – žadino smalsumą.
Galima sakyti, kad jaunas ir energingas, 2009 metais susikūręs Norvegijos arkties filharmonijos orkestras, vadovaujamas Christiano Lindbergo, kurį su juo bendradarbiaujanti įrašų firma „BIS Records“ įvardija kaip „entuziastingą ir sugebantį įkvėpti dirigentą“, pranoko lūkesčius. Orkestro sudėtis, apibūdinama kaip „unikali ir inovatyvi“ – daugiausia jauni ir vidutinio amžiaus muzikantai, daug koncertuojantys ir solo bei ansambliuose, o su simfoniniu orkestru pagriežiantys iki 4 koncertų per savaitę ir, kartu su operiniais atlikimais, 150 per metus. Orkestras reziduoja Trumsėje ir Budėje, tačiau, pasak „Morgenbladet“, „jau tapo svarbiausiu Šiaurės Norvegijos regiono kultūros židiniu“. Kolektyvas dalyvauja statant operos spektaklius, gastroliuoja po pasaulį, įrašinėja.
NAFO pasirodymas pademonstravo naujų tendencijų muzikos pasaulyje tapsmą. Puikus muzikantų techninis pasirengimas ir vieningumas interpretuojant muziką (ypač nustebino pučiamųjų darbas ir nepaprastai aukštas lygis) tarsi sustiprino sunkiai pasiekiamą dalyką – kiekvieno dalyvio individualumą bendrame „katile“. O gal būtent stiprios individualybės, neleisdamos savęs ištirpdyti, suniveliuoti bendrame gausme, sukūrė naują kolektyvinio muzikavimo kokybę? Žinoma, tuo NAFO panašus į kitus jaunus kolektyvus, kurių meno vadovai ieško naujų sąlyčio taškų ir su atliekama muzika, ir su klausytoju. Christianas Lindbergas – neabejotinai vienas iš tokių.
Ilgametis LNSO bičiulis ir trombono virtuozas, jis yra vienas iškiliausių XX a. varinių pučiamųjų atlikėjų, pagrojęs daugiau kaip 300 kūrinių trombonui premjerų ir įrašęs 70 solinių kompaktinių plokštelių. Įsidėmėtini pasiekimai, kuriuos sekė dirigento darbas su iš pradžių kameriniais, vėliau – simfoniniais orkestrais. Gal dėl to NAFO estetinis įvaizdis iš dalies primena kamerinių orkestrų, tokių kaip „Kremerata Baltica“ ar „Riga sinfonietta“, įvaizdį – lankstesnį, teatriškesnį nei didelių simfoninių sudėčių. Meninės ir muzikos atlikimo kokybės idėjos, kurias Ch. Lindbergas diegė ir įgyvendino dirbdamas Švedijos pučiamųjų ansamblio bei Šiaurės kamerinio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu, atsispindi ir Norvegijos arkties simfoninio orkestro „veide“ – jo vyriausiuoju dirigentu Ch. Lindbergas tapo kolektyvo susikūrimo metais. Ch. Lindbergas bendradarbiauja su įvairiais pasaulio orkestrais, didelę dalį jo atliekamos ir įrašomos muzikos sudaro šiaurės kompozitorių muzika. Maestro šiais metais pelnė tarptautinį klasikinės muzikos „Metų atlikėjo 2016“ apdovanojimą. Jo stilių apibūdinčiau kaip dominuojančiai demokratinį, sukuriant entuziastingą santykį su objektu (kūriniu, atlikėju, klausytoju) bei atvirą gyvam integruojančiam interpretacijos procesui.
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo norvegų kompozitoriaus E. Griego „Iškilmingas maršas“ iš siuitos „Sigurd Jorsalfar“, op. 56, pasižymintis sodriu spalvingumu ir išsiskiriančiu ritmu ir atliktas pabrėžiant jo iškilmingą pobūdį ir nuolat besikeičiančią muzikos vaizdų (nuo lyrinių iki veržlių) panoramą. Tai 1872 metais sukomponuotas kūrinys pagal Bjørnstjernes Bjørnsono sagą. Orkestras kūrinį interpretavo būtent kaip muzikinę dramą su jai būdingu neskubrumu, epiniu pasakojamuoju pobūdžiu, specialiai paryškintais poetiniais, prasminiais muzikinės kalbos akcentais, cezūromis.
Antroje koncerto dalyje skambėjo švedų kompozitoriaus Allano Petterssono (1911–1980) septintoji simfonija, dažniausiai atliekama iš septyniolikos parašytųjų. Ch. Lindbergas su Noršiopingo simfoniniu orkestru yra įrašęs jas visas ir už šį darbą pelnęs Švedijos „Grammy“ apdovanojimą. Dirigentas, regimai mėgstantis šį nelengvo likimo kompozitorių, kuriam laimė įsilieti į muzikų gretas lėmė tik sulaukus šešiolikos metų, publikai pristatė jį lygindamas su Gustavu Mahleriu: „Petterssonas kilęs iš žemiausių socialinių sluoksnių... Jo muzika, kaip ir Mahlerio, iš tamsos kyla į šviesą ir grimzta atgal į tamsą. Simfonijoje Nr. 7 jis naudoja „auksinio pjūvio“ principą, sukuriantį kažin ką nuostabaus“.
Iki formalių muzikos studijų konservatorijoje, A. Petterssonas uždarbiavo kaip begarsių filmų akompanuotojas. 1930 metais pradėjo studijuoti smuiką Karališkajame muzikos koledže, vėliau dirbo smuikininku Stokholmo koncertinėje asociacijoje. Kompoziciją A. Petterssonui dėstė Karlas-Birgeris Blomdahlas, kuris jam sakė: „Niekada nebūčiau drįsęs taip parašyti!“ ir Arthuras Honeggeris („Toks talentas, kaip jūsų, negali nueiti veltui!“), o dvylikatonę seriją studijavo pas René Leibowitz. Vien komponavimui A. Petterssonas atsidėjo nuo 1953-čiųjų. Tačiau šlovę ir pripažinimą jam atnešė būtent septintoji simfonija, kurią jis dedikavo vengrų dirigentui Antalui Dorati, atlikusiam ją 1968 metais Stokholmo filharmonijoje. Tuo metu kompozitorius jau smarkiai sirgo ir paskutinį kartą dalyvavo savo kūrinio premjeroje...
Vienos dalies kūrinys, įvardijamas kaip „dramatiška sielos daina“, iš tiesų sudaro arkos formą, jos dantyta muzikinė medžiaga primena aštrias fiordų viršukalnes, besikaitaliojančias su žemai tyvuliuojančiais vandenimis. Kokybiškas, išieškotas, neskubus griežimas, įspūdingai gryni ir švelnūs pučiamųjų tonai, kaip ledas žėrintys styginių unisonai... Girdime ilgus, spengiančius lyg speigas aukštų styginių registrų epizodus, niūrius žemuose registruose pasikartojančius gedulingus akordus. Visa tai atspindi atšiaurią, nors ir nuostabaus grožio, gamtą ir dramatišką, lėtą žmogaus kovą su ja taupant energiją, jo melancholišką vienatvę. Reikia pabuvoti Norvegijoje ir pajusti tą slegiantį jausmą, kai tau virš galvos – plokščias, žemas ir juodas Šiaurės dangus, o už nugaros – negyvenamas Žemės pakraštys... Stingdanti tyla, gedulinga prieblanda, tundra apaugusios uolos... Didinga gamta neabejotinai lemia muzikos vaizdų specifiką, aiškiai juntamą šiaurės kompozitorių, rašytojų, dramaturgų kūryboje.
Kitas santūrios šiaurės muzikos pavyzdys, vienijamas tautinio romantizmo – tai suomių kompozitoriaus J. Sibelijaus koncertas smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47. Solistas –Vienoje gimęs ir Zalcburge studijavęs Benjaminas Schmidas (Austrija), tarptautinio Carlo Flescho konkurso 1992 metais nugalėtojas. Smuikininkas per metus surengia iki 80 koncertų su įžymiais orkestrais ir dirigentais, yra įrašęs 50 kompaktinių plokštelių, pasirodo su džiazo muzikantais. B. Schmido pasiekimų registras – įspūdingas. Jo N. Paganini–F. Kreislerio kūrinių atlikimas su Vienos filharmonijos orkestru diriguojant Valerijui Gergijevui buvo transliuojamas per TV visame pasaulyje, „Deutsche Grammophon“ išleido DVD. Smuikininkas, garsėjantis universalumu, yra pelnęs daugybę apdovanojimų už klasikinės ir džiazo muzikos atlikimą ir įrašytas į knygą „Žymiausi XX a. smuikininkai“ (J. M. Molkhou „Edtion Buchet–Chasel“, 2014). Šiuo metu jis dirba Mozarteumo universitete smuiko profesoriumi. B. Schmido pateiktą J. Sibelijaus smuiko koncerto interpretaciją galima apibūdinti kaip vidinį degimą, įformintą nepriekaištingo griežimo. Tai – labai sukaupto, kruopštaus stiliaus atlikėjas.
Bisavo vakaro svečiai su švedų kompozitoriaus, dirigento, smuikininko, dailininko ir rašytojo Hugo Alfvéno (1872–1960) kūriniu styginiams „Vallflickans dans“. Tridalį (a-b-a formos) virtuozišką šedevrą su labai greito tempo, šmaikštaus charakterio kraštinėmis dalimis ir lėta lyrine viduriniąja orkestras pagriežė kaip vėjas – tiksliai kartu ir parodydamas kitą šiaurietiško temperamento spalvą – ugningą kaip šiaurės pašvaistė.
„Arktika atsispindi vizualiniame ir artistiniame mūsų profilyje“ – tokia nepakartojama šio puikaus kolektyvo, kurį tikimės dar atvyksiant į Lietuvą, vizitinė kortelė.