Muziką kuriantis biochemikas: netiesa, kad mokslininkai nemeniški
Albertas Navickas – gana jaunas, bet labai ambicingas biochemikas ir… kompozitorius. Lietuvis vienu metu baigė biochemijos bei kompozicijos bakalauro studijas, vėliau gavo magistro diplomus, o dabar, dirbdamas Paryžiaus laboratorijoje ir kurdamas muziką Lietuvoje pristatomoms operoms, jaunas vyras ragauja doktoranto duoną ir tikisi prisidėti prie atradimų genetikos srityje.
– Esate muziką kuriantis biochemikas, kuri veikla jums teikia daugiau pasitenkinimo?
– Šį klausimą išgirstu bene kiekvieną kartą papasakojęs, kad gyvenime darau ir vieną, ir kitą. Pats faktas, kad iki šiol užsiimu abiem veiklomis, leidžia suprasti, kad nei viena sritis man nėra svarbesnė. Tai nereiškia, kad muziką kuriu dėl vienų priežasčių, o laboratorijoje dirbu dėl kitų, o tų priežasčių nesuderinamumas lemia, kad renkuosi abi sritis. Tikrai mėgstu abu savo darbus, jie man teikia skirtingo, bet labai malonaus pasitenkinimo. Tikiuosi, kad man pavyksta tobulėti abiejose srityse.
– Sakoma, kad mokslininkai – nemeniški, tačiau jūs šį mitą paneigiate. O gal muzikos kompozicija – labiau mokslas nei menas?
– Kiek man teko susidurti su biologais bei chemikais, daugelis iš jų ne tik yra meniški, bet ir tiesiogiai su menu susiję žmonės. Jie domisi, aktyviai gyvena meninį ir kultūrinį gyvenimą. Kiti ir patys kuria – groja įvairiose grupėse, rašo tekstus, užsiima vizualiaisiais menais, tad nesutinku su teiginiu, kad mokslininkai nėra meniški.
Muzikos mokslininkai nori nenori turi polinkį į meną. Iš kitos pusės, muzikos kūryba turi neišvengiamą intuityvų komponentą, bet joje didelę dalį užima ir loginių konstrukcijų kūrimas. Manau, kad mokslas ir menas – ne tik suderinami, bet ir vienas kitą papildantys dalykai.
– Kodėl iš daugybės muzikos šakų pasirinkote būtent jos kūrimą?
– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Pirmiausia, pradėjau mokytis muzikos gana vėlai ir iš pradžių, žinoma, svajojau būti atlikėju. Manau, daugeliui vaikų buvimas scenoje, kūrinių atlikimas, matant daugybei žiūrovų, yra arčiau širdies nei būti tuo, kuris nuolat pasislėpęs už partitūros, atsiskleidžia tik natomis, o jo niekas nemato. Pradėjau mokytis groti fortepijonu ir svajojau juo groti scenose, tačiau supratau, kad improvizuoti ir atskleisti save kartu su muzika, kurią privalai išmokti, yra sudėtinga. Mano mama ir šeimos nariai, kurie taip pat yra muzikantai, paskatino užrašinėti savo improvizacijas. Supratau, kad tai labai smagu. Iki šiol kartais groju kitų kompozitorių kūrinius. Mano, kaip atlikėjo, karjeroje pritrūko pastangų „eiti iki galo“, besąlygiško atsidavimo. Tai – tarsi mažytė mano silpnybė. Tikiuosi, kad tai, ko nepavyko išpildyti kaip atlikėjui, aš išpildysiu, kaip kompozitorius.
– Kartą minėjote, kad sieksite muzikos antropologijos daktaro diplomo, kaip jums sekasi?
– Būtent dėl to ir atvykau į Paryžių. Pradėjau mokytis doktorantūroje, nes Lietuvoje, rengdamas magistro mokslo darbą supratau, kad pradėjau tyrimus, kuriuos galėčiau užbaigti doktorantūros studijų metu. Tačiau situacija susiklostė taip, kad mano mokslai dabar atidėti ir laukia geresnių laikų. Dabar kur kas daugiau laiko praleidžiu laboratorijoje.
– Biochemiko profesija skamba labai moksliškai, ką konkrečiai jūs veikiate?
– Lietuvoje mokiausi biochemiją, o Prancūzijoje – genetiką. Šiuo metu dirbu genetikos arba molekulinės biologijos laboratorijoje. Biochemiko darbas susideda iš dviejų dalių. Viena – kasdienis darbas, kuris yra gana paprastas. Šiuo metu mano modelinis organizmas yra mielės. Teko dirbti ir su bakterijomis bei žuvimis. Genetikai mielės – labai svarbus organizmas. Tad auginu mieles, gryninu iš jų DNR, RNR, baltymus ir tikrinu, kaip jų kiekis kinta priklausomai nuo sudarytų sąlygų. Turbūt mano kasdienis darbas skamba banaliai, tačiau iš tų elementarių eksperimentų stengiamės suvokti fundamentalius dalykus. Stengiamės išsiaiškinti, kaip veikia tokio paprasto organizmo, kaip mielė, kurio „veikimo mechanizmas“ nėra stipriai nutolęs nuo žmogaus, genetika. Eksperimentuodamas kasdien stengiuosi prisidėti prie gilesnio gamtos mokslų pažinimo.
Prieš dvejus metus gavau genetikos magistro laipsnį, o šiuo metu mokausi genetikos doktoranto laipsniui. Su laboratorija šiuo metu ruošiame mokslinį straipsnį, kuriame ketiname pristatyti tai, ką išsiaiškinome. Tikiuosi, kad būsiu prisidėjęs prie vieno fenomenalaus reiškinio atskleidimo.
– Paryžiuje krimtote muzikos mokslus, kaip pavyko įsidarbinti laboratorijoje, kokie svarbiausi kriterijai, norint rasti tokį darbą?
– Manau, kad pagrindinis kriterijus mano darbe – toks pat, kaip ir kituose darbuose – patirtis. Lietuvoje dirbau keliose laboratorijose, tad ši patirtis ir kolegų rekomendacijos buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios gavau darbą. Pirmasis darbas Prancūzijoje buvo privalumas ieškant kitų darbų. Prancūzijoje, turbūt, kaip ir kitose šalyse, biologinių tyrimų spektras – platus, laboratorijų nemažai, tad rasti darbą nėra sunkiau nei kitų sričių specialistams.
– Laikote save specialistu?
– Žinote, tikiuosi, kad esu (juokiasi). Žmonės laboratorijose nėra vien mokslininkai. Ten dirba ir technikai, inžinieriai bei kiti specialistai, kurie atlieka eksperimentus. Iš pradžių aš buvau inžinierius, o nuo pernai, pradėjus studijuoti doktorantūrą, mano kelias į mokslininko karjerą tik prasideda. Esu dalyvavęs konferencijose ir laimėjęs mažyčiųprizelių, tačiau Nobelio dar negavau ir nėra kuo pasigirti.
– Balandį Lietuvoje pristatėte kamerinę operą, dalyvavote jos kūrime ar palaikėte kolegas iš Prancūzijos?
– Prasidedant repeticijoms intensyviai bendravau su muzikantais, režisiere, scenografe ir visa kūrybine grupe. Tuo tarpu į pačias repeticijas atvykti galėjau tik gerokai įpusėjus kūrybiniam procesui.
Foto: Simona Biekšaitė
– Koks kompozitoriaus vaidmuo kuriant operą be to, kad jis parašo muziką?
– Tai priklauso nuo kompozitoriaus. Vieni atiduoda kūrinį ir nedalyvauja procese, kiti nori viską žinoti ir matyti bei tartis iki pakylant uždangai. Aš pats įsitraukiu į kūrybos procesą. Visi diskutavome dėl kiekvieno aspekto. Vienaip ar kitaip, aš buvau pirmas žmogus, kuriam kilo ta idėją ir ji buvo užrašyta. Šio žmogaus dalyvavimas visame procese yra naudingas. Kartais, kilus klausimams, kur pasukti toliau ar kaip turėtų atrodyti galutinis variantas, naudinga atsisukti į pirminę idėją, į kompozitorių. Bet kurio kūrybinio proceso pradžioje kyla impulsas. Jį sugalvojęs žmogus tuomet buria komandą, kuri įneša neįkainojamą indėlį ir galutinis rezultatas yra bendras komandos darbas. Aš mėgstu pasitarti su komanda, tačiau jie turi visą reikiamą kūrybinę laisvę.
– Papasakokite plačiau apie operą „truetruestory“, koks tai kūrinys ir apie ką jis?
– Jis man atėjo į galvą prieš ketverius metus, kai susipažinau su Jorge Luiso Borgeso kūryba. Viena iš jo novelių„Emma Zunz“ man paliko didelį įspūdį. Novelėje už paprasto melodraminio detektyvinio siužeto slepiasi labai rimti būties klausimai. Kūrinyje kyla klausimas – kas yra tikrovė, o kas – tiesa. Tampa aišku, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą, bet nei vienas jos negali įrodyti kaip vienintelės ir neginčijamos. Mane patraukė tiesosdaugialypiškumas.
Mūsų sukurtos operos pavadinimas tikina, kad pasakojama istorija yra tikrai tikrai pati tikriausia. Tuo pačiu metu stiprus tvirtinimas kelia klausimą, ar tai nėra apgaulė, ironija ir ar ta tiesa yra tikra. Idėja buvo apie gyvenimo kryžkeles, kuriose tenka pasirinkti vieną tiesą, parašiau apie tai libretą, kurį aptarus su režisiere Loreta Baskova, patvirtinome ir sukūriau muziką.
– Ar teko savo muziką pristatyti Prancūzijos, o gal ir kitų šalių klausytojams?
– Taip, teko. Keista, bet Prancūzijoje aš dažniau užsiimu biologiniais dalykais ir kol kas čia savo muzikos nesu grojęs. Kitose šalyse mano muzika skambėjo įvairiomis progomis, festivaliuose, kūrybinėse dirbtuvėse, specializuotuose susitikimuose ir panašiai. Atrodo, kad Prancūzijoje dažniau užsiimu mokslo reikalais, o Lietuvoje ir kitose šalyse – muzikiniais. Taip nutinka ne sąmoningu mano pasirinkimu. Kai bus proga, mielai tęsiu savo kūrybinius projektus Prancūzijoje. Dabartiniai mano vykdomi projektai dažniausiai vyksta Lietuvoje.
– Iš kur semiatės įkvėpimo kurdamas muziką, gal jo reikia ir dirbant laboratorijoje?
– Įkvėpimas atkeliauja iš kasdienybės. Iš visur. Iš žmonių veidų, perskaitytų knygų, matytų filmų, išgirstos muzikos… Mažos scenos vertos istorijos žmonėms nutinka kasdien. Pagalvojus, ką vienas ar kitas įvykis reiškia žmogaus gyvenime, apibendrinus mintis, stebint kitų elgesį, kad ir parduotuvėje ar traukinyje, kyla keisčiausių idėjų. Stebėjimas ir svarbos įžvelgimas gyvenimiškuose įvykiuose man yra įdomiausia kūrybos proceso dalis. Man sunku apibūdinti, kokiais būdais įkvėpimą sukėlusi idėja materializuojama. Galvoju apie instrumentus, problemos aktualumą, tonus, muzikinę medžiagą ir patį kūrinio užrašymą.
Įkvėpimo laboratorijoje, kaip ir visur, žinoma, kad reikia. Nors eksperimentinis darbas turi griežtas taisykles, kadangi dirbame su gyvais organizmais. Tačiau biologiniai klausimai, kuriuos užduodame sau darbo metu, reikalauja kūrybos ir įkvėpimo. Žinoma, laboratorijoje kilusią idėją prieš išbandant privalome aptarti su visa kolegų komanda.
– Papasakokite apie save, kuo domitės, ką veikiate Paryžiuje pasibaigus darbo valandoms?
– Tos darbo valandos kartais baigiasi labai vėlai (juokiasi). O, o, o… Laisvalaikiu domiuosi muzika, einu jos klausyti. Kadangi muzika nėra tik mano pomėgis, dažnai išeina taip, kad iš vieno darbo ateinu į kitą. Visgi yra toks mažas, bet profesinis dalykas – analizavimas. Galvoju, kaip sukurtas kūrinys, kodėl man patinka būtent ši muzika, tiesiog dažnai gilinuosi į tai, ką išgirstu. Atsipalaiduoti klausant muzikos – įmanoma. Jei tai – daug žemų dažnių turinti šokių muzika. Tačiau koncertų salėse atsipalaiduoti man labai sunku. Vis analizuoju.
Dar mėgstu skaityti. Tai išmokau iš paryžiečių. Jie beveik visi turi po savo knygutę, nesvarbu, popierinę ar elektroninę, bet vos įlipę į traukinį – skaito. Kadangi visad mėgau skaityti, tad su malonumu tai darau važiuodamas į ir iš darbo. Keista, bet tuo būdu perskaitau kur kas daugiau nei anksčiau, kai knygą atsiversdavau turėdamas laisvo laiko.
– Lietuvoje dalinatės savo kūryba, galbūt svarstėte galimybę pasidalinti ir mokslo žiniomis?
– Manau, kad ateis laikas pasidalinti savo moksline veikla su Lietuvoje dirbančiais kolegomis. Savo asmeninę mokslinę veiklą, kuria būtų verta dalintis su kitais, dar tik pradėjau. Dabar vykdau mokslinį doktorantūros projektą, kurį vystome su vadovu, o aš pradedu jaustis labiau atsakingas už šiuos tyrimus.
I.Vyšniauskaitės nuotr. Albertas Navickas.
